2010 m. kovo 10 d.
Nr. 19
(1804)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Apie katalikų ir protestantų dialogą

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Valteris Kasperis
su Anglikonų Bažnyčios vadovu
arkivyskupu Rovanu Viljamsu

Popiežiškosios krikščionių
vienybės tarybos pirmininkas
kardinolas Valteris Kasperis

Hermeneutika ir etikos klausimai

Artėjantis popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Romos liuteronų bendruomenės maldos namus skatina apsvarstyti vadinamojo Vakarų ekumenizmo, tai yra katalikų santykių su protestantais, padėtį. Vasario 8–10 dienomis Romoje vyko tarptautinis simpoziumas, kurį surengė Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba. Susitikime aptarta šios Šventojo Sosto dikasterijos, koordinuojančios Katalikų Bažnyčios ekumeninį bendradarbiavimą, vadovo kardinolo Valterio Kasperio neseniai publikuota knyga „Vaisių derliaus rinkimas“, kurioje pateikti pastarojo 40 metų dialogo su anglikonais, liuteronais, metodistais ir reformatais vertinimai. (Šios keturios „tradicinio protestantizmo“ konfesijos išsirutuliojo Reformacijos sąjūdyje, prasidėjusiame XVI amžiuje.)

Simpoziume pagrindinį pranešimą skaitęs kardinolas V. Kasperis perspėjo dėl galimos „ekumenizmo marginalizacijos“ ir nusivylimo, kad judėjimas į krikščionių bendrystę nėra toks spartus kaip tikėtasi po Vatikano II Susirinkimo. Dabar visos Bažnyčios pripažįsta, kad „pasidalijimas prieštarauja mūsų Viešpaties valiai ir daro žalą Evangelijos skelbimui visoms tautoms“. Tikrieji pastarųjų dešimtmečių ekumeninio bendradarbiavimo vaisiai yra abipusės pagarbos, pasitikėjimo ir draugiškumo stiprėjimas, todėl naujoji karta šiame vienybės siekio kelyje gali pradėti ne nuo nulio, aiškino kardinolas.

Jis pažymėjo, kad reikšminga pažanga yra padaryta ieškant sutarimo ekleziologijoje, santykyje tarp Šventojo Rašto ir tradicijos, analizuojant sakramentinę Bažnyčios prigimtį, apaštališkąją įpėdinystę ir tarnystes Bažnyčioje. Suartėjimas jaučiamas ir Eucharistijos mokyme, kas reformacijos pradžioje XVI amžiuje buvo karštų ginčų centre ir dabar tebėra esminis klausimas siekiant pilnutinės vienybės. Tuo tarpu biblijinė ir dogmatinė hermeneutika, ypač Biblijos istorinis kritinis supratimas ir jos supratimas tradicijos šviesoje, lieka sunkiai sprendžiamu klausimu. Tai aktualu, kadangi yra tiesiogiai susiję su Bažnyčios savivoka ir jos Magisteriumo vystymu.

Esminė problema šioje srityje yra perdavimas ir interpretavimas visiems apreikštos Šventojo Rašto žinios šiuolaikiniam pasauliui, išvengiant galimo nukrypimo į fundamentalizmą arba reliatyvizmą. „Šios problemos yra iškilusios visoms Bažnyčioms“, – kalbėjo Popiežiškosios krikščionių tarybos pirmininkas, nurodydamas į antropologijos, tai yra žmogaus kilmės ir Dievo bendradarbiavimo su žmonija sritis. Iš šių dalykų kylantys etikos klausimai ne tik nesuartina Bažnyčių, bet ypač protestantiškoje aplinkoje kelia tarpusavio nesutarimus ir naujus pasidalijimus. „Ir tai liečia ne tik specifinius dalykus, tokius, kaip požiūris į homoseksualumą, bet labiau fundamentalius klausimus, aktualius šiuolaikinei postmodernistinei visuomenei: kas tai yra žmogus, ką reiškia būti vyru arba moterimi pagal Dievo planą. Tai yra dabarties klausimai, susiję su žmogaus teisėmis, socialiniu teisingumu globaliniame kontekste, su taika, bioetika, Kūrinijos apsauga ir pan. – svarstė kardinolas V. Kasperis. – Visuose tuose dalykuose mes esame pašaukti bendrai liudyti pasauliui, pasauliui, kuris yra atsidūręs gilioje antropologinėje krizėje“.

Mokymo apie Bažnyčią aktualumas

Nurodęs į kitą ekumeninių diskusijų tarp Vakarų krikščionių objektą, būtent į ekleziologiją arba mokymą apie Bažnyčią, kardinolas V. Kasperis, kuris iki tarnystės Vatikane ėjo Štutgarto (Vokietija) diecezijos ordinaro pareigas, pripažino, kad institucinėje srityje katalikų ir protestantų nuostatų skirtumai tebėra ryškūs. Tai tokie klausimai, kaip šventimų sakramentalumas, vyskupiška tarnystė būnant apaštalų įpėdiniais, pagaliau Romos vyskupo, apaštalo šv. Petro įpėdinio, primato problema. Kardinolas sakė, kad lieka pabrėžtinai fundamentali problema: ne tik tai, kas yra Bažnyčia, bet ir kur yra Bažnyčia. Ar Dievas suteikė savo Bažnyčiai specifinę struktūrą, ar Jis paliko pačiai Bažnyčiai sukurti savąją struktūrą? Jeigu taip, tai kiek galimas pliuralizmas tose struktūrose? Tai svarbus klausimas, kadangi liečia pačią Bažnyčios sakramentinę prigimtį ir išganomąjį veikimą.

Taip pat visi suprantame, kad jeigu pasidalinusios Bažnyčios turi skirtingas ekleziologijas, tada ir jų koncepcijos apie tai, kokiu būdu galima pasiekti krikščionių vienybę, yra skirtingos. Juk kiekviena Bažnyčia negali pradėti ekumeninio dialogo nuo neutralios pozicijos, kaip kad negali primesti kitoms Bažnyčioms savosios nuostatos ar kritikuoti jų už tai, kad tos nuostatos, kaip išankstinės prielaidos dialogui, nepriima. Taip pat ir sakramentų srityje, ypač mokyme apie Eucharistiją, kaip realų Viešpaties buvimą bei šv. Mišių aukojamąjį pobūdį, iškyla nemažų praktinių problemų. Lūkesčiai tikinčiųjų, kurie trokšta dalytis tuo pačiu Viešpaties stalu, yra dideli. Tuo labiau kad nuolat auga konfesiškai mišrių santuokų skaičius.

Kardinolas V. Kasperis priminė, jog Katalikų Bažnyčia save supranta kaip bendrystę tikėjime, sakramentuose ir juos suteikiančioje apaštališkoje tarnystėje. Todėl ir jos ekumeninė koncepcija apie pilnutinę krikščionių vienybę remiasi minėtos bendrystės tikėjime siekimu, sakramentuose ir apaštališkoje tarnystėje. Be abejo, tas pats tikėjimas, tie patys sakramentai ir toji pati apaštališkoji tarnystė gali būti reiškiama įvairiais būdais. Taigi, katalikiškoji koncepcija tuo pat metu priima vienybę ir įvairovę, kas ir reiškia siektiną „vienybę įvairovėje“.

Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas pripažino, kad Katalikų Bažnyčios ekumeninio dialogo partneriams Vakaruose, tai yra protestantams, aktualus lieka 2000 metais Vatikane paskelbtos deklaracijos „Dominus Jesus“ aiškinimas. Tame dokumente patvirtintas Vatikano II Susirinkimo dogmatinės konstitucijos apie Bažnyčią „Lumen Gentiom“ ir dekreto apie ekumenizmą „Unitatis Redintegratio“ mokymas, kad Kristaus Bažnyčia ir jos vienybė yra išlaikoma („subsistit in“) Katalikų Bažnyčioje. Kai kurie protestantų atstovai šią formuluotę suvokia kaip „ekumeninio dialogo pabaigą“, tuo tarpu kaip tik ji skatina tolesnį jo vystymą, aiškino kardinolas V. Kasperis. Iš tikrųjų Kristaus Bažnyčia realizuota Katalikų Bažnyčioje, kuri yra bendrystėje su Romos vyskupu, o su pastaruoju vienybėje yra visi vyskupai, tačiau Kristaus Bažnyčios elementai egzistuoja ir už Katalikų Bažnyčios ribų, kitose krikščionių Bažnyčiose.

Ekumeninio katekizmo idėja

Geriau šį Vatikano II Susirinkimo tėvų teiginį galima suprasti nagrinėjant pačią bendrystės koncepciją, kuri apibrėžia Bažnyčios prigimtį. Ši bendrystė nėra tik horizontali, bet pirmiausia „communio sanctorum“, tai yra vertikali „šventuose dalykuose“.

Kristaus Dvasioje, esančioje jo Žodyje ir sakramentuose, kuriuos administruoja tinkamus šventimus („rite vocati“) gavę asmenys. „Susirinkimas norėjo pabrėžti, kad toks veiksmingas Kristaus buvimas Dvasioje egzistuoja ir už institucinių Katalikų Bažnyčios ribų, kur skelbiamas Dievo Žodis ir kur sakramentai yra celebruojami darnoje su Evangelija“, – tvirtino kardinolas V. Kasperis. Jis pastebėjo, kad trūkumų turi visos Bažnyčios, taip pat ir Katalikų Bažnyčia, kuriai reikia nuolatinio atsinaujinimo. Pagaliau ir pats krikščionių pasidalinimas skausmingomis žaizdomis yra visose Bažnyčiose esančių nuodėmių pasekmė.

Kaip tik tame glūdi ekumeninio dialogo svarba, nes tai yra kelias į visų Bažnyčių atgailą už pasidalijimą nuodėme, kelias į atsinaujinimą, apsikeitimą dvasinėmis dovanomis ir šventumo siekimą. „Dialogas vyksta ne tik per derybas tarp Bažnyčių, bet pirmiausia per vis labiau intensyvų dalyvavimą tame, kas yra šventa, tai yra Kristuje ir Šventojoje Dvasioje“, – nurodė Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas. Todėl ir kalbama, kad „dvasinis ekumenizmas“ turi būti tikrojo ekumenizmo centre.

Kardinolas V. Kasperis priminė jo vadovaujamos dikasterijos neseniai vykusioje metinėje asamblėjoje iškeltą idėją parengti Ekumeninį katekizmą. Tai galėtų būti padaryta bendradarbiaujant su dialogo partneriais ir gavus bažnytinės vadovybės patvirtinimą. Kiekvienu atveju ekumeniniam dialogui reikalinga vidinė dinamika ir jis neturi apsiriboti ekspertų diskusijomis, bet pasiekti platesnę tikinčiųjų bendravimo plotmę. Teologų dialogą turi paremti tikintieji ir tik tada jo vaisiai bus svarūs bei skatins tolesnę pažangą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija