2010 m. vasario 5 d.
Nr. 10
(1795)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Bažnyčios teismas turi siekti objektyvios tiesos

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su Romos
Rotos tribunolo nariais

Šventasis Tėvas ir Romos Rotos
tribunolo dekanas vyskupas
Antonis Stankievičius

Gailestingumo negalima supriešinti su teisingumu

Sausio 29 dieną susitikęs su Vatikano aukščiausiojo teismo – Romos Rotos tribunolo – nariais popiežius Benediktas XVI sutelkė dėmesį į šios institucijos darbo vaidmenį iš triplanės teisingumo, gailestingosios meilės ir tiesos perspektyvos. Susitikimas buvo skirtas naujų teismo veiklos metų inauguracijai. Romos Rota daugiausia tiria santuokos anuliavimo bylas, todėl Šventasis Tėvas savo kalboje kaip tik svarstė šio sakramento ypatybes, kurios svarbios tuo, kad Bažnyčioje sudarytos santuokos sakramentiniai saitai yra nenutraukiami. Juos bažnytinis tribunolas atskirais atvejais gali tik anuliuoti, tai yra pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo pradžios.

Anuliuoti santuoką neatsižvelgiant į sakramentinio slėpinio objektyvią realybę, bet tik išpildant prašymą tų, kurie yra atsidūrę Bažnyčios kanono pažeidimo situacijoje, reikštų tiesos ir teisingumo panaudojimą asmeniniams interesams, iškreiptai suvokiant gailestingumo esmę, pažymėjo Popiežius. „Ginčytinoje situacijoje reikia priimti santuokos egzistavimo tikrovę iki to momento, kai bus įrodyta priešingai. Priešingu atveju iškyla pavojus prarasti efektyvų orientyrą anuliavimo byloje ir tada bet kokie santuokinio gyvenimo sunkumai tampa pretekstu paskelbti tuos saitus negaliojančiais, kas iš esmės paneigtų pagrindinį juridinį jų nenutraukiamumo principą“, – kalbėjo Benediktas XVI.

Aiškindamas teisingumo, gailestingumo ir tiesos santykį pagal savo encikliką „Caritas in Veritate“, jis pastebėjo, kad dabar dažnai teisingumas supriešinamas su gailestingumu – tarsi pirmasis atmestų antrąjį. „Kai kas galvoja, kad sielovadinis gailestingumas leidžia pateisinti bet kokį žingsnį į santuokos anuliavimą, kad būtų atsižvelgta į pageidavimus tų žmonių, kurie yra atsidūrę bažnytinio kanono pažeidimo (santuokinės neištikimybės) padėtyje“. Tokio paklydimo priežastis – tam tikras požiūris, deja, egzistuojantis ir Bažnyčios terpėje, kuris nepakankamai vertina kanonų teisę, laikant kad ji neva „yra tik grynai techninis įrankis, galintis tarnauti bet kokiam subjektyviam interesui, netgi atmetant tiesą“. Tai yra visiškai klaidingas supratimas.

Kita vertus, teisėjų veiksmai neturi palikti nuošalyje ir gailestingumo, kuris pirmiausia išreiškiamas per ribotą proceso trukmę. Kaip nurodo direktyva „Dignitas Connubbii“, bylos nagrinėjimas pirmoje instancijoje turi trukti ne ilgiau vienerių metų ir antroje – ne ilgiau šešių mėnesių. Tribunolas visada privalo žinoti, kad turi reikalo su asmenimis, turinčiais rimtų problemų, todėl reikia tokius klausimus spręsti jautriai ir lanksčiai. Tačiau reikia turėti omenyje ir tai, kad gailestingumas ir teisingumas turi žengti kartu, nes gailestingumas be teisingumo rizikuoja prarasti savo autentiškumą ir tapti paprastu sentimentalumu, kuris menkai pagelbėtų sielovadai.

Reliatyvizmo pavojus santuokų anuliavimo bylose

Nagrinėjant bylas reikia imtis visų efektyvių priemonių, kai yra bent mažiausia sėkmingos pabaigos viltis, kuri suprantama sutuoktinių patvirtinimu savosios santuokos galiojimo ir atnaujintu bendru gyvenimu. Taip pat yra svarbu siekti, kad abi pusės elgtųsi žmogiškai ir krikščioniškai atvirai, ieškodami tikrosios tiesos. Šiuo požiūriu ypač reikia vengti pseudosielovadinių poreikių patenkinimo, kada problema regima tik horizontalioje plotmėje, iš subjektyvių išskaičiavimų bandant  anuliuoti santuoką bet kokia kaina.

Šitaip dažnai atsitinka stengiantis įveikti kliūtis Šv. Komunijos ir Atgailos sakramentų priėmimui (mat išsiskyrę ir antrąją civilinę santuoką sudarę asmenys negali šių sakramentų praktikuoti.) „Aukščiausia malonė dalyvauti Eucharistijoje po Susitaikymo slėpinio reikalauja siekti tikrosios gerovės žmonėms, kuri neatsiejama nuo jų kanoninės padėties tikrovės“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Taigi, tiek teisingumas, tiek ir gailestingumas reikalauja meilės tiesai, be kurios neišvengiamai įsiviešpatauja savivalė. „Toks yra fatališkas pavojus meilei kultūroje, kuri neigia tiesą. Tada ji patenka į emocijų ir subjektyvių nuomonių priklausomybę“, – perspėjo Šventasis Tėvas.

Atsiliepdamas į šias popiežiaus Benedikto XVI pastabas Romos Rotos tribunolo dekanas lenkas vyskupas Antonis Stankievičius pripažino, kad jo vadovaujama institucija, kaip ir visa Bažnyčia, susiduria su plačiai paplitusia tendencija, kad tiesa laikoma reliatyvia. Tą pačią dieną duotame interviu Vatikano dienraščiui „L’Osservatore Romano“ jis pažymėjo, kad reliatyvizmas įsėlino ir į santuokų anuliavimo procesus – tokiu būdu bandoma lengvai išspręsti suirusio santuokinio gyvenimo problemas. Taip iškyla pavojus paneigti pačią anuliavimo deklaracijos prasmę, kaip ir sakralinės santuokos neišardomumą. Vyskupas A. Stankievičius pabrėžė, kad ir diecezinių tribunolų skelbiamas santuokų „anuliavimas neturi prieštarauti neišardomumo principui“.

Kalbėdamas Romos Rotos teisėjams popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad jų tarnystė yra esminė teisingumo, kaip žmogiškos ir krikščioniškos vertybės, atnaujintam supratimui Bažnyčioje. Pati kanonų teisė taip pat „turi patvirtinti suvokimą, kad Bažnyčios juridinės veiklos tikslas yra sielų išganymas“. Todėl teisėjai turi pasižymėti išskirtinėmis žmogiškomis ir krikščioniškomis vertybėmis. Tai ypač svarbu tokioje socialinėje aplinkoje, kada neteisingumas atrodo lengviausias kelias savanaudiškų interesų patenkinimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija