2010 m. kovo 12 d.
Nr. 20
(1805)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MUS REMIA

 

Šiame numeryje:

Piliečiai,
pasirodykim!

Dėl amžinosios
ugnies sovietų
armijos kareivių
kapinėse

Vilniaus Šv. Juozapo
kunigų seminarijoje

Pilietinis
mitingas Kaune

Ar Nepriklausomybė – menkavertė?..

Kovo 11-osios akto signataras,
knygos „Lietuvos istorijos
klastojimo ir niekinimo iššūkiai“
autorius Vladas Terleckas
Vytauto Visocko nuotrauka

Vakar minėjome Kovo 11-ąją – dieną, kai ryžomės mesti iššūkį tuometinei Sovietų Sąjungos vadovybei ir atkurti nepriklausomą valstybę. Tądien neišsigandome nei KGB, nei tankų, nei sovietų kalėjimų. Tačiau prabėgus 20-čiai metų nuotaikos nėra džiugios. Šiandien susiduriame su nenumatytomis, netikėtai iškilusiomis negerovėmis, kurias įveikti darosi vis sunkiau. Kas mus įstūmė į neišsprendžiamas problemas? Ar Lietuvos labui padarėme viską, kas nuo mūsų priklauso? Apie tai su Kovo 11-osios akto signataru Vladu Terlecku kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.


Valstybės atkūrimo jubiliejus pažymėtas renginiais

Lietuvos valstybės nepriklausomybės 20-mečio jubiliejus įvairiais renginiais pradėtas minėti gerokai anksčiau.

Kovo 6 dieną, šeštadienį, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-ųjų metinių minėjimas „Uždekit naują ugnį širdyse“, kurį organizavo Lietuvos Sąjūdis, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba, Vilniaus įgulos karininkų ramovė. Renginio dalyviai aptarė 1990 m. kovo 11-ąją priimto Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto reikšmę, nevyriausybinių organizacijų vaidmenį atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, Lietuvos kariuomenę ir jos ryšius su visuomene, Lietuvos teisinės sistemos problemas ir prognozes, Lietuvos Sąjūdį ir jo ateities gaires, Lietuvos švietimo problemas. Minėjimo pabaigoje meninę programą atliko Šalčininkų rajono Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos moksleiviai, nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas dainininkas Vytautas Juozapaitis, Kariuomenės dūdų orkestras.


Kovo 11-oji: istorinės dienos kronika

Arvydas Kšanavičius

1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausiojoje
Taryboje - Atkuriamajame Seime
uždengiamas Lietuvos TSR herbas

1990 metų kovo 10 dieną Vilniuje prasidėjo naujai išrinktos Lietuvos TSR (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos (AT) dvyliktojo šaukimo pirmosios sesijos antroji diena. Rytiniame posėdyje LTSR Aukščiausioji Taryba patvirtino Aloyzo Sakalo vadovaujamos Mandatų komisijos nutarimą, kuriuo pripažinti 1990 metų vasario 24, kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis išrinktų 133 LTSR AT deputatų įgaliojimai. Po to įvyko rinkimai į LTSR AT Pirmininko postą. Romualdui Ozolui ir Kazimierui Motiekai atsisakius balotiruotis, buvo balsuojama už dvi kandidatūras – Algirdą Mykolą Brazauską ir Vytautą Landsbergį.


„Ėjau keliu, kuriuo vedė Dievas“

Genovaitė Baliukonytė

Šlienavos klebonas garbės
kanauninkas Vytautas Vaičiūnas

„Visur ir visada jaučiau, kad Jis šalia“, – teigia aštuoniasdešimtmetį švenčiantis Šlienavos (Kauno r.) klebonas garbės kanauninkas Vytautas Vaičiūnas.

Kunigas gimė 1930 metų kovo 9 dieną Šakių rajono Tupikų kaime, bežemių Onos ir Antano Vaičiūnų šeimoje. Garbaus amžiaus sulaukusio kunigo gyvenimas buvo sunkus, bet įdomus. Tai vienas iki įšventinimo santuokoje gyvenusių katalikų kunigų, kuris dėl pašaukimo paaukojo šeimyninį gyvenimą. Parapijiečiai jau daugiau nei dvidešimt metų kunigystei atidavusį dvasininką mini tik geru žodžiu už jo atsidavimą, tarnystę artimui ir begalinį darbštumą – V. Vaičiūnas iš kitų kunigų išsiskiria dar ir tuo, kad bažnyčios gražinimui, rekonstrukcijai paskyrė ir visą savo sukauptą turtą, ir per civilinį gyvenimą užtarnautą pensiją.


Per Šv. Kazimiero iškilmę konsekruotas vyskupas

Vyskupas Arūnas Poniškaitis

Kovo 4 dieną Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje švenčiant Lietuvos Globėjo šventojo Kazimiero iškilmę monsinjoras Arūnas Poniškaitis, Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras, įšventintas vyskupu.

Į vyskupo nominanto įšventinimo iškilmes atvyko Baltijos kraštų apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luidžis Bonacis (Luigi Bonazzi) bei jo sekretorius mons. Žanas Fransua Lantomas (Jean-Francois Lantheaume), Vašingtono arkivyskupas emeritas kardinolas Teodoras Makarikas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, Kauno arkivyskupo augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, lig šiol Vilniaus arkivyskupo augziliaro ir generalvikaro pareigas ėjęs vyskupas Juozas Tunaitis, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC. Vyskupo konsekracijos Mišių iškilmėms vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.


Užkrečiantys pavyzdžiai

„Didžioji Lietuva“ – tai turi pamatyti visi

Vytas Rutkauskas,

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius

„Didžiosios Lietuvos“ autorė Lietuvos
Nepriklausomybės akto signatarų klubo
prezidentė Birutė Valionytė (antra
iš dešinės) rietaviškių apsuptyje.
Trečias iš kairės – Rietavo savivaldybės
meras Ananas Černeckis, ketvirtas –
administracijos direktoriaus
pavaduotojas Antanas Aužbikavičius

Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubo prezidentės Birutės Valionytės fotografijų parodą „Didžioji Lietuva“, kuri 2008 metais buvo eksponuojama Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje, gausus būrys lankytojų įvertino daug pasakančiais žodžiais: „Šią parodą būtina kiekvienam pamatyti!“

Per šešiasdešimt meistriškai atliktų darbų reprezentavo plačiajai mūsų visuomenei mažai žinomus, o daugeliu atvejų ir visiškai negirdėtus XV–XVIII amžiaus Didžiosios Lietuvos kultūros paveldo objektus, kurie su didžiulėmis teritorijomis 1772, 1793, 1795 metais buvo prijungti prie tuometinės  Rusijos valdų, o šiuo metu priklauso Baltarusijai, Ukrainai, Lenkijai. Nesvyžiaus, Vitebsko, Bučačo, Mogiliovo ir kitų miestų rotušės, įspūdingi rezidencinių rūmų kompleksai Ružonyse, Nesvyžiuje, Sviatske, bažnyčios ir vienuolynai Pinske, Muraviankoje, Ašmenoje, Gerainonyse, gynybinės pilys ir tvirtovės Myre, Podolės Kamenece, Gardine, Mežireče, Lydoje, Kremenece, Chotine, jėzuitų kolegijos ir kiti apšvietos židiniai Nesvyžiuje, Minske, Pinske...  Tai tiktai maža dalis Lietuvos istorinio paveldo klodų, susijusių su didžiųjų LDK valdovų, kunigaikščių, didikų, mecenatų vardais didžiausioje to meto Rytų Europos valstybėje. Kita vertus, eksponuotos fotografijos buvo tiktai maža dalis milžiniško darbo, kurį Nepriklausomybės akto signatarė Birutė Valionytė buvo atlikusi fotografuodama ir sistemindama medžiagą daugiatomiam albumui „Didžioji Lietuva“. Įvertindami tiek parodos, tiek būsimojo leidinio edukacines galimybes su autore sutarėme šią istorinės atminties gaivinimo temą Rietave pratęsti artėjant Lietuvos  Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui.


Krikščioniškų vertybių puoselėjimo keliu

Tikybos mokymo 20-mečio minėjimas Kauno I dekanate

Konferenciją pradeda Kauno I dekanato
dekanas mons. Vytautas Grigaravičius
ir Katechetikos metodinio centro vadovė
Nijolė Kulėšienė

Vasario 19 dieną Kauno Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios konferencijų salėje vyko tikybos mokymo Lietuvos mokyklose 20-mečio minėjimas, kuriame dalyvavo Kauno I dekanato dekanas mons. Vytautas Grigaravičius, Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovas Artūras Lukaševičius, Kauno I dekanato Katechetikos metodinio centro vadovė Nijolė Kulėšienė, tikybos mokytojai ir katechetai.


Iššūkiai naujajam Prahos ganytojui

Mindaugas BUIKA

Naujasis Čekijos sostinės Prahos
arkivyskupas Dominikas Duka OP

Valstybinio ateizmo palikimas

Didelio tarptautinio dėmesio Rytų ir Vidurio Europos katalikų sluoksniuose susilaukė pasikeitimai Prahos arkivyskupijos bažnytinėje vadovybėje. Vasario viduryje buvo pranešta, kad naujuoju Čekijos sostinės arkivyskupu popiežius Benediktas XVI paskyrė 66 metų dominikoną vyskupą Dominiką Duką, kuris iki tol ėjo Hradec Kralovo diecezijos ordinaro tarnystę. Šventasis Tėvas priėmė kanoninę amžiaus ribą peržengusio 77 metų kardinolo Miloslavo Vlko atsistatydinimą, Prahos arkivyskupijai vadovavusio beveik du dešimtmečius, o naujojo Čekijos primo inauguracija Prahos Šv. Vito katedroje įvyks balandžio 10 dieną. Komentatoriai jau dabar aptarinėja paskirtojo ganytojo veiklos uždavinius išskirtinai sekuliarizuotoje visuomenėje. Prisimenami ir popiežiaus Benedikto XVI paraginimai atnaujintai ir intelektualiai pagrįstai evangelizacijai, kuriuos jis išsakė Čekijoje.


Klaipėdoje susitiko krikščioniškų Bažnyčių atstovai

Apskritojo stalo diskusija (iš dešinės):
„Marijos radijo“ direktorius kunigas
Kęstutis Kėvalas, „Tikėjimo žodžio“
pastorius Giedrius Saulytis, metodistų
kunigė Gražina Bielousova, reformatų
gen. superintendentas kunigas
Rimas Mikalauskas, liuteronų
kunigas Remigijus Šemeklis

Vasario 26–27 dienomis LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje rinkosi krikščioniškų Bažnyčių atstovai iš visos Lietuvos. Skirtingoms denominacijoms priklausantys dvasininkijos atstovai prie bendro stalo sėdo, galima sakyti, bene pirmą kartą. Konferencijos ir apskritojo stalo diskusijos pagrindinė  tema – „Asmenybės atkūrimas posovietiniame kontekste“.

Konferencija parodė, kad skirtingų bažnyčių atstovai gali kartu ieškoti atsakymų į aktualius nūdienos klausimus, bandyti spręsti iškylančius tarpusavio nesutarimus bei nesusipratimus. Apskritojo stalo diskusijoje išreikštas poreikis siekti didesnio tarpusavio supratimo, nebijoti pažvelgti į opias bendruomenių ir visuomenės problemas. Deja, konferencijoje pasigesta platesnės ir atviresnės diskusijos – tam tiesiog nebeliko laiko ar net noro. Bendras vaizdas susidaro toks – išeiti iš savo sklypelio einasi sunkiai. Ši konferencija parodė, kad pastangos yra. Tai geriau negu nieko, bet to per maža. Galima sakyti, kad buvo padaryta kukli įžanga į temą „Asmenybės atkūrimas posovietiniame kontekste“, parodyta, kad galima tokį klausimą kelti kartu. Tikėtina, kad tai bus padaryta kitame susitikime.


Kardinolo M. Vlko rūpesčiai išlieka

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Miloslavas Vlkas

Sielovada už „geležinės sienos“

Keičiantis bažnytinei vadovybei Prahos arkivyskupijoje, prisimenamas dėl amžiaus atsistatydinusio Čekijos sostinės ganytojo 77 metų kardinolo Miloslavo Vlko gyvenimo ir tarnystės kelias. Tuo labiau kad jis teisėtai laikomas vienu žymiausių XX amžiaus antros pusės Bažnyčios hierarchų visoje Vidurio ir Rytų Europoje, o jo kunigiška biografija atspindi visą to laikotarpio regiono padėties dramatizmą. Pirmiausia, žinoma, turint galvoje sielovadininkų ir tikinčiųjų išgyventą buvusio valstybinio ateizmo diskriminaciją, persekiojimus ir indoktrinaciją komunistinio režimo valdymo dešimtmečiais.


Meldėsi už vyskupus

Bronius VERTELKA

Šv. Mišias aukojo kun. Kęstutis
Brilius, dalyvavo klierikai Darius
Vasiliauskas ir Ernestas Želvys (kairėje)

Kovo 6-ąją Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vyko „Gyvojo rožinio“ draugijos narių rekolekcijos, kurių metu buvo meldžiamasi už Panevėžio vyskupo emerito Juozo Preikšo bei Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio sveikatą. Kartu buvo meldžiamasi už jau išėjusius į amžinybę ir gyvus, bet ligų prie lovos prirakintus ar šiaip negalėjusius dalyvauti bendraminčius. Išskirtinumą rekolekcijoms suteikė jose dalyvavęs Kauno kunigų seminarijos trečiakursis Darius Vasiliauskas (kilęs iš Taujėnų) ir ketvirtakursis Ernestas Želvys (buvęs panevėžietis). Po Mišių buvo dalijami šių klierikų parengti lankstinukai su įdėta malda.


Trys liudijimai

Chaimas BARGMANAS

Autorius ir Stasė Motiejūnienė
su dviem apdovanojimais: vienas – jos,
kitas – jos motinos Onos Navickienės

Kai sužinojau šią neįprastą istoriją, pasiryžau žūtbūt atskleisti ją visuomenei, tačiau turėjo prabėgti keleri metai, kol subrendau šiai misijai. Apie savo kelionę į Žagarę ir Pašvitinį galėčiau papasakoti daug, bet tegul kalba dokumentai.

Pirmasis liudijimas

Aš, Marijona Tiesnesienė, gimiau 1924 10 07 Pakruojo rajone, Pašvitinio miestelyje. Vaikystėje buvau Mera Šneiderytė. Mano tėvas Israelis (Srolis) Šneideris vertėsi smulkia prekyba žemės ūkio produktais. Mama, Sara Šneider, buvo namų šeimininkė. Šeimoje dar buvo sūnus Judelis. Naciams okupavus Lietuvą, mes visi buvome įkalinti Žagarės gete.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija