Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Tarp lietuvių

Raguvos sentikiai laikosi savo tradicijų

Bronius VERTELKA

Raguvos sentikių bendruomenės vyresnysis Nikolajus Ivanovas

Kažkada apie Raguvą gyveno maždaug 300 rusų sentikių šeimų. Šiandien tokių dešimties nesurinksi – nemaža dalis sentikių rusų asimiliavosi su lietuviais.

Raguvos sentikių bendruomenės vyresniojo Nikolajaus Ivanovo protėvius caro valdžia atitrėmė nuo Archangelsko ar Murmansko maždaug prieš tris šimtus metų. Tokios bausmės sulaukė sentikiai, gynę savo tikėjimą ir nenorėję persikrikštyti į stačiatikius. Pats Nikolajus ir jo tėvas gimė Lietuvoje. Nikolajaus žmona Antanina – kilusi iš Baltarusijos, nuo Lydos. Nors ji ne tokio tikėjimo kaip vyras, tačiau sutuoktiniai lanko tą pačią sentikių bažnyčią. Jų vaikai yra krikštyti.

Su kaimynais Nikolajus sugyvena gražiai. Artimiausia jo kaimynė Klava Ruzienė taip jį apibūdino: „Jeigu ko prisireikia, bėgu pas Nikolajų. Naktį prikeltas jis ateis ir padės. Negalėtų būti geresnio žmogaus nei jis. Kitaip ir negalėtų būti: gyvenant kaime, reikia sugyventi su kaimynu“. Beje, Klavą, kuri irgi yra sentikė, su Nikolajumi sieja ir giminystės ryšiai. „Nors rašausi, kad esu rusė, bet dėl to niekada niekas nėra užsipuolęs, jokio piktesnio žodelio savo adresu nesu girdėjusi. Lietuva – mūsų bendri namai“,– džiaugiasi K. Ruzienė, besilaikanti sentikių papročių.

Sentikių cerkvė, stovinti netoli Raguvos, senokai nebeveikia, ji ne kartą degė, išvogtos ikonos. Cerkvė atrodo apgailėtinai, nebeverta jos remontuoti (o ir kas ją lankytų?). Pasimelsti važiuoja į Panevėžyje stovinčią sentikių cerkvę. N. Ivanovas sakė žinąs, jog Daugpilyje stovi net trys sentikių cerkvės ir norėtų jas kada nors aplankyti. Yra lankęsis Vilniaus, Kauno šventovėse.

Raguvos sentikiai turi savo kapinaites. O susitinka sentikių bendruomenė savo maldos namuose Panevėžyje. N. Ivanovas sakė, jog prieš karą Lietuvoje buvo apie pusšimtis sentikių bendruomenių.

Pagal sentikių papročius gerti stipriuosius gėrimus galima, bet ne iki proto praradimo. Nikolajus retokai išgeria. Iš savo bendruomenės žmonių jis nežino nė vieno prasigėrusio. Senojo papročio, kad pašaliniams negalima gerti iš šeimininko puodelio, dabar nebepaisoma. Tačiau sentikiams draudžiama rūkyti, todėl Nikolajus niekada nerūkė. Sentikiui būtina auginti barzdą, bet ne visada tokios tradicijos vyriškis paisė. Tačiau gavęs pirmąją pensiją, jau nebeskuto barzdos. „Kai ateis laikas mirti, be išpažinties ir barzdos gali nelaidoti“, – šyptelėjo sulietuvėjęs rusas.

N. Ivanovui pikta, kad lietuviai atsisako gimtosios kalbos ir ima garbinti anglų kalbą. Rusai sentikiai Lietuvoje gyvena tris šimtmečius, tačiau jie nepamiršo gimtosios kalbos. „Nemoku jos penketui, bet tarpusavyje susikalbame“, – šypsosi Nikolajus. Jo namuose kalbama ir lietuviškai, ir rusiškai.

Fermos kaimas, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2010 „XXI amžius“