2010 m. sausio 6 d.
Nr. 1
(1786)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Valstybės vaizdas ir įvaizdžiai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje viešojoje erdvėje pasigirdo įvairių Lietuvoje vykstančių politinių ir ekonominių procesų vertinimų. Prezidentas V. Adamkus teigia, kad smunka Lietuvos tarptautinis prestižas. Plačiai nuskambėję skandalai nesustiprina Lietuvos, kaip stabilios ir stiprios valstybės, įspūdžio. Tačiau prezidentė D. Grybauskaitė nesiekia dirbtinai sukurti įvaizdį – ji remia kovą su korupcija ir pasisako už konkrečius žingsnius, siekiant atkurti Lietuvą kaip stiprią ir teisinę valstybę. V. Adamkus pasižymėjo kaip santūrus, taktiškas, inteligentiškas valstybės vadovas, tačiau antrosios jo kadencijos metu prezidentūroje dirbo daug abejotinos reputacijos veikėjų, įvairių grupuočių statytinių, kurie rezgė įvairias pinkles, kartais siekdami savanaudiškų tikslų net kenkė prezidentui. Be to, V. Adamkus, eidamas prezidento pareigas, daug keliavo į užsienį, palaikė ryšius ne tik su NATO blokui priklausančių Vakarų valstybių lyderiais, bet ir kai kurių kitų į demokratijos kelią pasukusių kraštų – Ukrainos, Gruzijos vadovais, organizuodavo svarbius tarptautinius forumus. Negalime nubraukti V. Adamkaus nuopelnų, jo indėlio demokratijos raidai. Bet reikia pažvelgti į 2004–2008 metais Lietuvoje susiklosčiusią padėtį ir kitu kampu – ar normalu, kad 2004–2007 metais Valstybės saugumo departamentui vadovavo KGB rezervistas Arvydas Pocius? Arba tai, kad kai kurie aukšto rango VSD pareigūnai bičiuliavosi su KGB generolu V. Jakuninu. Vėliau šie pareigūnai inicijavo V. Pociūno, V. Damulio ir kitų profesionalių bei atsakingų saugumo darbuotojų pašalinimą iš VSD. Ir dabartinio ekonominio nuosmukio šaknys siekia 2006–2008 metus, kai šaliai vadovavo G. Kirkilo vyriausybė, iššvaisčiusi didžiules biudžeto lėšas. Tuo metu pinigai buvo švaistomi į kairę ir į dešinę – didžiulių arenų, stadionų statyboms, prabangiems valdžios įstaigų remontams, didžiulėms valdininkų premijoms ir priedams. Svarbioms ministerijoms faktiškai vadovavę „pilkieji kardinolai“ V. Miltienis, A. Ignotas, G. Sodeika ir dar keli jų bendražygiai pasižymėjo kaip įvairių verslo grupuočių lobistai. Skandalinga padėtis buvo ir kitose institucijose – štai Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) metais faktiškai vadavo VMI viršininko pavaduotojas, praeityje buvęs skandalingo EBSW koncerno prezidento G. Petriko vairuotojas S. Trečekauskas, o sąžiningi šios žinybos pareigūnai buvo atleidžiami iš darbo. EBSW, „Luokės“ ir kitų kriminalinių korporacijų lyderiai Lietuvoje įgijo neribotą galią, tačiau tuometiniai VSD vadovai užmerkė akis į mafijinių struktūrų įsigalėjimą Lietuvoje. Jiems svarbiau buvo persekioti žurnalistus, prisidėti prie žuvusio pulkininko V. Pociūno šmeižto kampanijos, persekioti politinius pabėgėlius iš Čečėnijos. Buvo sekami net senyvo amžiaus čečėnų inteligentai – rašytojai, kultūros ir meno veikėjai.

Lietuvos ekonominės raidos tendencijos verčia svarstyti, kodėl mūsų krašte susiklostė tokia sudėtinga padėtis? Tam reikia peržvelgti viso regiono ekonomikos raidą. Lietuva ir Latvija negali pakilti iš ekonominės duobės, o Lenkija ir Estija tvarkosi kur kas geriau. Tai lemia ir gerokai stabilesnė šių šalių ekonominė padėtis: yra sukauptos valstybės biudžeto rezervo lėšos, didelė dalis gyventojų gauna nemažus atlyginimus ir pensijas, pažabotos monopolijos. Be to, Lenkijoje ir Estijoje gerokai mažesnė korupcija. Lietuvoje ir Latvijoje korupcija didžiulė, be to, abiejose valstybėse, ir kaimyninėje Rusijoje, įsigalėjęs monopolinio kapitalizmo modelis. Tokio kapitalizmo ypatumus pastebi ir britų apžvalgininkas Edvardas Lukas: „Rusiškas monopolinis kapitalizmas nėra vakarietiškas kapitalizmas: ryšiai čia reiškia daug, o teisė mažai. Labiau iš baimės nei iš dosnumo jau kiek patvarkyta socialinio aprūpinimo sistema, bet ji dar išlieka padrika. Smulkusis verslas vis dar laukia „vieno langelio“ principo (aiškios ir gerai reglamentuotos verslo priežiūros sistemos). Susidūrimas su teisine sistema dažnai reiškia grėsmę normaliam gyvenimui, o ne jo saugumo garantus. Nepaisant kosmetinių pakeitimų ir reformų biurokratinis aparatas išlieka didžiule našta namų ūkiams ir įmonėms“.

Valstybės saugumo departamentas gyvena laukimo nuotaikomis. Šioje žinyboje jau bręsta esminės permainos. Po VSD vadovo P. Malakausko atsistatydinimo laukiama permainų bangos. Manoma, kad saugume įvyks ne tik pagrindinių vadovų, bet ir daugelio padalinių vadovų pasikeitimai. Lietuvoje yra daug patyrusių ir profesionalių šios srities atstovų: buvęs Generalinės prokuratūros pareigūnas, teisininkas K. Milkeraitis, buvęs VSD vadovas, patyręs analitikas P. Plumpa, buvęs Krašto apsaugos ministerijos II Operatyvinių tarnybų departamento (karinės žvalgybos) vadovas K. Mickevičius, valstybės saugume ilgą laiką dirbę ir 2006 metais iš jo neteisėtai pašalinti V. Damulis, K. Braziulis, G. Gataveckas ir kiti pareigūnai. Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai pripažįsta, kad reikia iki galo parengti VSD parlamentinę kontrolę reglamentuojančius įstatymus. Tokių įstatymų projektai jau rengiami.

Į nacionalinio saugumo padėtį ir perspektyvas verta pažvelgti plačiau. Disidentas, buvęs VSD vadovas Petras Plumpa 1996 metų pabaigoje parašė pastabas dėl nacionalinio saugumo padėties ir įteikė rinkimus laimėjusioms jėgoms – konservatoriams ir krikščionims demokratams. Jose buvo cituojama Lietuvos SSR KGB pirmininko E. Eismunto 1990 metų slaptoji ataskaita, kurioje rašoma apie 1989 metais KGB atliktas agentūrines-operatyvines priemones, kurias panaudojus iš Lietuvos Laisvės Lygos buvo priversti išeiti keli įtakingi aktyvistai, o Lietuvos demokratų partijoje sukurtos dvi besivaržančios grupuotės, keli aktyvistai net pašalinti iš partijos. Analogiškas skaldymas įvykdytas ir Krikščionių demokratų partijoje, o „Jaunosios Lietuvos“ vadovybėje sukelti esminiai nesutarimai. KGB visiems darbuotojams, dirbusiems po priedanga mokslo akademijose ir institutuose, nurodė steigti prekybos firmas, kurti uždarąsias akcines bendroves, tapti jų akcininkais, kad vėliau, pasikeitus situacijai, būtų galima toliau rinkti mokslinę-techninę informaciją ir dirbti agentūrinį darbą. Žinomas vieno aukšto KGB pareigūno prasitarimas apie tai, kad svarbiausias jų uždavinys – neleisti veikti nepriklausomos Lietuvos saugumo institucijoms. KGB naudoja jiems būdingą taktiką – „jesli nevozmožno obezglavit, nužno vozglavit“ (jei neįmanoma sunaikinti, reikia perimti vadovavimą). Tuo tikslu į penkias įtakingas partijas buvo pasiųsti iniciatyvūs atstovai, kurie netrukus pataikaudami ir panaudodami finansinę įtaką prasiskverbė į vadovybę. Specialiųjų užsienio tarnybų požiūriu nepageidaujami asmenys įtakingose Lietuvos partijose intrigomis nustumiami nuo politinės arenos. Valstybės ateičiai labai pavojingi nusikaltimai, susiję su narkotikų gamyba, kontrabanda ir platinimu tarp vaikų bei jaunimo. Taip ugdomi būsimieji nusikaltėliai, demoralizuojama jaunoji karta ir žlugdoma valstybės ateitis. Po kurio laiko KGB-FSB struktūrų įkurtos firmos tapo stambiais koncernais, remiančiais kai kurias šalies partijas ir lemiančiais svarbių sprendimų priėmimą. Kai kurie patriotiniai politikai buvo išstumti iš politinės arenos ar net įkalinti (A. Petrusevičiaus pavyzdys). Net ir šiuo metu kai kurie ryžtingi ir patriotiški politikai bei Seimo nariai yra puolami, nes jų atskleidžiama tiesa, aktyvi kova su korupcija sukelia didelį kriminalinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų nepasitenkinimą. O narkotikai ir alkoholis plinta didžiuliu pagreičiu. Narkotikai platinami ant kiekvieno kampo, alkoholis liejasi laisvai, o bandę apriboti alkoholio reklamą politikai ir Bažnyčios hierarchai juodinami.

Sunkmetis padeda atskirti pelus nuo grūdų. Matome, kad dalis politikų ir visuomenės veikėjų toliau žaidžia pigius populistinius žaidimus, prieš televizijos kameras vaizduoja geradarius, o iš tiesų užsiima tuo, kas jiems jau įaugę į kraują – rengia korupcinius sandėrius, meluoja ir sukčiauja. Dalis politikų ir pilietinių organizacijų lyderių šiuo sunkiu periodu aktyviai dirba, rengia naudingus įstatymus, kovoja su korupcija, bendradarbiauja su profsąjungų ir žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovais. Tokia veikla pasižymi dalis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos aktyvių narių, kai kurie „Tvarkos ir teisingumo“ partijos bei socialdemokratų atstovai.

Dažnai spekuliuojama ir Lietuvos įvaizdžio klausimais. Tikras valstybės vaizdas susidaro iš realių darbų, o ne iš propagandinių kampanijų. G. Kirkilo vyriausybė kaip į balą išmetė 63 milijonus litų, skirtų neva Lietuvos įvaizdžio formavimui. Iš tiesų dalis šių lėšų buvo tiesiog išgrobstyta. Geriau jau tos lėšos būtų skirtos švietimo ir mokslo įstaigoms bei sveikatos apsaugos sistemai. Dabartinių problemų šaknys yra kelių rūšių. Pirma, tai klestinti korupcija ir aplaidumas. Jokia korumpuota valstybė negali būti stabili ar klestinti. Antra – konkretūs ekonominiai sprendimai ir jų padariniai. Mokesčių sistemos spragos ir galingos monopolijos gerokai trukdo daugumai verslininkų. Dalis jų net priversti bankrutuoti dėl nesąžiningos konkurencijos, dėl monopolijų vykdomo diktato. Po bankrotų kenčia ne tik verslininkai, bet ir jų įmonių darbuotojai, kuriems sunku susirasti darbo bedarbystės bumo apimtoje Lietuvoje. Vidurinioji klasė mūsų šalyje negausi, jai galima priskirti tik apie 15 procentų piliečių. Kai Lietuvoje ims realiai formuotis vidurinioji klasė, tada ir situacija šalyje keisis iš esmės. Trečia – vertybių svarba. Kova dėl vertybių, dėl įtakos kultūrai ir viešajai erdvei vyksta nuolat. Jaunimui didžiulę įtaką stengiasi daryti įvairios populistinės jėgos, oligarchai ir alkoholio magnatai. Jie nori, kad jaunimas nebūtų pilietiškai aktyvus arba siekia, kad jaunimas jungtųsi į abejotinos reputacijos organizacijų gretas. Vis dėlto nemažai jaunimo atstovų yra pilietiškai aktyvūs, jungiasi į patriotines jaunimo organizacijas, katalikiškas bendrijas, įsitraukia į įvairių pilietinių judėjimų veiklą. Jokie dirbtiniai įvaizdžio kūrimai Lietuvai nepadės. Norint pakilti iš nuosmukio ir sukurti stiprią teisinę valstybę reikia visų šalies likimui neabejingų piliečių susitelkimo. Jei tai įvyks, tuomet ir formuosis natūralus Lietuvos, kaip stiprios, stabilios ir kultūringos šalies, įvaizdis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija