Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Iš praeities

Jonas Kačerauskas

Paminklas-kryžius 1945-1955 metų rezistentų kapavietėje Gerkiškių kalne, Biržų rajone

Atmintyje nuolat iškyla karo ir pokario metai: ryžto, baimės, sklidinos siaubo dienos ir naktys, patrankų salvių gausmas, vakarais gaisrų nušviesto fronto padangė, aplinkui liepsnojančios sodybos, kulkosvaidžių tratėjimas, miestų, miestelių aikštėse išniekintų partizanų kūnai...

Sekmadienis. Grįždamas iš Pabiržės bažnyčios nutariau užsukti į Gerkiškių kalną. Minu dviratį, bet neilgai. Priešais stiprus vėjas, prieškalnė, kaitri 2009 metų rugpjūčio saulė greit įveikė aštuoniasdešimtmečio jėgas. Nulipau nuo dviračio ir varaus. Prieš mane vingiuoja upė Tatula, tiltas, už jo – stulpas su rodykle į kairę ir užrašas: „1945–1955 m. rezistentų kapavietė“.

Varausi dviratį retomis žolelėmis apžėlusiu keliuku. Tarp vešliai žaliuojančių eglių – didžiulis kelių metrų aukščio paminklinis kryžius iš lauko akmenų. Žmonės pasakojo, kad akmenys surinkti iš kaimų, iš kurių kilę partizanai. Visose keturiose paminklo pusėse įmontuotos granitinės lentos su žuvusių partizanų pavardėmis. Prie paminklo žydi gėlės. Skaitau: Bubalauskas Jonas 1924 m. Krivickas Bronius 1919 m., Krivickas Jonas 1914 m., Tučas Juozas 1928 m. ir t. t. Iš viso 72 partizanų pavardės. Juozas Tučas ir dar keli mobilizacijos metu turėjo vos 16 metų. Jų mobilizacija nelietė. Jie, uždegti tėvynės meilės, ėjo ginti savo šalies, tikėjosi atkovoti prarastą laisvę. Jų vieta tada turėjo būti mokyklos suole.

Bronius Krivickas – partizanas ir poetas. 1943 metais B. Krivickas baigė universitetą, kitų metų rudenį pradėjo mokytojauti Biržų gimnazijoje. Gavęs šaukimą atvykti į Biržų saugumą aštuntą valandą vakaro, suprato, kad jeigu nueis – nebegrįš. Broliai Jonas ir Juozas tuo metu jau partizanavo, todėl ir Bronius pasitraukė į mišką... B. Krivickas žuvo 1952 metais, palaidotas Panevėžio rajono, Raguvos seniūnijoje, Putiliškių kapinaitėse.

Karo ir pokario audros neaplenkė ir mokyklų: vienas po kito sekė moksleivių areštai. Pamokų metu buvo areštuoti gimnazistai V. Šimuliūnas, Č. Striška ir kt.

Man pavyko greitai legalizuotis – padėjo Pasvaliečių kaimo apylinkės pirmininko Antano Subačius. Jis išgelbėjo nemažai žmonių, vienus pajauninęs, kitus pasendinęs taip, kad neliestų mobilizacija. Po kurio laiko ir jis pateko į kalėjimą, bet kitų neišdavė. Su jo parašytu pažymėjimu (pagal jį buvau pajaunintas) gavęs asmens dokumentus, 1944 m. gruodyje įstojau į Biržų vidurinę ekonominę mokyklą. 1947 metais uždarius mokyklą įstojau į gimnaziją ir apsigyvenau pas Papinigius. Ten gyveno ir tėviškės kaimyno sūnus Povilas Baradokas, kuris mokėsi 6 gimnazijos klasėje. Jo artimas giminaitis buvo partizanas, regis, buvęs Lietuvos karininkas, vėliau žuvęs. Jis kurį laiką slapstėsi jo tėviškėje. Tuo laikų Biržų gimnazijoje veikė slaptas rezistencinis būrelis. Būrelio tikslas – palaikyti mokinių sąmoningumą, meilę tėvynei, drąsinti, kad dvasiškai nepalūžtų. Dalydavomės uždrausta patriotine literatūra, išimta iš knygynų ir bibliotekų: Brazdžionio, Maceinos ir kt. knygomis, taip pat partizanų leidžiama literatūra. Gimnazijoje gimnazistų buvo iš įvairių šeimų, kai kurių mokinių artimieji buvo stribai arba dirbo saugume, tai pavykdavo kai ką sužinoti. Būrelio dalyviai turėjo pranešti tiems, kuriems grėsė pavojus. Kitas tikslas – pažymėti Vasario 16-osios šventę: iškelti Lietuvos vėliavą, organizuoti bažnyčioje Lietuvos himno giedojimą ir t. t.

Apie 1947 metus būrelis gavo užduotį – gauti spaustuvinį šriftą. Būrelio nariai, norėdami užmegzti ryšius su spaustuvėse dirbančiais žmonėmis, ieškojo pažinčių Biržuose, Panevėžyje, Šiauliuose. Buvo svarstoma galimybė net įsibrauti į spaustuvę. Gauti nepavyko. Netrukus sulaukėme kitos užduoties: gauti teksto dauginimui rotatorių ar šapirografą. Rotatoriaus gauti nepavyko.

Prisiminiau, kad Panevėžyje mano giminaitės vyras parodė šiene paslėptą dėžutę ir pasakė, kad tai sugedęs šapirografas. Parašiau jam laiškutį... Povilas Baradokas ir Alfredas Breivė su dideliu lagaminu išvažiavo į Panevėžį. Šapirografą Baradokas paslėpė iš pradžių savo, o vėliau mano tėviškėje. Vasaros metu šapirografą dviračiu nuvežiau į Biržus ir paslėpiau sukiužusioje pašiūrėje. Kartą, prasidėjus mokslo metams, užėjau į menką, sukrypusį namelį Parodos gatvėje. Ten radau prie stalo sėdinčią jauną mergaitę. Ji pasidėjusi krūvą rankraščių mašinėle spausdino, o buvęs mano buto šeimininkas šapirografu daugino. Nustebau. Tai buvo partizaninė literatūra. Po kurio laiko gyvendamas jau kitur sužinojau, kad Patackas areštuotas ir nuteistas. Jis buvo sakęs, kad jo brolis yra pabėgęs į Švediją. Dar besimokant gimnazijoje buvo areštuotas ir nuteistas mūsų būrelio narys gimnazistas H. Čeičys, kilęs iš Pasvalio rajono. Jis nieko neišdavė. Galbūt padėjo tai, kad visi turėjom slapyvardžius.

1947 m. vasario 16 dieną P. Baradoko iniciatyva Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje po šv. Mišių vargonininko sūnui vargonais davus signalą iškilmingai buvo sugiedotas „Tautos himnas“. Bažnyčioje buvo daug žmonių, taip pat ir moksleivių. Artėjant 1948 m. vasario 16-ajai per kelis kartus nupirkau geltonos, žalios ir raudonos spalvų medžiagos vėliavai. Vasario 15-osios vėlų vakarą, pasiėmę kartelę, pėdų ir rankų maskavimo priemones nuėjom su aštuntos klasės gimnazistu abiturientu Alfredu Breive į Širvėnos ežero salą, kur atsiremia pėsčiųjų lieptas, jungiantis miestą su Astravo dvaru ir jame esančiais fabrikais. Šiuo tiltu praeidavo daug žmonių. Buvo gražus žiemos vakaras, aukštai švietė mėnulio pilnatis. Įlipę aukštai į medį, kartelę su vėliava pririšom prie medžio. Žmonės kalbėjo, kad vėliava plevėsavo iki pietų – daug kas ją matė. 1948 metais A. Breivės šeimą ištrėmė į Sibirą. Alfredas, baigęs gimnaziją išvyko kažkur, rodos, į Klaipėdos rajoną mokytojauti.

1949 m. vasario 15-osios vėlų vakarą mano kambarėlyje atlikta krata ir aš dar su dviem klasės draugais buvau sulaikytas. Pas mane rado pluoštelį nepalankios kūrybos, pas draugą kišenėje – antitarybinį lapelį, pas kitą draugą – hitlerinės okupacijos laikų žurnalą ir susirašinėjimą su ištremtais į Sovietų Sąjungos gilumą asmenimis. Mus apkaltino antisovietine veikla.

Apie 24 valandą į mano duris pasibeldė mokytojas P. Jasėnas. Jis pranešė, kad mus pašalino iš gimnazijos.

