Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Gyvenimo trupinėliai, arba Mintys pavarčius „Dovaną“

Vincas Joneliūnas

1945-ieji. Kareiviai eina nuo Naujoko ir Adomėlio kas dešimt metrų. Automatai rankose, vamzdžiu į priekį. Tėvas sako: „Dink, vaikeli“. Žinau, ką reiškia tas „dink“. Reikia lįsti už naujai pristatytos  kambario sienos, kurioje nėra langų. Greitai atsirandu ten ir laukiu. Girdžiu rusiškai kalbančius kareivius, atsidaro durys, daužo sienas. Mano širdis plaka taip smarkiai, kad girdžiu jos dūžius. O kaip ji nesidaužys, jei mintyse – ką tik nušautas Pranas Matikas – Sundakų kaime gyvenęs pusbrolis (kitus tris pusbrolius Kubilius Daukantuose nušaus už trijų mėnesių) ir kiti artimi žmonės.

Po kurio laiko tėvas pasakė: „Išlįsk, vaikeli“. Išlindęs peržiūrėjau drabužius ir batus: užsiuvau skyles, gerai ištepiau tepalu batus. Tada brolienės paprašiau suvesti su miškiniais. Pasiruošęs laukiu keletą dienų. Vieną rytą tėvas sako: „Apsirenk, vaikeli, gražiau – į komisiją važiuosime“. Įsukęs arklius į vieškelį tėvas sako, kad jis su daktaru susitarė, kad aš parodysiu perkreipęs kojų padus ir sakysiu, kad mažai galiu vaikščioti. Taip ir buvo. O po poros savaičių tėvas dar parvežė paskyrimą dirbti pradžios mokyklos mokytoju.

 Sėdžiu Jiezno susirinkimų salėje tarp kitų tarnautojų ir klausau, kad svarbiausia išgaudyti „banditus“. Kai tik sužinosite, pamatysite, kur jie gali būti, tuoj pat ant arklio ir į Jiezną pranešti kareiviams, milicijai. Jei jų du trys, griebkite, smaukite, kirskite, durkite, kąskite, bet gyvų... nepaleiskite. Išėję iš salės matome keletą „banditų“ (negyvų, išdarkytų) „pašarvotų“ ant rinkos akmenų. Tie, kurie mus agitavo, kalba ne veltui – jie dirba. Ir svarbiausia, kad viską žino.

Pas Kazimierą Vaičiūną Daukantų kaime susėdę rimtai kalbame. Vyrai sako: „Jei pas mane ateina plėšikai ir siūlo padėti užmušti ir apiplėšti kaimyną (už tai jie manęs nelies), tai ar man gintis, ar eiti padėti užmušti kaimyną?“ Nelengvas klausimas. Sunkius sprendimus reikėjo priimti vyrams.

Naktį prieina kambarys ginkluotų, Jiezne banditais vadintų vyrų: Ąžuolas, Žilvitis, Uosis, Saulė. Pilnas kambarys, o stalas mažas. „Valgyti“. Aišku, ką tai reiškia. Mama ir brolienė neša duonos, lašinių, sviesto, sūrio, ką turi – juk ne viena dešimtis jų. Pabunda maža mergaitė ir apsiverkia. Mama ramina: „Vaikeli, čia ne tie, kur tavo tėvelį išvedė, čia tie, kurie tavo tėvelį iš kalėjimo parves, džiaukis juos matydama, ramiai miegok“. Vyriausiasis prašo manęs: „Vieną butelį, kad po stikliuką visiems būtų“. Atnešu ir klausiu: man prisakyta vaikščioti po kaimą ir surašyti pasėlius. Ką daryti? „Dirbkite tokius darbus ramiai. Mums jie nekenkia“. Brolis irgi paklausia: „Esu apylinkės sekretorius. Tai viena, o kita, ką daryti, jeigu kas nors jus čia pastebėjo, o mes nepranešime?“ „Kai švis, nueik ir pasakyk, kad buvo banditai“. „O kaip čia dėl to sekretoriaus?“ „Būkite sąžiningais lietuviais ir ramiai gyvenkite“.

Po savaitės apsilanko kareivių pulkelis, jų kur kas daugiau. Pavalgo, pageria, paguli sodelyje, dar paprašo. Vakarop iškeliauja. „Šitie viską suryja, – sako mama. – Ale dovanok jiems, Viešpatie, ne savo noru jie eina, o to velnio, kur Maskvoje sėdi, priversti.“

Šiandien aš laikau rankose „Dovaną“. Neįvertinau visos „Dovanos“ – perskaičiau tik vieną straipsnį. Tas straipsnis privertė pavartyti keletą istorinių knygų, panaršyti internete. Jau trys savaitės, kai „Dovaną“ į Raudondvarį atvežė, aš jau apsipratau, tik dabar kasdien geriu vaistus ir mintimis kalbuosi su istorikais ir „Dovanų“ autoriais.

Taigi mano „Dovana“: „Genocidas ir rezistencija“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009 1 (25)). Knygą atvežė į Raudondvarį pridėję prie kitų. Apačioje atspausdintas žodis „Dovana“. Perskaičiau straipsnį „Lietuvos partizanų kovos su kolaboravimu 1949–1953 m.“ Pirmoje lentelėje 1949, antroje – 1942–1952, trečioje – 1949–1953 metais partizanų antpuolių metu nukautų ir sužeistų žmonių skaičius. Aišku, daugiausiai civilių. Šaltiniai: LSSR KGB protokolai, pranešimai, suvestinės... Baigiant nurodyti ir rimtesni šaltiniai. Manau, rimčiausi A. Ramanausko 1956 m. gruodžio 27 d. ir 1957 gegužės 18 d. tardymų protokolai. Ruošusiam šias lenteles šaltinių pakanka. Tik nematau Sokolovo mokyklos mokinių įtakos, nematau grafos „Žmonės, žuvę partizanus užpuolus rusų kareiviams“ (o tokiais atvejais žuvo ne viena šeima), nematau blogų žmonių darbelių. Skaitau kitus rimtų istorikų šaltinius. Randu: „Nekaltų žmonių žudymas netgi vidaus karų metu nepateisinamas“. Gerai, kad „Dovaną“ atvežė – būčiau numiręs galvodamas, kad mus buvo okupavę rusai ir partizanai kovojo su okupantais. O pasirodo, buvo vidaus karas. Internete randu D. Kuodytės žodžius: „Dokumentų archyvuose apie tai, kas išžudė vieną ar kitą šeimą, nepakanka“. Taigi, o tiems, kurie rašo, matyt, pakanka. Mūsų kaimo žmonėms, kurie jautė ir matė, kas vyksta, to nepakako. Kai valsčiuje nušovė vieno veikėjo tėvus, žmonės kalbėjosi: „Kaži kas juos nušovė?“

Šiuo metu yra žmonių, norinčių visas pokario aukas – partizanus ir stribus – laikyti tik pokario aukomis. Per radiją girdėjau pasiūlymą pastatyti paminklą motinai, ant kurios vienos rankos gulėtų kritęs laisvės kovoje, ant kitos – „liaudies gynėjas“, medžiojęs kovotojus už laisvę. Yra pasiūlymų išleisti tokio pobūdžio knygas. Vienoje parapijoje buvo kunigo pasiūlymas suvežti po akmenį iš visų žuvusiųjų sodybų ir pastatyti susivienijimo ir tarpusavio meilės paminklą. Tik kažkodėl žmonės neužkimba už šitų gudrybių. Matyt, daugelis galvoja kitaip. Argi padėjusiems okupantams nepakanka, kad jų artimieji turi lygias teises ir niekas jų neišskiria? Kai pasiklausau pokario dainų, suprantu, kad tauta nebuvo pasiskirsčiusi į dvi dalis – buvo dainuojama tik apie partizanus. Dainų, garbinančių Raudonąją armiją ir jai padėjusius, nėra. O gal aš nežinau? Gal paskelbkite, kad visi patikėtų, jog Lietuva buvo skilusi, kad buvo vidaus karas. Taigi tauta skyrė, kas jai darė žaizdas, o kas buvo jos didvyriai. O istorikai pokario laikus vertina negalvodami, ką jie vertina, jie – kaip buhalteriai – skleidžia NKVD ir KGB duomenis. O kas įvertins visą situaciją? Manau, to padaryti neįmanoma, o jei neįmanoma, tai kam reikia priešo duomenų?

Baigdamas savo ašaras noriu paprašyti žinančius atsakyti į keletą klausimų. Pirmiausiai man neaišku, kas (pagal gyvenimo nuostatas) ir kodėl į rimtą leidinį įkiša tokių straipsnių. Toliau – kiek partizanų dalyvauja ruošiant ir kokias jie turi teises peržiūrėti apie juos spausdinamą medžiagą ir ar jie ją paržiūri? Koks tikslas KGB „dienynų“ žinias platinti po visą šalį? Ar nepakanka tokius rašinius turėti archyve? Iš kur tokių „Dovanų“ platinimui gaunami pinigai, kai jų visur trūksta?

© 2009 „XXI amžius“