2010 m. vasario 26 d.
Nr. 16
(1801)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Tendencinga laida apie Lietuvos ir Rusijos santykius

Gintaras Visockas

Vasario 22 dieną per LRT transliuotos diskusijos „Tarp Rytų ir Vakarų“ klausiausi itin atidžiai. Laidos, kuriai vadovavo žurnalistas Rimgaudas Geleževičius, tema buvo verta išskirtinio dėmesio – Rusijos ir Lietuvos tarpusavio santykiai. R. Geleževičius su politologais Nerijumi Maliukevičiumi, Kęstučiu Girniumi ir Vilniaus universiteto profesoriumi Povilu Gyliu aiškinosi, ar mandagus, korektiškas Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo laiškas mūsų prezidentei Daliai Grybauskaitei byloja apie atšylančius Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykius. Laidos vedėjas R. Geleževičius pripažino, jog „esama svarbių slinkčių Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykiuose, kurie buvo sudėtingi visą nepriklausomybės laikotarpį, o pastaraisiais metais – net smarkokai atvėso“. Laidos vedėjas teiravosi, ar naujosios tendencijos – realios, ilgalaikės?

Išties svarbu išsiaiškinti, ar tikrai ir kodėl Rusija keičia savo neigiamą nusistatymą mūsų atžvilgiu. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog Lietuvai nesvarbu, atvažiuos ar neatvažiuos į Kovo 11-osios iškilmes Rusijos vadovas, o jei ir neatvažiuos, tai kaip argumentuos savo neatvykimą. Ypač džiugu, jog visi laidos dalyviai bandė išsiaiškinti, ar Lietuva turi susikūrusi ilgalaikį planą, kaip jai derėtų konstruoti savo santykius su Rusija tiek įvykiams pakrypus blogąja, tiek gerąja kryptimi. Negaliu tvirtinti, kad laidos dalyviai nepasakė nieko naujo, taip pat susidariau įspūdį, jog laidos vedėjas R. Geleževičius nenuslėpė nė vieno kritinio laiško, netrukdė reikšti kritinių nuostatų ir į laidą paskambinusiems klausytojams.

Ir vis dėlto vasario 22-osios laidą pavadinčiau tendencinga. Į LRT studiją pakviesti svečiai dėstė maždaug tas pačias arba labai panašias nuostatas. Žinoma, pavadinti juos „prorusiškais“ ar „užkietėjusiais rusofilais“ būtų ne tik nekorektiška, bet ir netikslu. Ir vis dėlto drįstu manyti, jog visų jų pozicija turi nemažai panašumų: Lietuva yra maža, neįtakinga valstybė, todėl oficialusis Vilnius turėtų daryti didesnių nuolaidų Rusijai, labiau įsiklausyti į jos užgaidas ir mažiau kritikuoti dėl agresyvių veiksmų, demokratijos stokos ar žmogaus teisių pažeidimų. Tokios užslėptos nuotaikos tądien vyravo. Visi trys laidos dalyviai akcentavo pragmatiškų santykių su Rusija svarbą, tačiau nė vienas iš jų nepatikslino, ką iš tikrųjų turi omenyje, nuolat kaip burtažodį kartodami sąvoką „pragmatiški santykiai“.

Tik iš kai kurių užuominų buvo galima susidaryti įspūdį, jog Lietuva turėtų tenkinti vos ne visas Kremliaus užgaidas, kad gautume pigesnių dujų ir pigesnės naftos, o mūsų vežėjai nestrigtų pasienio su Rusija punktuose. O kad Rusija mainais už palankesnes sąlygas įsigyjant dujas ar naftą iš mūsų reikalauja tapti ištikima jos satelite ar net jos provincija, – nei politologai N. Maliukevičius, K. Girnius, nei tuo labiau prof. P. Gylys neužsiminė. Tiesa, prof. P. Gylys nuolat kartojo, esą Lietuva visais atvejais privalo rūpintis tik savais pragmatiniais interesais.

Tad pirmąjį savo klausimą skiriu „Tarp Rytų ir Vakarų“ vedėjui R. Geleževičiui: kodėl į LRT laidą išskirtinai svarbia tema jis pasikvietė išimtinai vienos politinės pakraipos atstovus? Nejaugi R. Geleževičius nežinojo, kad visi trys svečiai pūs į tą pačią dūdą, nenaudingą būtent kietosios pozicijos kalbantis su Rusija šalininkams? Mano supratimu, tokių akibrokštų visuomeniniam transliuotojui nederėtų daryti. Esu įsitikinęs, jog būtent šioje laidoje turėjo dalyvauti bent vienas politikas, istorikas ar politologas, manantis, jog Rusija išlieka tokia pat imperija, kaip ir buvusi Sovietų Sąjunga, todėl didelių draugysčių iš tokios valstybės nėra ko tikėtis. Juk galėjo pasikviesti, pavyzdžiui, prof. Vytautą Landsbergį arba dabartinį užsienio reikalų ministrą Audronių Ažubalį, kuris ne sykį, dar prieš tapdamas diplomatijos vadovu, viešai ir įtikinamai aiškino, kodėl Lietuva dėl prastų santykių su Kremliumi mažiausiai kalta. Tuo metu parlamentaras A. Ažubalis pateikė pavyzdžių, kiek kartų oficialusis Vilnius bandė ieškoti susitikimų su Kremliaus valdininkais, bet dešimtys ir net šimtai Lietuvos iniciatyvų likdavo neišgirstos. Tad išvada viena: Rusijai nereikia gerų santykių su nepriklausoma, demokratine, NATO ir Europos Sąjungai priklausančia Lietuva. Kremliui reikia tik Lietuvos nuolankumo ir lojalumo. Štai tada tikrai turėsime gerus santykius su Rusija. Bet juk tokiu atveju Lietuva jau nebebus Lietuva – ji taps sumaniai į NATO ir ES integruota Rusijos provincija.

Net neabejoju, jog R. Geleževičiaus laida būtų buvusi žymiai dinamiškesnė, jei joje būtų dalyvavęs bent vienas vadinamasis rusofobas. Vasario 22-osios laida „Tarp Rytų ir Vakarų“ neturėjo aštrių kampų, bet joje buvo gausu demagogijos. Štai prof. P. Gylys tvirtino, esą kadaise ir Vokietijos bei Prancūzijos ar Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos tarpusavio santykiai buvo pašliję, nes šios valstybės tarpusavyje kariavo ne vieną šimtmetį, o štai šiandien Berlynas, Londonas ir Paryžius sugebėjo pamiršti abipuses nuoskaudas ir susibičiuliavo kuriant bendrąją Europą. „Tad kodėl ir Lietuva negalėtų eiti tokiu keliu, bendraudama su Kremliumi?“ – gūžčiojo pečiais buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras. Iš jo tono buvo galima suprasti, kad dėl blogų santykių su Rusija kalčiausias yra mūsų nenoras atleisti buvusias skriaudas, nesugebėjimas atsikratyti praeities stereotipų, nesugebėjimas žvelgti į ateitį.

Bet nejaugi save pirmuoju nepriklausomos Lietuvos profesoriumi tituluojantis P. Gylys nemato esminio skirtumo tarp šiandieninės Vokietijos ir Rusijos? Vokietija prisipažino buvusi kalta dėl pradėto Antrojo pasaulinio karo, pasmerkė fašizmą pačiu aukščiausiu lygiu, atsiprašė visų savo aukų, kai kurioms hitlerizmo aukoms ji iki gyvos galvos moka net kompensacijas už priverstinius darbus, kankinimus, artimųjų žūtis. Galiausiai oficialusis Berlynas griežtai baudžia visus, kurie liaupsina Hitlerį ir draudžia savo šalyje statyti paminklus Hitleriui. Be kita ko, šiandien Vokietija nėra nieko užpuolusi – nei Čečėnijos, nei Gruzijos, nei savo buvusių kolonijų Alžyre, Maroke ar kitur. O Rusija ne tik neatsiprašė, bet net nesugebėjo nuversti visų Stalino paminklų savo miestuose. Tad kaip atleisti tam, kuris net simboliškai neketina tavęs atsiprašyti už tau padarytas milžiniškas skriaudas? Man regis, tokius skirtumus tarp šiandieninės Vokietijos ir šiandieninės Rusijos profesoriaus rango žmogus turėtų matyti, jei, žinoma, jis ieško tiesos.

Prof. P. Gylys laidoje tvirtino, esą „mūsų valdžia su Rusijos vadovais nebuvo susitikusi pastaruosius devynerius metus, o su Baltarusijos diktatoriumi – net 11 metų“, esą „Vakarų Europos santykiai su Rusija taip pat ne visur ir visada yra geri, bet su Rusija vakariečiai vis tiek bendrauja, derasi, ginčijasi“, esą „mūsų santykiai su Rusija turi būti grįsti Lietuvos nacionalinių interesų gynimo principais, o ne sąvokomis „rusofobija“ ar „rusofilija“. Pasak profesoriaus, mes „privalome suvokti interesų sistemą, kurią mes, deja, kartais suplėšome į atskirus gabalus ir bandome nagrinėti atskirai: vežėjai – atskirai, naftotiekis – atskirai, mūsų retorika – vėl atskirai“. O juk visi šie dalykai labai susiję. Prof. P. Gylys laidoje įrodinėjo: „bloga retorika – blogi tiekimai ir blogi vežėjų reikalai“. Prastiems Rusijos ir Lietuvos santykiams, pasak buvusio užsienio reikalų šefo, kenkia ir draugiškų asmeninių santykių nebuvimas.

Žinoma, tokiose išvadose yra daug karčios tiesos. Negali taip būti, jog viena pusė – absoliučiai kalta, o kita – šventesnė ir už patį popiežių. Ir vis dėlto nė vienas laidos dalyvis net nebandė analizuoti savo oponentų nuostatų, kad tarp Lietuvos ir Rusijos nėra gerų santykių tik todėl, kad agresyvus Kremlius bičiuliautis su nepriklausoma Lietuva nenori, o mes nesugebame Rusijos priversti bent jau pragmatiškai su mumis bendradarbiauti. Tiksliau sakant, būdami NATO ir ES nariais, mes nesugebame pasinaudoti Vakarų pagalba ir priversti Rusiją su mumis bendradarbiauti lygiaverčiais pagrindais.

R. Geleževičiaus laidoje neakcentuota ir dar viena svarbi dilema: kodėl Rusija staiga rodo mums mažyčius palankumo ženklus. Tiesa, kai kurie dalyviai retoriškai bandė svarstyti, kodėl staiga Rusija ima švelninti savo toną. Gal sunki Rusijos ekonominė padėtis, gal kylančios rusiškos nepasitenkinimo nuotaikos Kaliningrado srityje ir kai kuriuose kituose Rusijos regionuose ją verčia taip elgtis? Be to, nereikia pamiršti ir neseno Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimo, esą Lietuvos nepriklausomybė prasideda po 1990-ųjų rugpjūčio, o „iki tol nepriklausomos Lietuvos egzistavimas Rusijai kelia daug abejonių“. Tad užuot svarstę, kokių galimybių neišnaudojo Lietuva, pataikaudama savo kaimynei, mūsų politikos ekspertai verčiau būtų ėmę analizuoti, ar tik Kremlius, švelnindamas savo nuostatas, neruošia mums kokios nors kiaulystės? Šio varianto atmesti taip pat nederėtų.

Politikos apžvalgininkas K. Girnius akcentavo, kad Rusijos vadovo D. Medvedevo laiškas, kuriame jis praneša neatvyksiantis į Kovo 11-osios minėjimą Vilniuje, buvo parašytas netikėtai draugiškai. Tačiau šis akivaizdus draugiškumo žingsnis dar nereiškia, kad tokia Rusijos laikysena ilgalaikė. Pasak K. Girniaus, Rusija „vėl staiga gali viską nutraukti, gali pabloginti net savo santykius su visais Vakarais“. K. Girnius tarsi džiaugėsi, jog Lietuva baigia „tampyti liūtą už ūsų“.

O man norėtųsi paklausti, o kada gi Lietuva tampė tą liūtą už ūsų? Ar teisėtų kompensacijų ar teisėto atsiprašymo reikalavimas – tai plėšrūno erzinimas? Laidoje dalyvavęs N. Maliukevičius tvirtino esąs santūrus optimistas, nes Lietuvos ir Rusijos santykiuose įsižiebė tik nedidelė viltis dėl atšilimo. Be abejo, reikia džiaugtis, kad mūsų prezidentai bent jau pradėjo šnekėtis. Kartu N. Maliukevičius pastebėjo ir daug ženklų, bylojančių apie neigiamą inerciją, bylojančią, jog Lietuva ir Rusija dar ilgai viena į kitą žvelgs su nepasitikėjimu. Pasak politologo, šiandien labai svarbu tą neigiamą inerciją išsklaidyti.

Žinoma, Lietuva neturėtų praleisti nė menkiausios progos pagerinti santykius su Kremliumi ir pirmoji pastebėti, jog Rusija mums iš tikrųjų siunčia savo ženklus, bylojančius apie santykių atšilimą. Bet toji inercija nebus įveikta, bent jau Lietuvoje, jei į diskusijas apie Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykius kviesimės išimtinai vienos pozicijos rėmėjus, o į Rusiją nepatikliai žvelgiančius – ignoruosime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija