Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nacionalisto dienoraštis

Vytautas Visockas

Romualdas Ozolas

Knygas skaitau nuolat. Lėtai ir tik geras knygas. Apie jų gerumą sprendžiu iš kitų knygų, patikimų recenzijų, bičiulių rekomendacijų. Seniai skaičiau knygą, kuri būtų padariusi tokį didelį įspūdį. Maniau, kad Romualdą Ozolą šiek tiek pažįstu. Ne vienerius metus buvome kartu: „Tauro“ bendrabutyje, Vilniaus universiteto auditorijose, „Minties“ leidykloje... Man skirtuose „Supratimuose“ jis taip ir užrašė: „buvusiam kartu“.

Užverčiau knygą ne su palengvėjimu, o apgailestaudamas, kad baigėsi kasdieninis bendravimas su mąstytoju, kurio iki šiol nepažinau, nors daug metų „buvome kartu“. Su tuo pačiu R. Ozolu, atėjusiu iš daugiatūkstantinių Sąjūdžio mitingų, parlamento tribūnų, valdžios kabinetų, – ir visai kitu, kurį pažinti būtų labai naudinga tiems, kurie mitinguose, susirinkimuose jo nematė ir negirdėjo, o šiandien jau ima valdyti valstybę.

Jeigu norite suprasti, kas XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje vyko pasaulyje ir Lietuvoje, kur link einama ir einame – ši knyga jums labai pravers. Neskubėkite sakyti: aš pats viską matau ir suprantu. Net ir tokiu atveju R. Ozolo supratimai jums bus ir įdomūs, ir naudingi. „Iš daugiau kaip dviejų tūkstančių puslapių čia atrinkta tai, kas labiausiai atliepia šiandienines mūsų savivokos reikmes ir skatina mąstyti kartu“, – rašoma „Pratarmėlėje“. Viename straipsnyje neįmanoma aprėpti visko, ką R. Ozolas suprato beveik per visą sąmoningą savo gyvenimą, per penkis dešimtmečius.

1964 03 21 dienoraštyje jis įrašė: „Mąstyti – reiškia netikėti“. Ir eina per žemę, per epochas ir civilizacijas, tautas ir valstybes netikėdamas, t. y. mąstydamas apie gamtą, žmogų kaip gamtos dalį, gyvenimo prasmę ir beprasmybę, pasaulio likimą... „Taip, einu nuošaly, vienas, bet abejoju, ar rastų kas tipiškesnį mano kartos atstovą ta prasme, kad nuosekliausiai ieškojau ir tebeieškau tiesos“ (1973 m.). Dėl tiesos jis nevengia ginčytis su didžiaisiais pasaulio mąstytojais, karvedžiais ir politikais, nebijo reikšti savo nuomonės apie praeities ir dabarties politinius, ekonominius, kultūrinius, religinius įvykius, jų tendencijas, nes tai juk dienoraštis, užrašai sau, būtent dėl to itin įdomūs kitiems. „Daugiausia čia to, ką galima vadinti gyvenimo būdo kritika ir įvairiopais geresnio jo sutvarkymo projektais, – rašo autorius. – Tas motyvas eina nuo horizonto ligi horizonto, o pagrindinė jo linija yra pamažu įsisąmoninama tautos laisvė. Viešoji opinija Nepriklausomybės šiandien vėl nebelaiko tautos laisvo buvimo būdu ir tuo šiuos supratimus vėl aktualizuoja“.

Štai ties tuo aš ir ketinu apsistoti. Nes ir man tautos laisvė, Nepriklausomybė svarbiau už bet ką, nes ir aš bijau, kad einame į pražūtį. Europos Sąjunga, globalizmas, kosmopolitizmas – iš vienos pusės, ir valstybė, tauta, nepriklausomybė – iš kitos. Maždaug nuo pusės knygos šios temos R. Ozolui tampa vis aktualesnės. Juk jis vienas iš nedaugelio ėjimo į Europos Sąjungą skeptikų. „Kad būčiau galėjęs pagalvoti, jog Antroji Respublika išsilaikys tik 14 metų! Niekada! O dabar štai aišku: šių metų gegužės 1 dieną, išsilaikiusi vos daugiau kaip keturiolika metų, Respublika baigsis, prasidės nauja sąjunga, šįkart – Europos Sąjunga, o iš tiesų – sąjunga su Vokietija, kaip anais laikais po Tarybų Sąjunga slėpėsi sąjunga su Rusija. Toks staigus mūsų valstybės sunaikinimas kelia klausimų: negi Lietuvai amžinai lemta griuvinėti iš vienos priklausomybės į kitą? Negi išbarsčiusi savo imperiją ji prarado ir savo perspektyvą? Negi jai skirtos tik ilgesnės ar trumpesnės pabaigos konvulsijos?“ – rašė R. Ozolas 2004-ųjų balandžio 28 dieną. Jis mano, kad baisiausias po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo patirtas pralaimėjimas yra mūsų nesugebėjimas rasti geresnės išeities, nei vos išsivadavus iš vienos sąjungos stoti į kitą. „Tai dar baisesnė priklausomybė, nei buvo ištikusi mus Liublino unijos metu!“

Tačiau bent artimiausiu metu bus taip, kaip yra. Ką daryti? „Lietuva, be abejo, atras savo veikimo būdus ir Europos Sąjungoje, išryškės ir naujieji jos kontūrai. Tačiau tam, kad tai būtų gyvybiškas darinys, reikia neužmiršti trijų banginių: žemės, tautos ir kalbos, jie turi likti mūsų. O prieš juos užsimota taip klastingai ir taip esmingai, kad išsaugoti juos bus nepaprastai sunku: nėra nei supratimo, kad šitai reikia daryti, nei noro, nei sugebėjimų, nei institucijų, nekalbant apie kokį nors ilgalaikį projektą“. Šiuos susirūpinimo žodžius R. Ozolas užrašė 2004-aisiais. Ką čia bepridėsi? Nebent tai, kad gyvename 2010-aisiais, ir per šešerius metus nei supratimo, nei noro, nei sugebėjimų nepadaugėjo: ir žemės, ir tautos, ir kalbos šiandien turime dar mažiau, negu tada, kai R. Ozolas (ir ne tik jis!) ėmė skambinti pavojaus varpais.

Kai entuziastingai ėjome į Europos Sąjungą, matėme tik privalumus, tik naudą. R. Ozolas matė tai, ką kai kurie ėjimo entuziastai tik dabar mato. Dauguma ir dabar nenori matyti. Ėjome, kad negrįžtume? Pusė milijono jau nežino kelio atgal. Kol kas kinai jų vietos dar neužėmė, bet liberalai, globalistai, kosmopolistai pasirūpins, kad užimtų. O iš kur šitų tiek daug priviso? R. Ozolas mano, kad tai vakarykščiai komjaunuoliai. „Kosmopolitizmas – taip pat tautiškumas. Kosmopolitizmas yra betautis patriotizmas, betautis tautiškumas... Visi kosmopolitai pripažįsta savo tautinę kilmę. Retas tėra „juristo sūnus“. Tačiau visi jie nepripažįsta savo įsipareigojimų tautinei kilmei ir tautybei, taigi ir tautai... Kosmopolitizmo galingumą parodo konkretus kosmopolito elgesys. Kad ir ką kalbėtų apie gėrį gyventi „be tautos“, jis renkasi vieną iš jų – kokią nors emigrantų tautą, kaip T. Venclova JAV, arba bastūnų, kaip V. Žirinovskis pasirinko Rusiją, ir jas šlovina pagal nustatytą „garbės kodeksą“ (1995 m.). Apie šitą padermę Supratimuose rasite ir daugiau taiklių pastebėjimų.

Globalizacija yra itin pavojinga, itin baisi okupacijos forma. Ji kraują išleidžia be dūrio ir šūvio – išsiurbdama kaip dėlė ar vampyras. Ji marina be teismų ir nuosprendžių – prišliaužia, apsirango ir uždusina. Jos epidemija nebauginanti – kaip gripas, nors išpjauna daugiau nei maras. Tas jos siaubingumas – pati globalizacijos prigimtis: pavergianti kapitalo galia. Kapitalas yra ir idėja, ir turtas, jis gali būti ir labai spekuliatyvus, ir nepaprastai konkretus, taigi prieinantis prie kiekvieno ir kiekvienam darantis poveikį. Jis įveikia ir turtuolį, ir vargšą. Sudaryk kapitalu, kurio apimtys didesnės už nacionalinių valstybių biudžetus, disponuojančių asmenų grupę ar grupes – ir turėsi ginklą prieš visą pasaulį. O dar sukurk tokias tarptautines tvarkas, kurios netrukdytų kapitalui veikti – ir pasaulis bus tau po kojom. Tokios tvarkos PPO, PB, TVF pavidalais jau egzistuoja ir veikia. Ir kolei kas nėra, kas galėtų joms pasipriešinti. Globalizacijos jėga – kapitalo klasta“ (2004 m.).

Nėra, kas galėtų pasipriešinti, o Lietuvoje nėra net norinčių apie tai garsiai kalbėti. Vilius Bražėnas, Romualdas Ozolas... Kas dar? Jų balsas žiniasklaidoje nepageidaujamas, balsas tyruose. O kraujo tautos kūne vis mažiau ir mažiau...

Ilgai galvojau, kaip pavadinti šį rašinį. Romualdas Ozolas – ir Kovo 11-osios akto signataras, ir buvęs vicepremjeras, ir Centro partijos įkūrėjas, ir filosofas, filosofinės (ir ne tik) literatūros leidėjas, ir istorikas, ir buvęs TSKP narys, ir buvęs LKP CK narys, ir publicistas, ir politologas, ir beletristas... Visų jo titulų ir darbų į pavadinimą nesurašysi, o vienas kuris neperteiks esmės. Pagaliau R. Ozolas – nacionalistas! Visas jo gyvenimas, visi jo darbai, sprendžiant ne tik iš dienoraščio, persisunkę nacionalizmu. Iš pagarbos tėvui, kurį laiką save vadinęs latviu (motina lietuvė), visą gyvenimą jis „sirgo“ Lietuva, lietuvių tauta, ir juo toliau, tuo labiau ta „liga“ darosi mirtina. Sprendžiant iš Suvokimų, vos ne kasdien R. Ozolas ėjo į tautą, buvo su ja, galvojo apie jos likimą, dirbo ir tebedirba jai. Žinau, ne kiekvienas šiems žodžiams pritars. „Ieškodamas atsakymo, kaip man gyventi, aš visų pirma turėjau atrasti, kad turiu tapti lietuviu (ir tapau – visų pirma neformaliai, o paskui ir formaliai – pakeisdamas tautybę pase), o paskui ir partiniu. Visada pirma buvau lietuvis, o paskui partinis. Partiniu tapau todėl, kad galėčiau būti didesniu lietuviu! Ar suprasit jūs tai, vargšai mūsų šiandienos partorgai?“ (1991 m.).

Labai svarbu, kad šiandien jis nebijo, nesigėdina pasakyti: aš esu nacionalistas! Ar galite įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, jo bendražygis ir geriausias draugas Vytautas Landsbergis save pavadintų nacionalistu? Aš negaliu. O Andrius Kubilius? Tuo labiau negaliu. Žodžio tauta iš pastarojo nesu girdėjęs, nors su „buržuaziniais nacionalistais“ bendrauja, jų balsais mielai naudojasi.

O R. Ozolas iš savo dienoraščio neišbraukė šių eilučių: „Aš nacionalistas. Nacionalizmas, o ne kas kita yra mano jėgų šaltinis. O ką tai reiškia, tegul aiškinasi kiekvienas pagal savo kvailumo laipsnį“ (1994 m.). Neišbraukė, nors galėjo. Dar daugiau, šį žodį, Europos Sąjungoje beveik uždraustą, sovietmečiu sukruvintą, reabilitavo. Per tautą, tautas jis mato išsigelbėjimą iš globalizacijos, kosmopolitizmo, liberalizmo, naikinančių tautas ir valstybes, kaip jas naikino Sovietų Sąjunga.

„Pagrindinis principas – tai nacionalinės sąmonės ugdymas, nacionalizmas. Mažos tautos nacionalizmas šiandieniniame pasaulyje nepavojingas niekam, o naudingas ir jai, ir ateities pasauliui“ (1974 m.).

„Kai kas sako, kad nacionalizmas – tai akla meilė savo kraštui, savo tautai. Akla meilė yra šovinizmas, nesvarbu, kokios jo raiškos formos. Nacionalizmas yra pagarba savo tautai ir kitoms tautoms, gerbiančioms tavo tautą“ (1986 m.).

„Aš neneigiu, kad rusas gali būti Lietuvos pilietis, bet kodėl jis negali būti Lietuvos rusas? Arba kodėl negali būti Lietuvos žydo? Kad tai nepatinka Leonidui Donskiui, tautybę laikančiam atgyvena? Anksčiau taip galvojo ir mums piršo Genrikas Zimanas. Žinom, kuo tai baigėsi. Tai gal atgyvena yra ne lietuviai, o donskiai?“

Deja, deja! Tokios kalbos nepatinka ne tik L. Donskiui. Jos nepatinka ir T. Venclovai, ką tik tapusiam šių metų tolerancijos žmogumi. Beje, man atrodo, kad kosmopolitas T. Venclova netolerantiškas mūsų intelektualams, kurie lietuvių nevadina žydšaudžiais, kurie vis dar myli kaimą, gyvena Lietuvoj ir nevažiuoja į Ameriką. R. Ozolas puikiai žino, kad nemėgsta jo ir „šiandieniniai komjaunuoliai“. „Tai tas globalistinis jaunimėlis, kuris proteguoja ir praktikuoja vadinamąją toleranciją ir tolerantiškumą, arba neprincipingumą, t. y. gyvenimo tuštybę. Kaip anie skelbė, reikalavo ir praktikavo ištikimybę komunizmo principams, taip šie skelbia ir praktikuoja debilumą – be lyčių skirtumo, be šeimos, be šalies, be vertybių, be idealų, be – juo labiau – principų. Tai reiškia ne žmonių kėlimą viršun, o leidimą apačion. Visumos požiūriu – tai šia „ideologija“ besivadovaujančių bendruomenių degradavimas ir nuginklavimas kitų bendruomenių atžvilgiu. Kai kyla islamiškosios bendruomenės ir valstybės, kai kyla Kinija, tokia „europiečių“ filosofija yra slaptų islamo agentų veikimo būdas, vidinė Europos grėsmė“ (2006 m.).

Taip tai taip, bet R. Ozolas pamiršta Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

„Kas yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija? Atsakau: tai Komunistų partijos manifesto vertimas. Vertimas į šiuolaikinio materializmo kalbą... Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje idealizmo nerasi nė su žiburiu, čia viskas konkretu ir aišku: yra žmogus, žmogus yra laisvas, tu su žmogum privalai elgtis kaip su laisvu, žmogus turi teisę gyventi, kur nori, žmogus turi teisę tikėti, kuo nori ir t. t., ir pan... Tiems, kurie tų nuostatų vykdyti nenori, yra žmogaus teisių teismai, kurie paskelbs verdiktą su pasekmėmis, dėl kurių galėsi tik gailėtis. O kad būtų mažiau kančių, kad tu galėtum lengviau įsilieti į tų „teisių“ globalumą, jomis pagrindžiama ir Jungtinių Tautų veikla, ir Europos Sąjungos konstitucija, ir Tūkstantmečio programa – viskas, kas tik įmanoma“ (2005 m.).

„Vadinamosios žmogaus teisės... yra ne kas kita, kaip egoisto teisės, vartotojo teisės – teisės be pareigų, tapusios mažumų teisėmis, mažumų kovos priemone prieš didžiumas, t.y. prieš bet kokius strategiškai svarbius bendrumus. Tai buvo svarbi totalitarizmų idėjinio įveikimo priemonė, tik pasitelkus ją buvo išklibinta ir žlugo Tarybų Sąjunga, tačiau po to tuoj ji, ta priemonė, atsisuko prieš pačią Europą, tapdama tautų tingumo ugdymo ir imigrantų agresyvumo mokymo priemone“ (2005 m.).

Nors daugiau kaip prieš metus į  įstatymus leidžiančią ir vykdančią valdžią nacionalistai (partizanai, tremtiniai, sąjūdininkai) pasodino tarsi ir savus žmones, bet apie tautą, tautiškumą – niekur nė žodžio, žiniasklaidoje – vien liberalizmas, vien kosmopolitizmas, R. Ozolo žodžiais tariant, –  bevaisis kaip mulas. Bet nacionalizmas dar gyvas, kol gyva Lietuva, kol joje dar yra lietuvių.

Nors jau užverčiau paskutinį Suvokimų puslapį, su R.Ozolu atsisveikinti dar nenoriu. Drauge su juo vis dar mąstau apie mūsų Lietuvos praradimų istoriją, tokią nepanašią į A. Bumblausko, E. Gudavičiaus, A. Nikžentaičio istorijas. Kaip ir R. Ozolui, man rūpi mūsų kultūra, mūsų kalba. Kaip ir jis, matau didžiulius pavojus mūsų egzistencijai. Todėl dar sakau – iki kito karto su R. Ozolu.

Citatos iš knygos: Romualdas Ozolas. Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys. Naujoji Romuva. Vilnius, 2007

© 2010 „XXI amžius“