2010 m. sausio 15 d.
Nr. 4
(1789)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Švedų režisierius  nemano smogikus pavaizdavęs per daug gražius

Švedų režisierius Jonas Ohmanas,
sukūręs nevienareikšmiškai
Lietuvoje priimtą dokumentinį filmą
apie agentus-smogikus
Autoriaus nuotrauka

Švedų režisierius Jonas Ohmanas

Nors nesužavėjo švedų režisieriaus Jono Ohmano dokumentinis filmas apie agentus-smogikus, kenkusius mūsų partizaniniam judėjimui 1945–1953 metais, tačiau vos tik pasitaikė galimybė susitikti, nedelsdami paprašėme J. Ohmano interviu. Švedų režisierius mielai sutiko atsakyti į visus klausimus – net į tuos, kurie galbūt jam nėra labai malonūs. Su švedų režisieriumi Jonu OHMANU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

 

Kodėl susidomėjote Lietuvos partizanų tema? Tai buvo atsitiktinis ar nuoseklus, kryptingas Jūsų žingsnis?

Pasakoti reikėtų pradėt nuo Juozo Lukšos knygos „Partizanai“, kurią perskaičiau seniai, dar 1996–1997 metais, ir kuri man paliko neišdildomą įspūdį. Iki tol buvau nemažai girdėjęs apie lietuvių partizanų pasipriešinimą sovietams po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau iki J. Lukšos knygos skaitymo mano žinojimas buvo paviršutiniškas, fragmentiškas. Kai perskaičiau šį veikalą, ėmiau geriau suprasti, kas tuo metu vyko Lietuvoje. Stebėjausi, kaip tokia nedidelė šalis ne tik išdrįso, bet ir sugebėjo taip ilgai priešintis SSRS galybei – juk sąlygos pasipriešinimui buvo ypač nepalankios. Taigi perskaitęs J. Lukšos knygą pradėjau nuodugniau domėtis Lietuvos miško brolių judėjimu 1945–1953-aisiais.

Jūs – istorikas?

Ne, žvelgiant formaliai, nesu istorikas. Aš turiu filologijos ir teologijos bakalauro ir magistro diplomus.

Gal galėčiau paklausti, ar neturite lietuviško kraujo? Jūsų vardas juk lietuviškas...

Ne. Esu švedas iki kaulo smegenų. Nagrinėjau savo geneologijos medį atidžiai. Mano tėvai, seneliai, proseneliai, proproseneliai buvo švedai. O ir vardas mano švediškas. Mes, švedai, irgi turime tokį vardą, tik tariame jį kiek kitaip nei lietuviai.

O kur išmokote lietuvių kalbos? Ar buvo sunku išmokti lietuviškai kalbėti?

Lietuvių kalbos išmokau jau gyvendamas ir dirbdamas Lietuvoje. Išmokau ne kursuose, ne pamokose, o, kaip mėgstama sakyti, gatvėje. Specialiai lietuvių kalbos nesimokiau. Bet nuo 1993-iųjų dažnai būnu Lietuvoje, taigi per tokį ilgoką laiko tarpą įmanoma išmokti lietuvių kalbą.

Šiuo metu jau ilgiau užsibūnate Lietuvoje ar vis dėlto Švedijoje?

Sunku pasakyti. Dažnai svečiuojuosi Lietuvoje, dažnai grįžtu į namus. Tačiau Lietuvoje šiuo metu, matyt, gyvenu ilgiau. Čia jau esu susikūręs šiokią tokią bazę savo veiklai.

Ar tiesa, kad būtent Jūs rūpinotės J. Lukšos knygos „Partizanai“ leidyba Švedijoje?

O, taip. Aš asmeniškai labai stengiausi, kad toji knyga pasirodytų Švedijos knygynuose. Sunkiai radau leidyklą, kuri nusprendė knygą išleisti švedų kalba. Beje, knyga Švedijoje susilaukė didelio susidomėjimo. Ji buvo išleista 13-os tūkstančių egzempliorių tiražu. Švedijoje jau penkių tūkstančių egzempliorių tiražas laikomas dideliu, o čia – 13-a tūkstančių. Taigi knyga Švedijoje turėjo didžiulį pasisekimą. Iš honoraro man pavyko nusipirkti kokybišką filmavimo kamerą.

Ir po sėkmingo knygos debiuto nusprendėte kurti dokumentinį filmą apie agentus-smogikus?

Sunku pasakyti, kada tiksliai nusprendžiau imtis šios temos. Tokiais atvejais visuomet keblu nustatyti tikslią pradžią ir tikslią pabaigą. Tačiau tikrai seniai svajojau į pokario tragediją pažvelgti kiek įmanoma giliau, iš visų pusių. Tačiau turiu pabrėžti, jog mano sukurtas dokumentinis filmas apie agentus-smogikus – toli gražu ne vienintelis kūrybinis projektas. Šiuo metu imuosi įvairių temų. Štai neseniai baigiau dokumentinį filmą apie lietuvių partizanų ryšius su Vakarais, įskaitant JAV, Didžiąją Britaniją ir Švediją. Dar kita tema, kurios ėmiausi, tai – žydų Lietuvoje tema. Pastaroji susijusi su sionizmo, Holokausto problema.

Kas talkino kuriant filmą apie smogikus? Kas suteikė finansinės paramos?

Turėčiau padėkoti istorikui Rytui Narvydui, dirbančiam, beje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre, taip pat talkino istorikas Mindaugas Pocius, besidomintis būtent šia tema. O finansiškai parėmė Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Tačiau tų pinigų, žinoma, neužteko. Teko pridėti ir savų. Sukurti įdomų, informatyvų, teisingą dokumentinį filmą apie tokį sudėtingą reiškinį kaip pokario kovos – ne juokas. Šis darbas imlus ir laikui, ir finansams. Beje, filmą apie smogikus kūrėme maždaug dvejus metus.

Kas buvo sunkiausia, kuriant šią juostą? Tikriausiai – prakalbinti agentus-smogikus?

Ne, sunkiausi buvo ne šie dalykai. Nors įkalbėti filmuotis buvusius smogikus taip pat buvo sunku. Tačiau sunkiausias dalykas buvo atskleisti visą šios temos sudėtingumą, painumą. O pradėjus rimtai gilintis viskas tapo dar mažiau aišku. Be to, nereikia pamiršti, jog partizaninė pokario kova – dar ne toks senas laikotarpis, dar visiems skauda, dar esama gyvų liudininkų, kurie viską matė savo akimis. Būta net teisinių niuansų. Žodžiu, ėmiausi temos, dėl kurios Lietuvoje visiems skauda. O tokį filmą kurti visuomenėje, kuri į anuos įvykius žvelgia ne iš šalies, – titaniškas, nedėkingas užsiėmimas. Visomis išgalėmis siekiau, kad juostoje suskambėtų visų dalyvių balsai. Kurdamas filmą pastebėjau, jog į pokario tragediją žvelgiama skirtingai. Buvę miško broliai – vienaip, buvę stribai – antraip, jaunimas, nematęs tų laikų, – dar kitaip. Surasti bendrą vardiklį – sunku.

O ar buvo tokių agentų-smogikų, kurių niekaip nepavyko prakalbinti?

Vieno ilgai veikusio neprakalbinome. Tas agentas pasiskundė, jog kadaise vienas žurnalistas apie jį parašė blogą straipsnį, ir tas žmogus po to nusprendė niekam nebeduoti jokių interviu. Nei lietuviams, nei švedams, nei rusams.

Gal šis klausimas pasirodys banalus, tačiau vis dėlto noriu pasiteirauti: koks pagrindinis filmo tikslas? Kokių pagrindinių tikslų siekėte, ėmęsis agentų-smogikų temos?

Klausimas visai ne banalus, o aktualus, svarbus. Tik kad negaliu nurodyti vieno kurio nors tikslo kaip pagrindinio, kadangi tuo filmu siekiau daug tikslų. Pirma, siekiau atskleisti, įvardinti sovietinių saugumo struktūrų veikimo metodų sudėtingumą, klastingumą, žiaurumą. Lietuvos visuomenė mano, kad ji jau žino, kaip MGB ar KGB anais laikais slopino jų nacionalinį judėjimą. Bet visuomenei tik taip atrodo, kad ji viską žino, kad daugiau paslapčių čia nėra ir negali būti. Taip pat siekiau, žinoma, parodyti partizaninio karo sudėtingumą. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, jog nėra baisesnio karo už partizaninį karą. Bet koks karas – baisus reiškinys. Bet partizaninis karas – pats baisiausias, kadangi jame yra ir trečiasis veikėjas. Partizaniniuose karuose neišvengiamai dalyvauja ir civiliai, nes partizaninis karas vyksta ne tik miškuose, bet ir vienkiemiuose, sodybose, gyvenvietėse. Gal Vakarų visuomenei ir nesuvokiama, kada lietuviai pasako, esą tikrasis pragaras prasidėjo po karo. O man posakis „karas po karo“ jau ganėtinai aiškus.

Kokį įsūdį paliko kalbinti agentai-smogikai? Jie atgailavo, kentėjo, išgyveno, jautė kaltę ar vis dėlto jautėsi esą teisūs?

Nereikia pamiršti, jog aš – švedas. Ir narpliodamas tokią temą buvau absoliučiai bešališkas. Tikrai antklodės netempiau nė į vieną pusę. Šioje istorijoje neturiu jokių asmeninių interesų, todėl man kiek lengviau žvelgti nei jums, lietuviams. Į agentus-smogikus pirmiausiai žvelgiau su dideliu asmeniniu susidomėjimu. Man buvo svarbu išsiaiškinti, ką jie jautė, pereidami į kitą barikadų pusę, išduodami draugus, tėvynę. Bet aš neskubėjau jų smerkti, teisti. Prisipažinsiu, jog labai lengvai galėjau sukurti juos smerkiantį filmą, bet mano tikrasis tikslas buvo ne smerkti, o įsigilinti. Ilgainiui pradėjau suvokti, kad ši tema – kur kas sudėtingesnė, platesnė nei galbūt kai kuriems lietuviams atrodo. Čia viskas sudėtingiau nei iš pirmo žvilgsnio. Niekas neneigia, kad išdavystė yra išdavystė, ir jai jokių pateisinimų nėra ir negali būti. Išdavystė yra išdavystė net tuomet, kai ją išprovokuoja žiauriausi kankinimai. Juk buvo tokių smogikų, kurie iššaudė dešimtis savo buvusių draugų. Tačiau aš nesutinku su tais, kurie mano, jog agentus-smogikus pavaizdavau kaip teisius ar kaip herojus.

Ši tema – aktuali, nes po filmo pasirodymo pasirodė įvairiausių nepalankių atgarsių. Galų gale ir man pačiam kai kurie epizodai pasirodė keistoki. Tad norėčiau paklausti, ką atsakytumėte savo kritikams, kurie įsitikinę, jog agentus-smogikus pavaizdavote per daug gražius?

Nenorėčiau sutikti su tokiais kaltinimais. Man net sunku suprasti, iš kur ateina manymas, jog agentus-smogikus pavaizdavau per daug gražiai. Tame filme labai daug kaltinamosios medžiagos. Nenoriu girtis, bet man atrodo, kad filmas sukurtas tikrai pakenčiamai, tikrai neblogai – jį kurdamas stengiausi itin nuoširdžiai. Tačiau į pokarį nenorėjau pažvelgti trafaretiškai, paviršutiniškai, tiesmukiškai. Beje, bendraujant su agentais-smogikais nesusidariau nuomonės, kad jie jaučiasi esą padėties šeimininkai ar herojai. Jų laikysena, kalbos maniera bylojo, jog jie yra sutrikę. Taigi juos filmuodamas siekiau parodyti visas vaivorykštės spalvas.

Kodėl Lietuvoje tiek nedaug meninių filmų apie partizanines kovas? Juk čia būtų galima sukurti išties daug jaunimą dominančių bestselerių, kurie, beje, ne tik pasakotų apie praeitį, bet dar ir duotų finansinės naudos.

Kodėl Lietuvoje tiek maža juostų apie partizanus, – ilga kalba. Sutinku, kad daugiaserijiniai meniniai filmai apie pokarį šiandien turėtų didelį komercinį pasisekimą. Tačiau nereikėtų jų kurti vienpusiškai, nematant įvairiausių spalvų, niuansų. Sakykit, kodėl toks populiarus ir mėgiamas meninis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ ir kodėl tokio pasisekimo nesulaukė „Vienui vieni“? Nors vienas sukurtas cenzūros sąlygomis, o kitas – jau nepriklausomoje Lietuvoje. Atsakymas paprastas. Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kūrėjai matė daug spalvų. Žmonės Lietuvoje jau seniai suprato, kad anie laikai buvo bent jau šiek tiek sudėtingesni, nei dabar bandoma parodyti. Sovietmečiu partizanus juodino visais įmanomais būdais, o nepriklausomybės pradžioje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Bet visuomenė suvokia, kad toks karas negali neturėti tamsiųjų pusių. Ypač kai partizaninis karas trunka taip ilgai – vos ne dešimtmetį. Tokiame kare negali nepasitaikyti blogų reiškinių.

Taigi Lietuvos žiūrovus kviesčiau į istoriją žvelgti plačiau. Patikėkit, labai gerbiu partizanus, jų kovą traktuoju kaip žygdarbį, esu įsitikinęs, jog partizaninis karas Lietuvoje buvo būtinas, reikalingas. Aš ir pats eičiau į partizanus, jei taip susiklostytų likimas. Ir tuo pačiu aš sakau, kad čia privalo egzistuoti žvilgsnis iš abiejų pusių. Aš nematau nieko blogo, kai mane kritikuoja. Su mane kritikuojančiu žmogumi aš visuomet mielai bendrauju, ant savo kritikų niekad neįsižeidžiu, nepykstu. Tiesiog Švedijoje mes taip išmokyti – reikia būti tolerantiškiems, net jei kai kurie dalykai labai nepatinka. Lietuvoje pagarbos kitokiai nuomonei žymiai mažiau. Bet šie skirtumai – natūralūs. Švedija kelis šimtus metų nematė jokio karo, o jūs, lietuviai, pergyvenote tokias mėsmales. Tad aš puikiai suprantu kai kuriuos kylančius nepasitenkinimus.

Filme yra scena, kurioje agentas-smogikas pradeda juoktis. Iš šalies žvelgiant atrodo, kad juokiasi, nes yra laimingas.

Gal kai kam ir pasirodė, esą jis juokiasi, nes yra džiaugsmingai nusiteikęs. Bet man, filmavusiam tą epizodą, atrodo visiškai priešingai. Tas juokas – pro ašaras. Aš taip interpretuoju tą juoką: pasimetęs, nežino, kaip elgtis, ką kalbėti, jaučiasi įspraustas tarp dviejų skirtingų pasaulių. Jis tikrai nesididžiavo savo išdavystėmis. Bet neatmetu galimybės, jog kažkam iš lietuvių galėjo pasirodyti, esą tas juokas – džiaugsmingas. Gal ir mes, kurdami filmą, ne iki galo viską sužiūrėjome. Tačiau nereikia pamiršti: kad ir kaip režisierius stengtųsi, visko sudėti į juostą vis tiek neįmanoma. Dokumentinį filmą sukurti nėra paprasta.

Ką palinkėtumėte žiūrovams, kurie domisi Jūsų filmais?

Platesnio žvilgsnio – kad matytų ne vien juodą ir ne vien baltą spalvą. Akivaizdu, kad Lietuvos visuomenė dar nesusitaikiusi su savo nesena praeitimi. Bet svarbiausia, kad Lietuva neliktų abejinga savo praeičiai, kad ją suvoktų. Nes jeigu nežinai savo praeities, tai kitas pateiks tavo praeitį būtent taip, kaip naudingiau jam, o ne tau. Mane džiugina, kad mano filmų ateidavo žiūrėti ir daug jaunų žmonių. Pasirodo, jaunimas labai puikiai moka atskirti, kur tikri dalykai, o kur tik propagandinės klišės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija