2010 m. gegužės 5 d.
Nr. 34
(1819)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Sielos paveikslas

Marija MACIJAUSKIENĖ

Julija Švabaitė-Gylienė

Skaitydamas Julijos Švabaitės-Gylienės eilėraščių rinkinį „Ant vėlių suolelio“ jauti, kaip giliai autorė įsišaknijo gimtojoje žemėje, kaip visa esybe jaučia jos istoriją, skaudulius… Savos tėvynės dukters žvilgsniu ji mato dabartį, žaizdas, skausmingai suvokia, kad doro, sąžiningo žmogaus žodis numarintas. Autorė reikli politikams, ir tos savo nuostatos neslepia: mes iš protėvių paveldėjome svarbiausius moralinius postulatus, jais gyvenome neplėšikaudami, nepardavinėdami nei sąžinės, nei tėvų, nei gimtosios žemės…

 Mūsų tautos likimas – per negandas į viltį, į Jono Biliūno „Laimės žiburio“ šviesą. Per sankirtas, per akmenų krušą, tarsi išvarytieji iš savo dvasinės savasties orbitos turėjo, viską palikę, traukti aklomis į nežinią, kai kitus buvo prariję Sibiro šalčiai ir kančios. Tokia buvo ir rašytojos J. Švabaitės-Gylienės skirtis – į nežinią su meile ir tikėjimu sugrįžti. Taip mylimoji ir žmona, motinos užvadėlis ir guodėja, savo vaikų motina ir kitų motinų skausmo veidrodis, poetė, tarsi kosmoso ranka, fiksavo iš aukštybių, iš nuotolio taip ryškiai, tarsi būtų to gyvenimo dalyvė, jo dalis. Stiprybė – vaizdas, jautrus žvilgsnio ir sielos prisilietimas. Kalbu apie J. Švabaitės-Gylienės paskutinį eilėraščių rinkinį „Ant vėlių suolelio“. Tai lyg gilus atsidūsėjimas, kupinas skausmo ir meilės. Rinkinys nedidukas, kompaktiškas, bet kiek čia telpa – rodos, viso XX amžiaus Lietuvos vargų karoliai.

Pirmasis skyrius „Kas priims mus?“ tarsi Veronikos skara sugeria vaizdą, nuotaikas, išsiskyrimo gėlą, likusiųjų tragedijos pėdas. Tai – nebūties šešėlis į nežinią (ciklas „Aną liepos sekmadienį“). Rodos, matau toje vėjų pagairėje autorę, ką tik sumainiusią žiedus prie Aušros vartų Dievo Motinos Marijos, besigręžiojančią atgal į paliktus sukruvintomis širdimis tėvus. Šis eilėraščių ciklas – lyg tyli malda. Ir realybė paliktoje Tėvynėje. Ir Namus palikusiųjų bėgimas:

Tolyn,
Tolyn!
Kur miško žvėrys jau pradeda
Vakaro giesmę…
Naktis. Tyla.
Ramybė.
Atsigulkime
Ant samanų…
Čia amžinai užmigo
Ir stribai,
Ir partizanai
Paskutinės kovos
Agonijoje…

Rodos, drengtų mūsų senolių gilaus tikėjimo ir ramaus pasitikėjimo lietus. Aštuntame ciklo eilėraštyje – motinos, tose aklose kovose netekusios savo vienintelio, gyvas, realus paveikslas. Viskas paliečiama vienu poetės ir skaitytojo atodūsiu. Arba, atsidūrus nežinomybės kryžkelėse, tylos malda į savo motiną, jau esančią danguose (triptikas „Motinai“).

Uždek tenai,
virš debesų,
už mus negęstančią
žvakelę,
kad niekad niekad
neužmirštume
tavo kančių
ir džiaugsmo
kelio…

Ciklas „Pasodinau diemedį“ – tarsi jos kraštietės Salomėjos Nėries antrininkas, tarsi poetės atsivėrimas autorei ir skausmingas jos likimas, nutapytas realybės drobėje. Skausmas ir atjauta, likimas juodvi suvienijo, nes yra prasminga meilė tėvynei ir gyvenimui. Ir regim Salomėją Nėrį tarsi melsvam tėviškės dangaus skliaute, kylančią kaip Kristus į Golgotos kalną su kryžiumi ant pečių, vis griaudėjant kaltinimams. Tu, Salomėja, stovėjai ir stovi kaip Jeruzalės teisme, už viską nekaltai apkaltinta (eil. „Tavo kaltė“).

Kad Lietuva kentėjo –
tai tavo kaltė!
Kad kūkčiojai vienatvėje
su verkiančiu Balanduku,
uždaryta, išnaudota,
priversta,
neišdavusi nė vieno,
nemokėjusi apginti…
Kad nešaudei moterų
su kūdikiais,
negrūdai jų
į Sibiro vagonus
Vienok, tavo
kaltė…

Ir tiesus, jautrus ir supratingas, mieloji Julija, Tavo žodis:

Niekas negirdėjo
tavo atsiprašymo,
niekas nelydėjo
varge ir kančioj.
Tik atėjo Jis –
Žmogus
iš Galilėjos,
kurio šaukeisi
maldoj.

Skyrius „Netoli Kernavės piliakalnio“ atveria didžiausią žaizdą dabarties Lietuvos gyvenime, jos urvynuose, paniekinant visa tai, kas šventa, net savo tautos istoriją. Poetei skauda širdį, nors ji gyvena už vandenynų, bet jaučia, tarsi būtų čia, tarp mūsų, jaučia visa esybe sopulius, kuriuose įklimpus gimtoji žemė. Keli štrichai, keli taupūs plunksnos prisilietimai ir jau Istorijos puslapių jungtis (eil. „Ant balto žirgo“), verta rimto mūsų visų pamąstymo. Kartais kalbėsena primena senąsias dzūkų raudas (eil. „Ar dar neužteko“) ir viltis (eil. „Po šimto metų“), ataustas mūsų papročių raštais (eil. „Rasų šventėje“).

Ir paskutinis knygos skyrius „Ko jūs, atminimai“ rodos, senosios dzūkės balsu (beje, autorė kilusi nuo Vilkaviškio!) rašomas dienoraštis, sielos atspaudas. Prisiminimus liečia ir meilės ranka, draugų ir artimųjų, jau išėjusių, žvilgsnis, todėl rašytoja labai logiškai užbaigia:

Priimkite mane, draugai
ir priešai,
jei dar yra vietos
ant suolelio,
kur visi dabar sėdite,
išgelbėti,
susitaikę,
ramybėje.

Dėkoju knygos autorei Julijai Švabaitei-Gylienei, kad padėjo ir man, ir visiems pasirūpinti, kad atėję prie vėlių suolelio laikytume rankoje išbalinto lino rankšluostį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija