| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Atsinaujinantys energijos ištekliai branduolinės energetikos šešėlyje Kęstutis PRANCKEVIČIUS
Paskutinę praėjusių metų dieną Lietuvoje nustojo gausti Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko turbinos. Dar 1983 m. gruodžio 31-osios rytmetį Drūkšių ežero pakrantėje pradėjusi veikti atominė jėgainė netrukus Gineso rekordų knygoje buvo įamžinta kaip galingiausia elektrinė pasaulyje. Taigi, prieš visiškai uždarant šį galingą monstrą, mūsų visuomenėje sulaukėme nedviprasmiškų vertinimų vieni apgailestavo, kad Lietuva tokiu būdu besąlygiškai praras regiono lyderio vaidmenį atominės energetikos srityje, kiti su viltimi laukia, kad bus peržiūrėta Nacionalinės energetikos strategija ir imtasi konkrečių veiksmų plėtojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Skaudi pamoka Kad ir kaip kas vertina Ignalinos AE uždarymą, įtakingi mūsų šalies bei užsienio politikai nuolat primena, jog Lietuva prieš tapdama Europos Sąjungos nare prisiėmė įsipareigojimus iki 2009 m. pabaigos uždaryti ir paskutinįjį sovietinio modelio RBMK reaktorių. Po 1986 m. balandžio 26 dienos Černobylio AE tragedijos pasaulyje kilo milžiniška pasipriešinimo banga branduolinės energetikos plėtrai. 1992 metais Miunchene vykusiame susitikime septynių didžiausių planetos valstybių vadovai priėmė principinę nuostatą atsisakyti naudoti visus sovietinio tipo reaktorius. Toks sprendimas turėjo lemiamos įtakos besivienijančiai ES, tarp jų ir Lietuvai, prieš 5-erius metus tapusiai šios bendrijos nare ir, beje, tų pačių metų pabaigoje uždariusiai pirmąjį Ignalinos AE bloką. Neatsisako ambicingų planų Uždariusi senąją elektrinę, Lietuva vis dėlto neatsisako ambicingų planų netolimoje ateityje susigrąžinti branduolinės valstybės statusą ir išlaikyti regiono lyderės vaidmenį. Tokias mintis neseniai išsakė energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Ministras priminė, jog dar praėjusių metų gruodžio pradžioje paskelbė oficialų kvietimą strateginiam investuotojui į naujos atominės elektrinės statybos projektą. Šis projektas labai reikšmingas visam Baltijos regionui. Tikimės, kad pastačius modernią jėgainę Lietuva galės įgyvendinti esminius energetikos politikos tikslus įgyti energetinio saugumo garantą, sumažinti priklausomybę nuo vienintelio dujų tiekėjo, o kartu įvykdyti tarptautinius įsipareigojimus iki 2020 metų daugiau nei 20 proc. sumažinti aplinkos taršą, kalbėjo A. Sekmokas. Ministro teigimu, šiuo kvietimu jau susidomėjo keletas užsienio kompanijų, kurių prelegentas nenorėjo paminėti. Konkurso tvarka strateginį investuotoją tikimasi išrinkti per 2010-uosius. Pagrindiniai kriterijai pretenduojantiems į statybos projektą patirtis branduolinėje energetikoje ir stipri finansinė bazė. Naująją jėgainę tikimasi pastatyti iki 2018 metų ir jos statyba kainuotų nuo 10 milijardų iki 17 milijardų litų. Pamokanti skandinavų patirtis Senkant tradiciniams energijos ištekliams, vis daugiau valstybių dažniau svarsto, kaip veiksmingiau išnaudoti atsinaujinančius energijos šaltinius. Daugelis pasaulio šalių, tarp jų ir mums artimesnės Skandinavijos valstybės, prieš ketvirtį amžiaus išgyvenusios energetikos krizę, per keletą metų savo pramonę ir ūkio sistemą sugebėjo pertvarkyti ir pritaikyti prie alternatyvių energijos išteklių naudojimo. Ypač išpopuliarėjo biomasės gamyba. Energetikos ministerijos Atsinaujinančių energijos šaltinių skyriaus vedėjas Gintautas Jakimavičius apgailestavo, kad per 20 metų mūsų šalyje nė piršto nepajudinta sprendžiant opiausias energetinio saugumo problemas O danai, suomiai ir švedai per trumpesnį laiką spėjo pertvarkyti centrinę šildymo sistemą ir šioje srityje gausiai naudoti buitines atliekas, taip pat miškuose susikaupusias didžiules menkavertės medienos atsargas. Nieko nuostabaus, kad tose šalyse deginant buitines atliekas pastaruoju metu pagaminama daugiau nei trečdalis centralizuotam šildymui naudojamos energijos. Ministerijos pareigūnas priminė, jog Lietuvoje šilumai pagaminti dujų sunaudojama net 78 proc., o Švedijoje tik 2 proc. Didžiausią dalį energijos (apie 65 proc.) ten pagaminama iš biokuro. Daugelį metų vis diskutuojame, svarstome, kad būtina iš esmės spręsti svarbiausius klausimus, susijusius su energijos gamyba iš neišsenkančių energijos šaltinių, kurie galėtų užtikrinti energetinę nepriklausomybę nuo vienintelio monopolinio tiekėjo iš kaimyninės valstybės. Deja, viskas taip ir likdavo tuščiomis kalbomis Galbūt ši ekonominė krizė privers mus pagaliau imtis ryžtingesnių ir konkrečių darbų, teigė G. Jakimavičius. Remiantis skandinavų šalių patirtimi, pasak skyriaus vadovo, reikėtų rimčiau apsvarstyti, kaip mūsų miestai bei rajonų miesteliai energijos gamybai galėtų efektyviai panaudoti vietinius išteklius, ypač gausiai susikaupusias buitines atliekas. Beje, kai kuriuose šalies regionuose jau svarstomos realios galimybės vietoj dujų ir kitų tradicinių energijos išteklių panaudoti biomasę. Pasinaudojus ES struktūrinių fondų parama didžiųjų miestų ir rajonų centruose būtų galima pertvarkyti katilines ir jas pritaikyti biomasei naudoti. Prisiminta ir hidroenergetika Iš ministerijos vadovų buvo įdomu išgirsti ir apie tai, kokios atsinaujinančių energijos šaltinių rūšys yra perspektyviausios. Pasak A. Sekmoko, Lietuvai, turinčiai itin menkas iškastinių energijos resursų atsargas, yra svarbus bet kuris atsinaujinančios energijos šaltinis. Beje, mūsų šalis yra įsipareigojusi, kad 2020 metais galutiniame energijos suvartojimo balanse atsinaujinantys energijos ištekliai sudarys ne mažiau kaip ketvirtadalį. Pastaruoju metu Lietuvoje iš atsinaujinančių išteklių kol kas pagaminama vos 11 proc. energijos. Išspręsti šią problemą galbūt labiausiai padėtų biokuras jo potencialas mūsų šalies gamtoje yra nemažas, tačiau vien to nepakaktų. Energijos gamintojų žvilgsniai dažnai krypsta ir į hidroenergetiką, kuri po dujų ir branduolinės jėgainės yra viena dažniausiai naudojamų elektros energijos gamybos šaltinių. Šioje srityje truputį daugiau nei pusę amžiaus patikimai tarnauja Kauno hidroelektrinė, kurios galia 106 megavatai (MW). Beje, įvairiose Lietuvos vietovėse dirba 83 mažosios hidroelektrinės (26 MW galingumo), pastatytos nedidelių upių pakrantėse. Dalis jų veikia dar nuo prieškario Lietuvos laikų, tiesa, privataus verslo pastangomis gerokai modernizuotos. G. Jakimavičiaus teigimu, Vyriausybėje svarstomos galimybės išplėsti mažųjų vandens jėgainių pajėgumus, tačiau dažnai susiduriama su gamtosaugos sergėtojų, ypač Aplinkos ministerijos kai kurių įtakingų pareigūnų pasipriešinimu ir jų menkai argumentuotais draudimais. Visame pasaulyje pripažįstama, kad hidroenergetika yra pati švariausia energijos gamintoja. Skirtingai nuo daugelio valstybių, net ir kaimyninės Latvijos, kur didžiausią dalį elektros energijos pagaminama iš sraunios Dauguvos, Lietuvoje įgyvendinti tokią idėją būtų sunkiai įmanoma. Galbūt patvenkę didžiausias šalies upes Nemuną ir Nerį pasiektume tam tikrų teigiamų rezultatų, tačiau galiojantys griežti aplinkosauginiai reikalavimai bent šiais laikais mums to tikrai neleis padaryti, tvirtino G. Jakimavičius. Anot jo, prieš penkerius metus kunkuliavusios didžiulės aistros dėl naujos hidroelektrinės statybos Alytaus krašte nurimo, bet ar ilgam. Galbūt ateities kartos vėl grįš prie šios idėjos. Atgyja vėjo malūnai Ne mažiau svarbią vietą energijos gamyboje užima ir vis labiau populiarėjančios vėjo jėgainės. Lietuvoje, ypač vakarinėje dalyje, jau veikia keliolika pavienių vėjo generatorių, jų bendra galia siekia apie 80 MW. G. Jakimavičiaus teigimu, vėjo elektrinių veikla galėtų aktyviau susidomėti miestelių bei kaimo bendruomenės. Įkinkius vėją, bendruomenės gautų ne tik pigesnės elektros energijos, bet ir papildomų pajamų. Beje, vėjo energetika susidomėta ne tik pajūrio krašte, bet ir Dzūkijoje. Alytaus rajone, sodų bendrijoje prieš keletą mėnesių išdygo 18 metrų bokštas, kuriame įmontuotas modernus vėjo generatorius. Šio statinio šeimininkui Jonui Padimanskui visa investicija kainavo daugiau nei 30 tūkst. litų. Tačiau dabar iš vėjo gauta pigi energija šildo namus ir vandenį. Vėjo jėgainių plėtra pastaruoju metu itin aktyviai besirūpinanti Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacija (LAIEA) kritiškai vertina valdžios pastangas vystyti alternatyvią energijos gamybos šaką. Pasak šios organizacijos vadovo Artūro Skardžiaus, Seimo darbo grupė, iki gruodžio 11 dienos turėjusi parengti Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo projektą, siekia ne skatinti, o diskriminuoti vėjo energetikos sektorių. Vėjininkams esą bus taikomi įvairūs apribojimai prieiti prie skirstomųjų tinklų, nesudaromos vienodos sąlygos tiekti elektros energiją ir kt. Energetikos ministerijos atstovų nuomone, tokia kritika iš dalies teisinga, tačiau šią problemą turėtų aktyviau spręsti visos atsakingos politinės partijos, kurios ir turėtų priimti vieningą sprendimą, kaip veiksmingiau integruoti vėjo energetiką į bendrą elektros gamybos sistemą.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |