|
Kalba gyvoji tautos dvasia
Edmundas Simanaitis
Lietuvybės kalendorius
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena ypač svarbi lietuvybės kalendoriuje. Rusų carinė valdžia siekė su šaknimis išrauti lietuvių norą atkurti Lietuvos valstybę. Maža to, buvo mėginama lietuviams uždrausti kalbėti ir rašyti gimtąja kalba. O lietuvių kalba buvo, tebėra ir bus gyvoji tautos dvasia. Nepamirštas metas, kai Lietuvos vardą viešai vartoti buvo griežtai draudžiama. Lietuvių etninės žemės buvo pavadintos Rusijos imperijos kraštu Severo zapadnij kraj. Neturėjo likti vietos nei Lietuvos vardui, nei lietuviškam raštui, nei lietuvių kalbai buvo atkakliai brukamos rusišku raidynu leidžiamos lietuviškos knygos. Nepavyko. Niekada nebus pamirštas unikalus atvejis juodojoje europinės kultūros draudimo ir naikinimo istorijoje ištisus 40 metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas ir lietuviškų knygų deginimas. Okupantas gerai suvokė gimtosios kalbos reikšmę tautai, kurią imperinė politika pasmerkė išnykimui. Bergždžios pastangos pasmerktoji tauta ne tik išsaugojo kalbą, raštą, spaudą, bet ir atkūrė valstybingumą, beje, ne vieną kartą.
Ne bajorystė, o kalba lemia tautiškumą
XIX ir XX amžiaus istorija byloja apie galingesnių kaimynų pastangas ne tik išbraukti Lietuvos vardą iš Europos žemėlapio, bet ir iš tautos atminties ištrinti lietuvybės sampratą. Tenka pripažinti, kad Lietuvos bajorai po 1413 metų Horodlės unijos, kai didelei lietuvių bajorų grupei buvo suteikti lenkų herbai, patys nutautėjo. Bajorų luomas tada jautėsi esąs tauta ir kalbėjo jau ponų kalba lenkiškai. Prasčiokėliai buvo įvardijami kaip paprasti darbo gyvuliai (bydlo, lenk.).
Skaudus istorinis paradoksas: to meto šviesuomenė bajorija, dvarininkija, dvasininkija nesuvokė lietuvių kalbos svarbos. Vargdieniai ir kiti prasčiokai tautiečiai, kalbėdami lietuviškai, taigi chamų kalba, tikriausiai ir patys nesuprato, kad būtent jie išsaugojo ateities kartoms patį svarbiausią tautos požymį kalbą. Šis istorinis paradoksas liudija, kad ne priklausymas bajorijos luomui, o vartojama kalba yra lemiantis tautiškumo požymis. Tauta gebėjo, kad ir patirdama nuostolių, apginti savo esmines pilietines, kultūrines, moralines vertybes.
Pogrindžio spaudos balsas
Verta spaudos dienos proga pasklaidyti ne tik oficialiosios spaudos leidinius, bet ir pogrindžio spaudą. Štai keletas citatų iš 1977 m. vasario 16 dieną išleisto pogrindinio laikraščio Aušra (Nr. 5 (45)). Kreipimesi į Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos kompartijų vadovus Enriko Belinguerą, Žoržą Marse, Santjago Kariljo buvo rašoma: 1976 m. spalio mėn. antroje pusėje per Lietuvą nusirito nauja kratų, areštų ir tardymų banga. KGB Lietuvai, o kartu ir visam pasauliui priminė, kad Helsinkio deklaracija yra eilinis manevras viešajai opinijai suklaidinti. 1976 m. spalio 19-osios vėlyvą vakarą buvo suimti ir uždaryti Vilniaus saugumo požemiuose du vilniečiai kovotojai už žmogaus teises: Jonas Matulionis ir Vladas Lapienis. (...) Abu šie žmonės reikalavo Lietuvos tikintiesiems tokių teisių, kurios neginčijamai pripažįstamos demokratinėse šalyse bet kokių įsitikinimų žmonėms. Kaip sužinota, kratos metu konfiskuota keletas LKB Kronikos numerių bei A. Solženicyno Gulago salynas lietuvių kalba. Ši literatūra ir yra pagrindinė kaltinamoji medžiaga. Lietuvos visuomenė yra nustebinta šitokių kaltinimų nepagrįstumu. (...) Mes norime tikėti, kad Vakarų šalių komunistai suras laiko ir galimybių išsamiau susipažinti su mūsų skaudžiomis problemomis ir išties mums pagalbos ranką dėl mūsų tauriausių žmonių išgelbėjimo.
GULAGo tikrovės atspindžiai
Sovietmečiu Gulago salynas buvo bene labiausiai ieškoma ir skaitoma pogrindžio knyga. Ją išgarsino užsienio radijo balsai. Ne visiems norintiems tuomet pavyko ją perskaityti. Disidentai keisdavosi turima pogrindžio literatūra. Knygos autoriaus, Nobelio premijos laureato A. Solženicyno padaryti komunizmo sistemos analitiniai apibendrinimai priskirtini bolševizmo kritikos klasikai. Minėtame Aušros numeryje rašoma: Tad mums atrodo, kad A. Solženicyno Gulago salynas ne tik teisingai, bet, sakytume, netgi santūriai perteikia tai, kas iš tiesų įvyko, kad tai tik dalis tų nesuskaitomų kančių, kurias patyrė milijonai rusų, ukrainiečių, lenkų, vokiečių, lietuvių, latvių, estų, totorių ir kitų tautybių žmonių, patekusių į didžiosios kanalizacijos srautą. Lietuviai yra didžiai dėkingi A. Solženycinui už tai, ką jis atskleidė pasauliui, ir jei Lietuvoje būtų galima laisvai įsigyti Gulago salyną, ši knyga būtų laikoma kiekvienoje šeimoje, kaip tautos kančių epopėjos prisiminimas.
Pogrindžio spaudos pranašumas
Kai dėl A. Solženicyno Gulago salyno, tai niekas kitas taip, kaip Lietuvos gyventojai, negali taip įsakmiai paliudyti, koks šiame veikale pateikiamų faktų tikrumas. Ne kas kitas, o sovietiniai tankai 1940 m. birželio 15 dieną sutrypė nacionalinį suverenumą, jos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą pavertė nuolatiniu chaosu. Nuo tos dienos tikruoju Lietuvos šeimininku tapo Maskva, o keletas šimtų Lietuvos komunistų, kurių didesnę dalį sudarė tautinės mažumos, buvo pakviesti talkininkauti ardomajam darbui, rašo straipsnio autorius (ar autoriai?), pasivadinę slapyvardžiu Lietuviai. Okupacijos metais pogrindžio spaudos skelbiama tiesa ir demaskuojantys režimą faktai turėjo išskirtinę reikšmę, nes to daryti negalėjo joks sovietinis laikraštis.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika
Tame pačiame Aušros numeryje rašoma ir apie kitą ne mažiau reikšmingą spaudos leidinį: Kas yra LKB kronika? Tai Lietuvos katalikų informacinis biuletenis, skelbiąs objektyvius ir patikrintus Lietuvos katalikų persekiojimo faktus. Kadangi ne tik katalikų, bet ir kita nekomunistinė spauda Lietuvoje draudžiama, LKB kronika yra leidžiama pogrindyje. Beje, Lietuvoje sunkiai gaunama ir Vakarų kompartijų periodinė spauda. Jos po keliolika numerių parduodama tik didesniųjų miestų pagrindiniuose spaudos kioskuose.
Ką byloja Tautos Patriarchas?
Taip pavadintame V. Apyaušrio straipsnyje, parašytame dr. Jono Basanavičiaus mirties penkiasdešimtmečio proga, rašoma: Kovotoju dr. J. Basanavičius buvo visą gyvenimą. Paprasto Lietuvos valstiečio sūnus nepasiduoda nei gimnazijos lenkiškai, nei Maskvos universiteto rusiškai įtakai, išlieka sąmoningu lietuviu, mylinčiu savo kraštą ir savo tėvų kalbą. (...) 1883 metais pasirodė pirmasis Aušros numeris. Žmonės, nežinantys istorijos, yra vaikai, toks buvo pirmojo laikraščio prakalbos motto. Šiame lotyniškame posakyje lyg lęšio fokuse buvo sutelkta visa Aušros idėja ir tikslas parodyti tautai praeitį, priminti, kas ji iš tikrųjų yra. Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra mieganti tauta, nesusivokianti dabartyje, todėl nepajėgi kovoti ir dėl ateities.
© 2010 XXI amžius
|