Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Dievas mus pašaukė būti drauge…“

Benjaminas ŽULYS

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės renginyje Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje

Kauno Arkikatedroje Bazilikoje šv. Mišias už proto negalią turinčius žmones – vaikus, jaunimą ir vyresnio amžiaus – aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Mišiose dalyvavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, į vyskupus nominuotas mons. Arūnas Poniškaitis, kiti kunigai, žmonės su negalia, jų globėjai, giminės. Sakydamas pamokslą kardinolas plačiau apsistojo ties „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomene, kuri globoja sutrikusio intelekto vaikus, jaunuoliais ir kitus. Jie taip pat yra Bažnyčios, visuomenės dalis, reikalingi visuomenei, kaip ir kiekvienas mūsų. Dievas į juos žvelgia kaip į mažutėlius, priima su meile. Tiesa, praktiškesnioji visuomenės dalis į šiuos žmones kai kada žvelgia svarstydama, kokią naudą jie duoda valstybei, visuomenei. Taip neturėtų būti. Kaip tik mes turėtume pabūti šalia jų, kad jie nesijaustų vieniši ir niekam nereikalingi, padėti jų tėvams, kitiems artimiesiems nešti nelengvą naštą, paguosti ir patarti. Visi turėtų jausti, kad greta esame mes, geros valios tikintieji. Neįgaliųjų atstovai prie altoriaus atnešė žvakių, duonos ir pintinę saldainių – šviesos, gerumo bei vaišingumo simbolius.

Bendruomenė „Tikėjimas ir šviesa“ –  krikščioniškas bendruomeninis judėjimas. Jis sieja vaikus, paauglius ir suaugusiuosius, turinčius sunkią, vidutinę ar lengvą mąstymo negalią, ir jų šeimų narius bei draugus. Ši bendruomenė suteikia galimybę atpažinti ir ugdyti savo sugebėjimus, netgi – savo talentus, patirti draugystės džiaugsmą. Bendruomenė suteikia tėvams paramą išbandymuose, padeda geriau pamatyti vaiko vidinį grožį. Reikšminga, kad neįgalaus žmogaus draugai jo dėka pažįsta kitokį pasaulį, kuriame vyrauja ne lenktyniavimas, pinigai ar materialinės gėrybės. Silpnas žmogus kuria švelnumo ir ištikimybės atmosferą. Šios bendruomenės būdas – ne gyvenimas kartu, o susitikimų erdvė. Jų nariai susitinka, kad stiprintų tarpusavio ryšį, pasidalytų sunkumais bei viltimi, drauge švęstų ir melstųsi. Patys neįgalieji sako, kad „Dievas mus pašaukė būti drauge, todėl nesame vieni ir vieniši. Savo džiaugsmą mes išreiškiame giesmėmis, šokiais, žaidimais, dalijamės vaišėmis, švenčiame gimtadienius. Drauge susitikę meldžiamės, dalyvaujame Eucharistijoje. Kasmet vykstame į piligrimines keliones, meldžiamės vieni už kitus“.

„Tikėjimas ir šviesa“ buvo įkurta 1971 metais per pirmąją neįgaliųjų, jų šeimų kelionę į Lurdą. Bendruomenė  buvo suorganizuota po to, kai kelios šeimos dėl psichiškai neįgalių vaikų nebuvo priimtos į piligrimų grupes. Šį judėjimą įkūrė buvęs laivyno karininkas, filosofijos daktaras Jean Vanjier (Žanas Vanjė), savo gyvenimą paskyręs silpniesiems. Jis kalbėjo: „Mūsų susiskaldžiusiame, pasidalinusiame, kartais be galo žiauriame pasaulyje protiškai neįgalūs žmonės moko mus pasitikėjimo, paprastumo, meilės ir vienybės“. Jam talkino bendražygė pedagogė ir krikščioniško biuro įkūrėja Marie – Helena Mathien. Dabar pasaulyje yra apie 1500 „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenių. Lietuvoje pirmoji bendruomenė įkurta 1991 metais, po Žano Vanjė apsilankymo. Lietuvoje gyvuoja devynios bendruomenės – Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, Kretingoje.

Antrojoje renginio dalyje visos bendruomenės susitiko Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje. Visi susitiko kaip tikroje darnioje šeimoje, apsikabino, bendravo su jaunuoliais, spaudė rankas svečiams, kunigams. Visi buvo linksmi, gerai nusiteikę, su jais maloniai bendravo kardinolas A. J. Bačkis, arkivyskupas S. Tamkevičius, vyskupas nominatas A. Poniškaitis.

Pranciškonas brolis Ramūnas, kalbėdamas apie žmogaus dorą ir tikėjimą, pabrėžė, kad Dievas savosios Sandoros mums neprimeta, žmogui leidžia pasirinkti, kokiu keliu žengti. Ar mes paisome Mozei įteiktų Dešimties įsakymų – tai mūsų valios, sąžinės, tikėjimo reikalas. Susikabinę rankomis susirinkusieji giedojo giesmes, linkėjo vieni kitiems laimės ir Dievo palaimos. Susibūrę į nedideles grupes, neįgalieji, jų globėjai anonimiškai atsakė į kai kuriuos doros, tikėjimo klausimus – „Ar pasauliui reikia mūsų?“, „Kaip dalintis šviesa, kuri man buvo suteikta?“ Atsakymuose vyravo optimizmas, geranoriškumas ir viltis.

Kaunas
Neringos ULEVIČIENĖS nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“