Sielos paveikslas
Marija MACIJAUSKIENĖ
|
Julija Švabaitė-Gylienė
|
Skaitydamas Julijos Švabaitės-Gylienės eilėraščių rinkinį Ant vėlių suolelio jauti, kaip giliai autorė įsišaknijo gimtojoje žemėje, kaip visa esybe jaučia jos istoriją, skaudulius
Savos tėvynės dukters žvilgsniu ji mato dabartį, žaizdas, skausmingai suvokia, kad doro, sąžiningo žmogaus žodis numarintas. Autorė reikli politikams, ir tos savo nuostatos neslepia: mes iš protėvių paveldėjome svarbiausius moralinius postulatus, jais gyvenome neplėšikaudami, nepardavinėdami nei sąžinės, nei tėvų, nei gimtosios žemės
Mūsų tautos likimas per negandas į viltį, į Jono Biliūno Laimės žiburio šviesą. Per sankirtas, per akmenų krušą, tarsi išvarytieji iš savo dvasinės savasties orbitos turėjo, viską palikę, traukti aklomis į nežinią, kai kitus buvo prariję Sibiro šalčiai ir kančios. Tokia buvo ir rašytojos J. Švabaitės-Gylienės skirtis į nežinią su meile ir tikėjimu sugrįžti. Taip mylimoji ir žmona, motinos užvadėlis ir guodėja, savo vaikų motina ir kitų motinų skausmo veidrodis, poetė, tarsi kosmoso ranka, fiksavo iš aukštybių, iš nuotolio taip ryškiai, tarsi būtų to gyvenimo dalyvė, jo dalis. Stiprybė vaizdas, jautrus žvilgsnio ir sielos prisilietimas. Kalbu apie J. Švabaitės-Gylienės paskutinį eilėraščių rinkinį Ant vėlių suolelio. Tai lyg gilus atsidūsėjimas, kupinas skausmo ir meilės. Rinkinys nedidukas, kompaktiškas, bet kiek čia telpa rodos, viso XX amžiaus Lietuvos vargų karoliai.
Pirmasis skyrius Kas priims mus? tarsi Veronikos skara sugeria vaizdą, nuotaikas, išsiskyrimo gėlą, likusiųjų tragedijos pėdas. Tai nebūties šešėlis į nežinią (ciklas Aną liepos sekmadienį). Rodos, matau toje vėjų pagairėje autorę, ką tik sumainiusią žiedus prie Aušros vartų Dievo Motinos Marijos, besigręžiojančią atgal į paliktus sukruvintomis širdimis tėvus. Šis eilėraščių ciklas lyg tyli malda. Ir realybė paliktoje Tėvynėje. Ir Namus palikusiųjų bėgimas:
Tolyn,
Tolyn!
Kur miško žvėrys jau pradeda
Vakaro giesmę
Naktis. Tyla.
Ramybė.
Atsigulkime
Ant samanų
Čia amžinai užmigo
Ir stribai,
Ir partizanai
Paskutinės kovos
Agonijoje
Rodos, drengtų mūsų senolių gilaus tikėjimo ir ramaus pasitikėjimo lietus. Aštuntame ciklo eilėraštyje motinos, tose aklose kovose netekusios savo vienintelio, gyvas, realus paveikslas. Viskas paliečiama vienu poetės ir skaitytojo atodūsiu. Arba, atsidūrus nežinomybės kryžkelėse, tylos malda į savo motiną, jau esančią danguose (triptikas Motinai).
Uždek tenai,
virš debesų,
už mus negęstančią
žvakelę,
kad niekad niekad
neužmirštume
tavo kančių
ir džiaugsmo
kelio
Ciklas Pasodinau diemedį tarsi jos kraštietės Salomėjos Nėries antrininkas, tarsi poetės atsivėrimas autorei ir skausmingas jos likimas, nutapytas realybės drobėje. Skausmas ir atjauta, likimas juodvi suvienijo, nes yra prasminga meilė tėvynei ir gyvenimui. Ir regim Salomėją Nėrį tarsi melsvam tėviškės dangaus skliaute, kylančią kaip Kristus į Golgotos kalną su kryžiumi ant pečių, vis griaudėjant kaltinimams. Tu, Salomėja, stovėjai ir stovi kaip Jeruzalės teisme, už viską nekaltai apkaltinta (eil. Tavo kaltė).
Kad Lietuva kentėjo
tai tavo kaltė!
Kad kūkčiojai vienatvėje
su verkiančiu Balanduku,
uždaryta, išnaudota,
priversta,
neišdavusi nė vieno,
nemokėjusi apginti
Kad nešaudei moterų
su kūdikiais,
negrūdai jų
į Sibiro vagonus
Vienok, tavo
kaltė
Ir tiesus, jautrus ir supratingas, mieloji Julija, Tavo žodis:
Niekas negirdėjo
tavo atsiprašymo,
niekas nelydėjo
varge ir kančioj.
Tik atėjo Jis
Žmogus
iš Galilėjos,
kurio šaukeisi
maldoj.
Skyrius Netoli Kernavės piliakalnio atveria didžiausią žaizdą dabarties Lietuvos gyvenime, jos urvynuose, paniekinant visa tai, kas šventa, net savo tautos istoriją. Poetei skauda širdį, nors ji gyvena už vandenynų, bet jaučia, tarsi būtų čia, tarp mūsų, jaučia visa esybe sopulius, kuriuose įklimpus gimtoji žemė. Keli štrichai, keli taupūs plunksnos prisilietimai ir jau Istorijos puslapių jungtis (eil. Ant balto žirgo), verta rimto mūsų visų pamąstymo. Kartais kalbėsena primena senąsias dzūkų raudas (eil. Ar dar neužteko) ir viltis (eil. Po šimto metų), ataustas mūsų papročių raštais (eil. Rasų šventėje).
Ir paskutinis knygos skyrius Ko jūs, atminimai rodos, senosios dzūkės balsu (beje, autorė kilusi nuo Vilkaviškio!) rašomas dienoraštis, sielos atspaudas. Prisiminimus liečia ir meilės ranka, draugų ir artimųjų, jau išėjusių, žvilgsnis, todėl rašytoja labai logiškai užbaigia:
Priimkite mane, draugai
ir priešai,
jei dar yra vietos
ant suolelio,
kur visi dabar sėdite,
išgelbėti,
susitaikę,
ramybėje.
Dėkoju knygos autorei Julijai Švabaitei-Gylienei, kad padėjo ir man, ir visiems pasirūpinti, kad atėję prie vėlių suolelio laikytume rankoje išbalinto lino rankšluostį.
© 2010 XXI amžius
|