– Jonai, kuo greičiau bėk iš Biržų, tave areštuos, – patyliukais pravėręs duris pasakė ir išbėgo.

Kitą dieną manęs areštuoti atėję saugumiečiai pusvalandžiu pavėlavo. Veltui ieškojo po visus pastatus ir lauko tualetus – manęs jau nebuvo. Nerado ir tėviškėje. Saugumiečiai nusprendė, kad pabėgau į mišką, o aš siauruoju traukinėliu tuo metu važiavau į nežinią. Panevėžys, Šiauliai, Radviliškis. Įsidarbinau Radviliškyje. Kontoros viršininkas – demobilizuotas, atrodo, aukšto rango karininkas ukrainietis, buhalterė – mano giminaitė. Dirbau inspektorium. Po kelių mėnesių kažkas ėmė manim domėtis, vis skambindavo valdytojui. Išvažiavau komandiruotėn. Sugrįžus giminaitė pranešė, kad buvo atėję du vyrai... Palikęs prašymą atleisti iš darbo skubėjau kuo toliau. Netrukus nurodytu adresu gavau darbo knygutę su labai gera darbo charakteristika.

Vėl keliavau traukiniais, autobusais. Tuo laiku respublikoje buvo kuriami keli nauji rajonai. Apsistojęs Vilkijoje įsidarbinau Žemės ūkio banke. Dirbau ir vakarais privačiai mokiaus, ruošiaus eksterno egzaminams, nors buvau pašalintas be teisės mokytis.

Veik po pusantrų metų mane iš darbo iškvietė į saugumą. Per naktį tardė grubus azijietis: rodė partizanų nuotraukas, laikraštėlius, rankraščius, klausė pavardžių, reikalavo prisipažinti. Paryčiais apdaužytą paleido. Netrukus persikėliau į Kauną. Po poros metų kažkas vėl ėmė manim domėtis. Kartą, rodos, gruodžio pradžioje grįžau iš draugo vėlų vakarą, šeimininkai pranešė, kad buvo būrys „svečių“, ieškojo manęs, apieškojo butą. Šeimininkai pasakė, kad išvykęs į kaimą. Grįžau pas draugą, o netrukus persikėliau į Vilnių. Čia studijavau ir dirbau. Per tą laiką buvo paskelbtos kelios amnestijos. Studijas baigiau Maskvos Statybos institute, gavau statybos inžinieriaus diplomą.

Kartą atsitiktinai gatvėje sutikau buvusį būrelio draugą biržietį A. Breivę. Jis buvo įsidarbinęs Vilniuje ir studijavo. Prisiminę Biržus, nutarėm vėl iškelti vėliavą. Ji buvo iškelta priešais gamyklą medyje Užupio rajone, rodos, 1954 m. vasario 15-osios vėlų vakarą. Po metų iš anksto susitaręs su buvusiu kambario draugu Petru Gasperavičiumi antrąkart nuvažiavęs į Kauną vasario 15 dieną apie 23 val. iškėlėme vėliavą aukštai virš krūmų Savanorių pr. – Ožeškienės gatvėje, priešais milicijos mokyklą. Paskui paskutiniu traukiniu grįžau į Vilnių. Petras tuo laiku gyveno Telšių gatvėje Kaune. Prieš tai kalbinau Antaną M., bet paskui suabejojau – jis buvo Plechavičiaus armijos karys. Traukėsi. Pateko į rusų nelaisvę, įstojo į rusų armiją, dalyvavo fronte.

Šių dienų akimis, gal daug kam keistokai atrodo mūsų elgesys. Tačiau ne tai svarbu. Svarbu, kad šie įvykiai atspindėjo to meto moksleivių nuotaikas, parodė jų vienybę. Parodė tai, kad dar gyvi tėvų įskiepyti nepriklausomos Lietuvos idealai, garbės ir pareigos supratimas.

Matau šiandien žmones, perėjusius Gulago salyną, stebuklingai išlikusius gyvus. Žaviuosi tais, kurie nepalūžo, baigė aukštuosius mokslus, tapo profesoriais. Skaičiau, kad ne vieną jaunuolį, kėlusį vėliavą, nuteisė ilgiems metams kalėjimo ar net sušaudė. Mano motinos tikėjimo galia ir galinga Dievo ranka stebuklingai globojo mane.

© 2010 „XXI amžius“