2010 m. sausio 20 d.
Nr. 5
(1790)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Mylėjom ir tebemylim laisvę ir Lietuvą“

Dr. Aldona Kačerauskienė

Kalba Kovo 11-osios signataras
Algirdas Patackas
Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotraukos

Sausio 12-ąją Seimo Kovo 11-osios
salėje vyko konferencija
„Parlamento gynyba 1991 metais“

Sausio 12-ąją LR Seimo Kovo 11-osios salė buvo pilnutėlė Lietuvos laisvės gynėjų, prieš 19 metų palikusių jaukius namus, mažus vaikus, jaunas žmonas, senus tėvus ir atėjusių savo kūnais pridengti trapų nepriklausomybės daigą. Dabar jie atskubėjo į konferenciją „Parlamento gynyba 1991 metais“, surengtą Lietuvos Nepriklausomybės gynėjų sąjungos.

Laimindamas konferenciją Garbės savanoris, dim. plk. mons. Alfonsas Svarinskas visus kvietė atgailauti ir atsigręžti į Dievą. Sugiedojus LR himną, tylos minute buvo pagerbtas žuvusių Lietuvos laisvės gynėjų atminimas, sveikinimo žodį tarė Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Toliau kalbėję parlamento gynėjai, atsakė į daugybę visuomenei aktualių klausimų.

Kodėl gynė parlamentą

Juk paskutiniais okupacijos metais duonos užteko, šiek tiek buvo atleisti ideologiniai varžtai, kai kas manė, jog gyventi ir taip buvo galima. Sovietų Sąjungos galybei užpūsti vos pradėjusią rusenti Laisvės žvakelę buvo visai nesunku... Iškilo esminis konferencijoje iškeltas kun. Roberto Grigo klausimas: Laisvė ar vergystė už duoną? Parlamento gynėjai apsisprendė kovoti už laisvę. Kovo 11-ąją paskelbus Nepriklausomybės atstatymą, buvo aišku, jog laisvę teks ginti. Tam pradėta ruoštis. Nuo 1990 m. rudens pradėjo kurtis pirmieji savanorių būriai, į kuriuos telkėsi įvairių profesijų, įvairaus išsilavinimo žmonės; daugelis jų buvo baigę karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Savanoriai mokėsi, kaupė patirtį, kurią perdavinėjo net buvę partizanai. Pirmasis SKAT Kauno rinktinės vadas V. Straleckas pasakojo: „Mes jautėme artėjant tragiškus įvykius, pradėjome nuo sporto, treniravomės vakarais. Greitai sporto salė nebegalėjo sutalpinti visų norinčių. Netrukus atsidūrėme parlamente“. Buvo organizuojami karininkų kursai. Jų dalyviai sausio 8–9 dienomis taip pat išvyko į Vilnių.

Prisimintos parlamento gynybos dienos

Pirmasis savanorių jėgų patikrinimas įvyko sausio 8–9 dienomis, susidūrus su jedinstvininkų agresija, kai jie bandė patekti į parlamentą. Svarbiausias savanorių ginklas buvo patriotizmas ir apsisprendimas kraujo kaina ginti Lietuvą. Ginklų nebuvo: kai kas atsinešė seną šautuvą, kai kas atėjo „apsiginklavęs“ mediniu kočėlu, greitosiomis nugriebtu virtuvėje, kai kas rankose turėjo metalinį strypą, ar pasičiupo butelį su Molotovo kokteiliu. „Gynėmės rankomis, kojomis, teko kautis dvikovoje; padėjo vandens čiurkšlės“, – prisiminė kovotojai. Po grumtynių liko išdaužyti langai, sulaužytos durys, ant žemės tyvuliavo vanduo ir kraujas. Tačiau atokvėpiui laiko nebuvo. Pirmosios barikados – autobusai, kuriais atvažiavo rajonų žmonės. Greitai atsirado gelžbetoninės užtvaros, smėlio maišai, metaliniai tinklai, spygliuotos vielos.

Nemiegoję, nevalgę parlamento gynėjai nesitraukė, sąžiningai vykdė užduotis. Ne vienas jų prisiminė drąsų vyrą kun. R. Grigą, įkvėpusį kovotojus žodžiais ir savo pavyzdžiu. Jis klausė išpažinčių, buvo kartu su savanoriais.

Parlamento gynėjams drąsos įkvėpė šimtatūkstantinės minios pavyzdys. „Pasirodžius tankams, dalis minios metėsi jų pasitikti; kai vienas tankas pasisuko kita kryptimi, vyriškis vėliavos kotu bandė jam įdurti“, – pasakojo G. Dambrauskas. „Pro langą matėme tokį vaizdą: artėjant tankams vyrai susiglaudė, į priekį išėjusios moterys atsiklaupusios meldėsi, vaikų rankose degė žvakutės“, – prisiminė A. Kliunka. „Nesmurtinis pilietinis pasipriešinimas mus išgelbėjo, atvedė į trokštamą laisvę“, – pastebėjo dr. A. Vaitkaitis.

Dabar daugybę žmonių girdime kalbant: „Esu nusivylęs, dabar neičiau ginti parlamento“.

Konferencijos dalyvių nuomonė

„Mylėjom ir tebemylim laisvę ir Lietuvą. Pati didžiausia dovana būti čia, būti 1918 metų savanorių, partizanų siekių tęsėjais“ (kun. R. Grigas). „Nepaliaukim savęs klausti: ką aš daviau ir duodu tėvynei Lietuvai? Be šios nuostatos mūsų patriotizmas tuščias“ (L. Simutis). „Mūsų širdys tokios pat, kaip buvo tada“ (A. Pocius. ). „Jei dar kada reikės, vėl visi būsime čia“ (B. Vizbaras).

Negerovės

„Tėvynę ginčiau, bet neginčiau kai kurių struktūrų: Konstitucinio teismo, Lietuvių kalbos komisijos.“ (V. Povilonis) „Menkinama Šaulių sąjunga, mažėja savanorių skaičius, didėja plyšys tarp visuomenės ir kariuomenės. Prastai nuteikia kariuomenėje apmiręs kultūrinis gyvenimas, prašmatnūs baliai.“ (A. Patackas) „Per mažai rūpinamasi žuvusiųjų artimaisiais“. (A. Dudavičius) A. Kliunka mato Lietuvos kariuomenės krizę. „Gintis reikia patiems, kiti tik ranką gali ištiesti. Jei nebus kariuomenės, nebus ir valstybės. Reikia stiprinti kariuomenę.“ (V. Straleckas)

Parlamento gynėjai džiaugėsi susitikimu ir vieni kitais, dalijosi brangiais prisiminimais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija