2010 m. balandžio 21 d.
Nr. 30
(1815)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Nuotraukos atminčiai“

Knygos viršelis

Prieš keletą metų „XXI amžius“ yra skelbęs ne vieną Pranciškos Reginos Liubertaitės prozos ir poezijos kūrinį, taip pat fragmentus iš būsimo romano, kuris tada buvo vadinamas „Mažos mergaitės atminty...“ Aktyvią literatūrinės interneto svetainės žaliažolė.lt dalyvę Prancišką Reginą Liubertaitę (Radastą), kurios romaną „Nuotraukos atminčiai“ išleido leidykla „Ciklonas“, kalbina Jūratė Mažeikytė.

 

Apie ką pasakoja Jūsų romanas ,,Nuotraukos atminčiai“?

Šį netradiciškai parašytą romaną galima būtų priskirti pasyvaus pasipriešinimo sovietinei santvarkai literatūrai. Tai prozos kūrinys, sudėliotas tarsi iš nuotraukų. Romano tema – šeimos, nepritapusios prie tuometinio režimo, kronika, kurioje viskas matoma mažos, su niūria sovietine kasdienybe susiduriančios mergaitės akimis: mokykla, namų aplinka, požiūris į istorijos skaudulius per tėvų ir senelių prisiminimus, pasyvus priešinimasis aplinkai.

Kodėl nusprendėte rašyti apie  mūsų šaliai skaudžius vadinamojo sąstingio laikus, sovietinę okupaciją?

Kiekvienas rašo apie tai, ką geriausiai pažįsta... Gyvenimiška patirtis, be abejo, neapsilenkia ir su vaizduote. Be to, lietuvių literatūroje nėra kūrinio, kuris atspindėtų to meto žmonių mąstymą, kuris buvo suvienodintas, nes negalėjo būti blogos nuomonės apie sovietinę santvarką – kitokios nei buvo nustatyta ideologinės propagandos mašinos. Norėjau parodyti, kad buvo Lietuvoje žmonių, kurie galvojo kitaip, bet buvo priversti tylėti, nes reikėjo gyventi, auginti vaikus ir labai stengtis, kad jie nepavirstų sovietiniais mankurtais. Visa tai ir atskleista romane, prisodrintame senų žmonių gyvenimo išminties.

Ką nauja Jūsų romanas ,,Nuotraukos atminčiai“ duos  lietuvių literatūrai?

Pirmiausia, mano visai kitokia rašymo maniera – platus požiūris į įvykius, koncentruotai perteiktos mintys, veikėjų žmogiškumo samprata. Lietuvių literatūroje pokario laikotarpis yra beveik tuščias, manau, skaitytojai atsirinks, kas yra iš tikrųjų vertinga – tai žmonių tarpusavio santykių šiluma ir blaivus, tuometinės santvarkos nepadiktuotas požiūris į tikrovę. Yra literatūros kritika, kuri, manau, visa tai tinkamai kada nors įvertins.

Kodėl  šį romaną pavadinote  „Nuotraukos atminčiai“?

Rašau lėtai, rašymui negaliu skirti daug laiko, todėl romano mintis koncentruota, kiek primena nuotrauką, kurios vaizdas yra lyg ir paviršinis, bet su potekste. O atminčiai jau reikia pasidėti tai, kas pačios pergyventa ir, tikiuosi, niekada nebegrįš... Norėčiau, kad jaunoji karta iš tikrųjų pajustų, kaip gyveno, ką mąstė žmonės, netikėję sovietine ateitimi, bet ir beveik neturėdami vilties, gal tik labai mažą kibirkštėlę, kad gyvens kitaip, kad atgaus laisvę.

Ar galima būtų teigti, kad ,,Nuotraukos atminčiai“ yra Jūsų kūrybinio kelio kelrodė žvaigždė, Jūsų širdies veidrodis?

Tam tikra prasme tai man svarbus kūrinys, kuriame yra maža mano asmeninio gyvenimo dalis. Bet yra ir galbūt bus ir kitų kūrybinių sumanymų apie šį laikotarpį, kuris literatūroje dar iki galo tikroviškai nėra atskleistas. Tiem, kurie norėtų perrašyti istoriją, matyt, nesinori, kad apie juos būtų kalbama, o sovietmečiu apie tokią tikrovę, kurią matė kitaip mąstanti šeima, nebuvo įmanoma nei kalbėti, nei rašyti.

Minėjote, kad romaną  „Nuotraukos atminčiai“ rašėte dešimt metų. Kaip jaučiatės dabar, kai knyga jau parašyta?

Taip, rašiau beveik dešimt metų... Nemanau, kad knyga parašyta iki galo. Tas praėjęs gyvenimo laikotarpis yra tarsi ledkalnis, kuris nuolat tirpsta, o koks atitirpęs ledelis vis iškyla į paviršių atsiminimų pavidalu ir vėl ima spraustis į „nuotraukų“ mozaiką.

Gal planuojate rašyti tęsinį?

Turbūt „tęsinys“ nebūtų tiksli sąvoka, nes, kaip minėjau, jei atsirastų naujų fragmentų arba nuotrupų, gal geriau vadinti „papildymu“. Nors kiekvienas prozos gabaliukas turi pavadinimą, tai nėra nei apsakymai, nei novelės, todėl kilo mintis paieškoti šiam žanrui kitokio pavadinimo, kuris savotiškai sutapo su paties romano pavadinimu. Galbūt perleidžiant romaną jis ir bus papildytas naujomis „nuotraukomis“...

Kokios romano „Nuotraukos atminčiai“ sąsajos su ankstesniais Jūsų darbais: fragmentiniu romanu „Šauksmas“,  „Praeities elegijos“ apysakomis ir novelėmis?

Šių kūrinių veiksmo vieta ta pati – mano vaikystės kaimas, jame gyvenę žmonės – netiesioginiai romano prototipai, taip pat paprasto žmogaus gyvenimo tėkmės ir laikotarpio jausena, būdinga gana uždarą būtį patiriančiai šeimai.

Tarp jūsų išleistų knygų  – poezijos  rinkinėliai  („Vilties ženklai“, „Užmirštas dienoraštis“, „Vaikštau tik kartą žeme...“, „Į baltą erdvę...“, „Įdrėskimai“),  proza („Atminties keliais“, „Praeities elegija“, ,,Šauksmas“).  Kas Jums artimiau – poezija ar proza?

Labiau „myliu“ poeziją, kurią pradėjau rašyti dar penktoje klasėje. Dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių ir sovietinės santvarkos realybės buvau tarsi užrakinta savyje – nebuvau aktyvi kūrėja jaunystėje. Pasikeitusios istorinės aplinkybės – atgauta Nepriklausomybė, apie kurią sovietmečiu nuolat garsiai šeimoje samprotaudavo mano tėvas, pasakojantis apie tremtyje patirtas nuoskaudas, mane tarsi atrakino ir atvėrė kūrybai. Sakoma, kad tai Ožiaragio ženklui būdingas bruožas – atsiskleisti antruoju gyvenimo laikotarpiu.

Kokią vietą Jūsų gyvenime užima kūryba? Iš ko dažniausiai semiatės kūrybinių idėjų?

Be jos beveik ir nebūtų prasmės gyventi. Tai gyvenimo pilnatvės pajutimas pasinėrus į kūrybos procesą, savęs įprasminimas, atotrūkis nuo gana sudėtingos kasdienybės. Kūryba – mano sielos, taip pat ir jausenos išraiška, kuri labiau ryški poezijoje.

Idėjos tarsi atklysta iš mano vaikystės, iš aplinkos, kurioje praėjo didesnė gyvenimo dalis, iš atsiminimų, įvairių buities detalių, pokalbių nuogirdų, žmonių stebėjimo. Kartais turbūt ir iš knygų, kurių perskaitytas didžiulis kalnas.

Kaip  apibūdintumėte savo skaitytojų ratą?

Jis nėra labai gausus, bet yra mano kūrybos gerbėjų, ypač poezijos. Jei taip būtų galima pavadinti poezijos skaitytojus, turiu nuoširdžių jos garbintojų, galbūt daugiau moterų, kurios greitai pajunta ir giliai suvokia minties subtilumus. Mano kūryba skelbiama interneto tinklalapiuose, ją labiau pažįsta užsienyje gyvenantys žmonės, kurie daugiau linkę bendrauti internetinėje erdvėje.

Kaip manote, ką „Nuotraukos atminčiai“ galėtų duoti šių dienų skubančiam žinių ir informacinių technologijų visuomenės atstovui?

Manau, kad šis mano romanas gali suteikti nemažai ne sausos ir ne vadovėlinės informacijos apie praeitį, žmonių mąstyseną, formuoti žmogiškumo principus, padėti susikurti požiūrį į istorija virtusius įvykius. Taip pat kūrinys turėtų padėti susivokti praėjusiame XX amžiuje, ypač geriau pažinti ir suprasti sovietmečio laikotarpį.

Ar planuojate skelbti romano „Nuotraukos atminčiai“ ištraukas internetinėje erdvėje?

Romano fragmentai, jau virtę juodraščiais, maždaug nuo 2003 metų yra skelbiami internetinėje erdvėje (svetainės: rasyk.lt, savokampas.nuxit.net, zaliazole.lt), tik kitokiu pavadinimu – „Mažos mergaitės atminty...“

Kur šiuo metu romaną galima įsigyti?

Jį galima užsisakyti internetu, atsivertus leidyklos „Ciklonas“ svetainę: skaityk.lt/Proza arba nuėjus į leidyklą J. Jasinskio g. 15, Vilniuje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija