2010 m. balandžio 2 d.
Nr. 25
(1810)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kunigystė yra pranašiško gyvenimo charizma

Mindaugas BUIKA

Kunigo liudijimas turi vykti
per dorybes, kurios yra branginamos
žmonių bendruomenėje

Sekuliarizacija iškraipo tarnystės suvokimą

Švenčiant Kunigų metus dėl iškilusių kontraversijų ir pasaulietinės žiniasklaidos provokacijų ypač aktualus tampa atnaujintas kunigystės tapatumo suvokimas. Kaip tik tai buvo svarstoma kovo 11–12 dienomis Romoje vykusiame tarptautiniame teologiniame kongrese „Kristaus ištikimybė – kunigo ištikimybė“, kurį suorganizavo brazilo kardinolo Klaudijaus Umešo vadovaujama Dvasininkijos reikalų kongregacija. Renginio dalyvius, daugiau kaip  50 vyskupų ir 500 kunigų, savo diecezijose atsakingų už sielovadininkų ruošimą ir nuolatinį ugdymą, audiencijoje priėmė popiežius Benediktas XVI. Remdamasis Šventojo Rašto ir Bažnyčios magisteriumo nuostatomis, jis priminė kunigiškos egzistencijos esminius bruožus, kuriuos svarbu išsaugoti ir dabartinėje supasaulėjusioje epochoje, kad dvasinė tarnystė liktų patikima ir efektyvi.

Tai nėra paprasta, pripažino Šventasis Tėvas, nurodydamas į dabar vyraujantį ideologinį daugiacentriškumą, kada bandoma paneigti pačią tapatumo sampratą, kaip neva prieštaraujančią laisvei ir demokratijai. Tokiomis aplinkybėmis svarbu nepasiduoti spaudimui, kad kunigystė būtų įsprausta į šiuolaikines kultūrines kategorijas su joms būdingu paviršutiniškumu. Reikia apginti ir atnaujinti gilų teologinį šios tarnystės, grindžiamos sakramentiniais šventimais, supratimą, kad kunigo išskirtinis pašaukimas būtų prasmingai įgyvendinamas. Tai sakrali užduotis, reikalaujanti „nepanašumo į šį pasaulį“, bet kartu buvimo jame ir jo užtarimo bei gelbėjimo Dievo akivaizdoje.

Tačiau plintančios sekuliarizacijos kontekste, kai bandoma Dievą pašalinti iš viešojo gyvenimo erdvės ir socialinės savivokos, tokia kunigo paskirtis, ypač jo būties atžvilgiu, tampa kažkas „keista“ ir netgi „svetima“. Popiežius Benediktas XVI nurodė, kad pastaraisiais dešimtmečiais iškilo tam tikras „redukcionizmo pavojus“, kai funkcinį kunigo veikimą stengiamasi atskirti nuo jo ontologijos, tai yra specifinės būties, ir pats sielovadininkas tampa panašus tik į „socialinį veikėją“. Taip rizikuojama išduoti paties Kristaus kunigystę, kurios dalininkais yra šventimus gavę kunigai, pabrėžė Šventasis Tėvas, kalbėdamas apie šios bažnytinės tarnystės tęstinumą per visą 2000 metų krikščionybės istoriją. Jis priminė, kad kunigiškos tarnystės aspektai išsamiai aptariami Vatikano II Susirinkimo dokumentuose (ypač dekrete „Presbyterorum ordinis“), kuriuose akcentuojamas jos apaštališkumas, sakralumas ir tobula vienybė su Kristumi.

Tapatumo esmė – priklausomybė Dievui

Toks sakramentiškai šventintų sielovadininkų dalyvavimas „vienintelėje Kristaus kunigystėje“, popiežiaus Benedikto XVI įsitikinimu, ypač turi pasireikšti per vadinamąją „pranašystės charizmą“. Tai reiškia ne tik kalbėjimą apie Dievą pasauliui, bet ir vertingą Dievo pateikimą ir atstovavimą šiame pasaulyje. Todėl kunigas neturėtų pasiduoti trumpalaikėms kultūrinėms madoms, bet „autentiškai išgyventi tą laisvę, kurią tik visiškas priklausymas Dievui ir yra pajėgus suteikti“, – aiškino Šventasis Tėvas. Šia prasme Romoje vykęs kongresas, kaip ir dabar celebruojami Kunigų metai, akcentuoja kunigišką ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai. „Faktiškai kunigas daugiau nebepriklauso sau, tačiau per gautą sakramentinį (kunigystės šventimų) antspaudą tampa Dievo „nuosavybe“. Šis buvimas kito per aiškų liudijimą turi būti visų atpažįstamas ir pripažįstamas“, – pažymėjo Popiežius.

Be abejonės, kunigo liudijimas turi vykti per dorybes, kurios yra branginamos žmonių bendruomenėje: tai „širdies gerumas, nuoširdumas, dvasios tvirtumas, ištvermė, nuolatinis rūpinimasis teisingumu, mandagumas“ („Presbyterorum ordinis“, 3). Tačiau savo mąstyme, kalbėjime, pasaulio įvykių vertinime, artimo meilės darbuose ir gyvenimo būde ir elgesyje „pranašiškos stiprybės kunigas pirmiausia turi semtis iš savo sakramentinės priklausomybės ir savo giliosios būties“, – aiškino Benediktas XVI. Kaip tik taip galima įveikti nusistovėjusį mentalitetą, kuris kunigišką tarnystę sieja su funkciniais bruožais, o ne su kunigo priklausomybe Dievui, kuris labiausiai paveikia jo identitetą.

Šios ontologinės priklausomybės požiūriu galima suprasti ir patvirtinti „sakralaus celibato vertybę“, kurios laikytis Katalikų Bažnyčioje reikalauja kunigystės šventimai. (Celibato charizma labai vertinama ir Rytų Bažnyčiose, nors jose ji kol kas privaloma tik vyskupams.) Šventasis Tėvas pabrėžė, kad celibatas „yra (Dievo) Karalystės autentiška pranašystė, ženklas pasišventimo Viešpačiui ir „Viešpaties reikalams“ (plg. 1 Kor 7, 32) nepadalinta širdimi“. Tai savęs dovanojimo Dievui ir kitiems išraiška, būtent todėl minėtame Vatikano II Susirinkimo dekrete visi tikintieji kviečiami melsti celibato malonės Bažnyčiai.

Būti tik kunigais ir niekuo daugiau

Baigdamas savo kalbą Romoje vykusio tarptautinio teologinio kongreso dalyviams popiežius Benediktas XVI išsakė keletą pastabų dėl kunigiško pašaukimo ir šios tarnystės branginimo. Pirmiausia jis nurodė, kad pats pašaukimas yra „nuostabus tuo, kad lieka didžiuoju slėpiniu netgi tiems, kurie gauna šią dovaną“. Todėl ją reikia saugoti ir ginti, suprantant savo žmogiškąjį ribotumą ir silpnumą gyvenant su giliu tikėjimu, kad tokiu būdu Kristus padarė kunigus panašius į save, tai yra „Jo išganomosios misijos dalyviais“. Šiame su tikėjimu susietos kunigiškos tarnystės suvokime ypač svarbu užtikrinti „radikalų tęstinumą tarp dvasinio rengimo seminarijoje ir tolesnės nuolatinės formacijos“ jau įgyvendinant atsakingą sielovadininko misiją.

Šventasis Tėvas dar kartą pabrėžė, kad kunigiška egzistencija turi būti pranašiškas gyvenimas be kompromisų, kuriuo tarnaujama Dievui ir pasauliui skelbiant Evangeliją ir švenčiant sakramentus. Taip yra skatinamas artėjimas Dievo Karalystės, kuri jau čia, žemėje, yra kuriama bei ugdomas Dievo tautos tikėjimas. Iš tikrųjų „mūsų laikmečio vyrai ir moterys iš mūsų prašo būti tik kunigais ir  niekuo daugiau“, – pastebėjo popiežius Benediktas XVI. Pasauliečiai tikintieji iš kitų asmenų – specialistų ir ekspertų – gaus tai, ko jiems žmogiškai reikia, „tačiau tik iš kunigų jie išgirs Dievo Žodį, kuris visada turi sklisti iš jų lūpų“. Tik kunigai per Atgailos sakramentą gali dalyti gausiai ir veltui duodamą dangiškojo Tėvo gailestingumą ir maitinti naujojo gyvenimo Duona.

Prašydamas Švč. Mergelės Marijos ir pasaulio kunigų globėjo šv. Jono Vianėjaus užtarimo, Šventasis Tėvas meldė Dievo kuo daugiau didžiosios dvasinių pašaukimų dovanos ir kad „mūsų kunigystėje ji būtų išgyvenama pilnai ir su džiaugsminga ištikimybe“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija