2010 m. gegužės 5 d.
Nr. 34
(1819)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuva geopolitikos kontekste

Politologės prof. Fransuazos Thom žvilgsnis į Lietuvą

Ona Voverienė

Prieš devynerius metus rašiau apie žymios politologės antikomunistės Sorbonos universiteto profesorės Fransuazos Thom požiūrį į pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų politinę situaciją. (Voverienė O. Niūriausios prognozės pildosi.// „XXI amžius“, 2001 02 21, p. 7). Tada ji savo straipsnyje „Kruvinoji repeticija“ atskleidė Kremliaus scenarijų, kaip planuojama užgniaužti Baltijos šalis. Tas scenarijus turėjo būti realizuotas keliais etapais: 1) stipri propagandinė ataka, eskaluojanti mintį, kad Baltijos šalys nemokės tvarkyti savo ekonomikos be Rusijos „specialistų“ pagalbos ir Baltijos valstybės turės neišvengiamai žlugti; 2) sprogdinimai Latvijoje ir Estijoje, šiek tiek vėliau ir Lietuvoje turėjo įbauginti nepaklusniuosius; 3) tuometinės premjerės K. Prunskienės teatralizuotas kainų pakėlimas, turėjęs išprovokuoti nepasitikėjimą savo valdžia; 4) parlamentus turėjo nuversti interfrontai, sudaryti iš penktųjų kolonų, veikiančių visose Baltijos valstybėse, ir civiliai persirengusių kariškių grupuočių; 5) atvira karinė agresija, jeigu 3 ir 4 scenarijaus etapai dėl kurių nors priežasčių žlugtų.

Visas scenarijus buvo realizuotas, įskaitant ir Sausio 13-osios žudynes. Lietuvoje inscenizuoti revoliucijos nepavyko. Didžiausias kliuvinys buvo Vytautas Landsbergis ir jam tada dar ištikimi jo bendražygiai. Dėl to 20 Lietuvos nepriklausomybės metų ir liejasi prieš jį purvo upės ir šlykščiausios insinuacijos tų „artistų“, kuriems nepavyko palaužti tuometinės nepriklausomos Lietuvos vadovų ir politikų valios.

Nežinia kur Lietuvoje ar po Kremliaus kurantais buvo sukurtas ir antrasis Lietuvos valstybės užgrobimo scenarijus. Prof. Fransuaza Thom jį pavadino „inscenizuota savižudybe“. Po Sąjūdžio vėliava į Aukščiausiąją Tarybą išrinkti net 23 aukščiausio rango buvę Lietuvos komunistų partijos CK vadovai ir ideologai suprato, kad norint išsaugoti realią valdžią, reikia inscenizuoti politinę savižudybę (Fransuaza Thom. Jūsų visuomenė serga // „Naujasis dienovidis“, 1993 04 02). Gudrūs CK lapinai atsiskyrė nuo TSKP, įkūrė lyg ir savarankiška LKP, užgrobė ekonomiką (premjerė K. Prunskienė, jos pavaduotojai A. Brazauskas ir R. Ozolas), kaip nereikalingo balasto atsikratė kvailiausiųjų – ortodoksinių – komunistų, kurį laiką lakštingalų balsais suokė ditirambus Lietuvos nepriklausomybei, politinę valdžią palikę idealistams sąjūdiečiams.

Kol tauta džiaugėsi, apimta laisvės euforijos, LKP gensekas A. Brazauskas gudriai šypsojosi ir kalbėjo: „Kas valdo pinigus, tas valdo ir valstybę“. Kai visa valdžia Lietuvoje jau buvo užgrobta, komunizmo šmėklos išlindo į paviršių ir, užvedusios galingesnes negu Stalino ir Gebelso propagandines mašinas, užvaldė ir politines struktūras.

Po 1992 metų rinkimų, kai į valdžią sugrįžo buvę nomenklatūriniai komunistai ir jų atžalos, Fransuaza Thom rašė: „Lietuvoje laimėjo ne partija ar frakcija, o buvusi valdžios struktūra. Komunistai valdė Lietuvą (kaip ir Rytų Europą) ir iki rinkimų. Tačiau Lietuvoje jie įgijo ir politinę valdžią“.

Kai rašiau tada minėtą straipsnį, dar daug ko nesupratau. Politika, ne mažiau negu mokslas, reikalauja aukščiausio minties pilotažo. Gal dar net ir aukštesnio, nes reikalauja itin operatyvios reakcijos.

Politologė tarptautininkė komunistų Lietuvoje laimėjime įžvelgė didelę grėsmę Lietuvos nepriklausomybei ir valstybingumui iš Rusijos pusės. Ji tada rašė: „Imperinis mąstymas, besiformuojantis jau tūkstantį metų, negalėjo staiga imti ir išnykti... Rusija – tai ne tauta, o imperija, apimta vis didėjančios krizės. Valdžios elitas postringauja apie „įtakos sferas“, kaip gerais Molotovo-Ribentropo laikais... Šiuo metu Rusijoje kyla imperijos ilgesys, nedviprasmiškai ima ryškėti pavojinga Rusijos imperijos atgaivinimo tendencija“ (Fransuaza Thom. Sortir du sovietisme / Veidas, 1993, Nr. 10, p. 11). Todėl ji labai abejojo, ar sugebės išlikti Lietuva ir kitos Baltijos valstybės, išsaugoti realią, o ne simbolinę nepriklausomybę, ar išsilaikys traukiama į posovietines neaprėpiamas Rusijos erdves. Tam rusai turi jau sugalvoję ir patikrinę praktikoje Moldovos scenarijų: užvaldė Moldovos energetiką, beliko sužlugdyti finansinę sistemą, uždusinti nacionalinę valiutą, įvesti dvigubą pilietybę ir imperija iš esmės bus atkurta. Be to, tokie veiksmai idealiai dera su karine jėga, kaip buvo padaryta Moldovoje, įvedus 14-ąją Rusijos kariuomenę. Taip buvo savo laiku padaryta ir Gruzijoje, užsmaugus joje nepriklausomybę ir įvedus Ševarnadzės diktatūrą. Pagal scenarijų – kitas kąsnis Baltijos valstybės... Pirmasis žingsnis su LUKOIL’o įsigalėjimu Lietuvoje ir jo nevaržoma politine agitacine-propagandine veikla – jau žengtas.

Bet, ko gero, visų pasaulio politologų nuostabai, Kremliaus sumąstytas Ševarnadzės scenarijus Lietuvoje nepasitvirtino. Lietuva, nors ir komunistinė, ištrūko iš  imperijos molinėmis baimės kojomis. Kaip rašė žurnalistė Lina Pečeliūnienė, Brazauskas, užtemptas ant geležinkelio bėgių, nors iš pradžių ir labai atkakliai spyriojosi, vis dėlto tais bėgiais nuvažiavo ir į NATO, ir Europos Sąjungą. Komunistai teigia, kad jie tai darė iš didelės meilės tėvynei Lietuvai. Man atrodo viskas daug paprasčiau: grupei draugų su jų genseku priešakyje „prichvatizavus“ „partijos auksą“ ir įsitikinus, kad per dieną galima tapti milijonieriumi ir kad tas milijonas „tavo šventa nuosavybė“, gobšumas nustelbė baimę. Dėl to ir tariamai eita V. Landsbergio nužymėtu keliu. O susikrovus, kaip A. Brazauskui, dešimtis ir šimtus milijonų, juos jau pasidarė gaila atiduoti Putinui. Todėl ir  gana nuoširdžiai siekta įgyti saugumo skydą. Tačiau tiems, kurie buvo šiek tiek toliau nuo lovio, leidžiama vykdyti Moldovos scenarijų. Ir jis vykdomas iki šiol. Rusijai per tarpininkes atiduota užvaldyti Lietuvos energetika, vyriausias bankininkas „atrišo“ litą nuo dolerio. Taigi Lietuvos burės sugrįžti į Rusijos imperijos glėbį jau buvo gerokai pakeltos. Fransuazos Thom nuomone, „ne todėl, kad  Maskva stipri, o todėl, kad palaužtas pasipriešinimas (kelis kartus Seimo rinkimuose, balsuojant už melagius komunistus – O.V.). Vakarai tik tada padės, jei patys Rytų Europos žmonės turės ryžto sau padėti, jei jie patys rodys nepalaužiamą troškimą būti laisvi“ (Fransuaza Thom. Tik teisinė valstybė gali įvesti teisinę tvarką // „Lietuvos aidas“, 1993 08)

Tik aštuonioliktaisiais savo nepriklausomybės metais kritinė dalis sąmoningų savo valstybės piliečių parodė nepalaužiamą troškimą būti laisvi ir stumtelėjo A.Brazausko grupės lapinus per Seimo rinkimus į politikos pakraštį. O jie, iššlavę valstybės iždą iki paskutinio lito, ir kaip kadaise latrai plikbajoriai, dar gerokai ir skolon pasilinksminę, dabar jau ramūs kaip nutukę katinai – Lietuvos visas turtas jų kišenėse, dar dėl linksmumo pasišaipydami lieja krokodilo ašaras, kad A. Kubiliaus vyriausybė nemoka tvarkyti ekonomikos.

Praėjus daugiau negu dešimčiai metų po jos paskutinio straipsnio Lietuvoje prof. Fransuaza Thom svarbiausiais pokyčiais Rytų ir Vakarų Europoje įvardijo laisvą žodį ir nevaržomą minčių sklaidą ir tai, kad tos valstybės, įstojusios į euroatlantines struktūras, tapo geopolitikos subjektais ir objektais. Todėl ir visi pokyčiai tose valstybėse, tarp jų ir Baltijos šalyse, tyrinėtini geopolitikos kontekste.

Žvelgiant iš geopolitikos aukštumų, Antrasis pasaulinis karas buvo tik dabartinės politikos pradžia. Joje stalinistinis totalitarizmas įveikė nacistinį totalitarizmą, tačiau stalinistinis režimas dešimtmečiams okupavęs Baltijos šalis ir čia penkiasdešimt metų vykdęs fizinį ir dvasinį pavergtų tautų genocidą tik laikinai prislopino pūliuojančią tautų kančios žaizdą, bet neužgesino jų laisvės troškimo.

Susiformavus palankiai geopolitinei situacijai ir susvyravus imperialistinės Rusijos molinėms kojoms, tautos pakilo į nacionalinę išsivaduojamąją kovą ir vienur daugiau, kitur mažiau kraujo praliejusios, atkūrė savo nepriklausomas valstybes.

Atėjęs į Rusijos valdžią V. Putinas politinę situaciją Rusijoje, o vėliau ir visą geopolitinę situaciją kardinaliai pakeitė. Jis sugrąžino Rusiją į Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai Rusija tapo nugalėtoja, užvedė ir paleido dirbti maksimaliu pajėgumu politinę agitacinę-propagandinę mašiną, kuri be perstojo kartoja: „Štai kokia puiki buvo mūsų sistema, kuri atnešė mums pergalę. Rusija tapo lygiaverte didžiosioms pasaulio galiūnėms valstybe“.

Per dešimtmetį V. Putinas daug pasiekė. Dabar daugelis prancūzų (ir ne tik prancūzų) yra įsitikinę, kad dabartinis pasaulis yra padalintas į Amerikos įtakos zoną ir Rusijos įtakos zoną, tarsi kitų valstybių ir nebūtų.

Fransuaza Thom stažavosi Rusijoje Brežnevo laikais. Ji tada nesuvokė, ką reiškia būti maža tauta didelėje Rusijoje. Rusams Pabaltijys buvo malonios atostogos, o jai susitikimas su lietuviais – didelis atradimas. Ji tik tada ir suvokė, kad komunizmo studijose nacionalinis faktorius yra labai svarbus. Po išsivaduojamųjų judėjimų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo manoma, kad tose valstybėse komunizmas išrautas amžinai. Bet taip neatsitiko. Ir kol nebus tos šalys dekomunizuotos, tikros laisvės nei Baltijos šalyse, nei Gruzijoje, nei Ukrainoje nebus.

Kitas klausimas, į ką toms šalims remtis? Prancūzijoje laisvė jau seniai nustojo būti vertybe. Europoje, kaip ir buvo pranašauta filosofo O. Špenglerio XX amžiaus pradžioje, valios saulėlydžio apogėjus. Europa – aptingusi, suglebusi, bevalė. Tik naujieji europiečiai gali pažadinti Europą, įlieti į jos gyslas gyvo kraujo. Prancūzija ir Vokietija paralyžiuotos socializmo. Tuo keliu eina Italija, Ispanija, jau nekalbant apie Graikiją. Prancūzų socialistai neidealizuoja dabartinės Rusijos, tačiau jie norėtų Trockio modelio socializmo, jie ilgisi imperijos. Imperija suteikė SSRS tarptautinį svorį. Pagal Šarlio de Golio projektą Prancūzija turėjo tapti Europos lydere. Jai reikėjo susilpninti atgaunančią jėgas Vokietiją, todėl Prancūzija bičiuliavosi su komunistine Rusija. Dabar situacija pasikeitė: Prancūzija nuo importuoto komunizmo iš Rusijos galutinai susilpnėjo ir abi su Vokietija pasitraukė į šešėlį. Dabar jos abi pripažįsta, kad pasaulio geopolitikoje pagrindinės varžovės yra Amerika ir Rusija.

V. Putinas, inicijavęs grįžimą į karo pabaigą, pradėjo naują jo etapą – tik šį kartą ne už teritorijas, o už žmonių protus. To karo priešakinėse linijose – komunizmas ir nacionalizmas, įgaunantys pagreičius ir pasiryžę susiremti dėl žmonių protų ir žmonijos ateities (Fransuaza Thom. Radijo laida „Arti toli“, 2005 05 18).

Taigi Lietuva dabar vėl karo, tik šį kartą ideologinio, kryžkelėje. Nors yra ženklų, kad tautinė mintis atsigauna, tačiau ji, atrodo, dar nėra tokia stipri, kad galėtų įveikti komunizmo šmėklą. O kol jos neįveiksime, tikros laisvės neturėsime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija