|
Kunigų paaukojimas Marijos Nekaltajai širdžiai
Mindaugas BUIKA
Arso klebono pavyzdys
Besibaigiančiais Kunigų metais Fatimoje vykęs popiežiaus Benedikto XVI susitikimas su dvasinio luomo nariais yra vertas ypatingo dėmesio. Gegužės 12 dieną į Fatimos naujojoje Švč. Trejybės bažnyčioje jo celebruotus Mišparus buvo susirinkę kunigai ir vienuoliai iš visos Portugalijos. Pamaldose, po kurių Šventasis Tėvas atliko visų pasaulio kunigų paaukojimo Marijos Nekaltai širdžiai maldos aktą, dalyvavo diakonai, seminaristai ir bažnytinių sąjūdžių atstovai. Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti būti su Marija, ir kaip Marija, nuolankiu ir paprastu ženklu Bažnyčios, kuri nuolat save pateikia kaip sužadėtinę į savo Viešpaties rankas, sakė Mišparų homilijoje Benediktas XVI.
Kalbėdamas apie dvasinio gyvenimo aktualumą, jis ypač pabrėžė kunigiškos ištikimybės liudijimo svarbą, kuri remiasi Kristaus ištikimybe. Taip pasiekiamas tikras intymumas su Kristumi maldoje, kartu išgyvenant intensyvią Viešpaties meilės patirtį. Kreipdamasis į pašvęstojo gyvenimo bendruomenių narius, vienuolius ir vienuoles, Šventasis Tėvas akcentavo jų atsidavimą maldai, kaip ir asketizmui bei apaštaliniam ir misijų veikimui, kas juos artina prie dangiškosios Jeruzalės, kaip eschatologinės Bažnyčios realumo. Tai nepaprastai svarbus liudijimas, kadangi dabartinės sekuliarizacijos ir etinio reliatyvizmo sąlygomis daugelis mūsų brolių ir seserų gyvena tarsi nieko nebūtų už šio (žemiškojo) gyvenimo ir nesirūpina savo amžinuoju išganymu. Todėl sielovadininkai yra ypač atsakingi už tikėjimo skelbimą pilno tikėjimo su visais jo reikalavimais, pabrėžė popiežius Benediktas XVI.
Homilijoje jis ne kartą rėmėsi pasaulio kunigų globėjo Arso klebono šv. Jono Vianėjaus pavyzdžiu, kuris ypač suvokė sielovadinio liudijimo svarbą: jeigu kunigai nesilaiko visų tikėjimo nuostatų, tai ir tikintieji palaipsniui tampa tam abejingais. Nelaimė yra toks ganytojas, kuris nutyli, kada Dievas (dėl nuodėmių) įskaudinamas ir sielos prarandamos, perspėdavo kunigus šventasis Arso klebonas. Jau pats dvasinio pašaukimo pasirinkimas šv. Jonui Vianėjui buvo susijęs su siekiu laimėti sielas gerajam Dievui. Šventasis Tėvas priminė Arso klebono maldos Viešpačiui žodžius: Suteik atsivertimą mano parapijai ir aš priimsiu visus kentėjimus, kuriuos skirsi visam mano gyvenimui.
Ėjimas Marijos keliu kunigystėje ir buvimas ištikimu Jėzaus mokiniu reikalauja drąsos ir pasitikėjimo, pripažino Popiežius. Jis pažymėjo, kad kaip Viešpats ugdė savo apaštalų bendrystę sunkumuose, taip Jis nori, kad ir kunigai vienytų savo jėgas, rūpintųsi vienas kitu ir broliškai paremtų vienas kitą. Yra svarbus dalijimasis bendra malda, patarimais ir įžvalgomis bei tiesiog su Kristaus taika savo širdyje priėmimas konfratro į savo namus. Toks bendravimas ir artimo meilės liudijimas įgyja išskirtinę prasmę, kai būtinas įspėjimas ar pastaba kunigiškų idealų susilpnėjimo atvejais, kad brolis kunigas visai nepalūžtų ir galėtų išsilaikyti ant tvirto pagrindo, kalbėjo Šventasis Tėvas.
Pašaukimo atsakomybės suvokimas
Popiežius taip pat pabrėžė rūpinimosi naujais dvasiniais pašaukimais svarbą, kadangi Kristaus kunigystė yra amžina, bet kunigų gyvenimas ribotas. Viešpats, įsteigęs kunigišką tarnystę, nori, kad ji nuolat tęstųsi ir atsinaujintų, todėl būtinas pašaukimų ugdymas bendradarbiaujant su Šventosios Dvasios malone. Benediktas XVI pažymėjo, kad šiuo atžvilgiu yra svarbi pasitikinti ir uoli malda, taip pat kiekvieno kunigo džiugios meilės savajam pašaukimui liudijimas ir kryptinga dvasinė veikla, siekiant pašaukimo charizmos išskyrimo tuose, kuriuos Dievas šaukia.
Kreipdamasis į seminaristus, kurie žengia pirmuosius žingsnius į kunigystę, Šventasis Tėvas drąsino juos rodyti sąmoningumą toje didžioje atsakomybėje. Visiškai atsiduodant dvasiniam ir teologiniam pasirengimui, yra svarbu rūpestingai ištirti savąsias intencijas ir motyvacijas. Popiežius taip pat akcentavo eucharistinį pamaldumą, kaip viso krikščioniškojo gyvenimo centrą, sakydamas, kad vertinga Švč. Sakramento adoracija padeda pasirengti seminaristo būsimam celebravimui prie Aukos altoriaus. Baigdamas homiliją, Benediktas XVI dar kartą nurodė į Švč. Mergelės Marijos sekimo pavyzdį dvasinio luomo narių šventumo, neturto, skaistumo ir klusnumo vertybių siekime.
Kunigų paaukojimo Marijos Nekaltajai širdžiai maldoje Šventasis Tėvas prašė Dievo Motinos galingo užtarimo, kad dvasininkai niekada neatsisakytų savo kilnaus pašaukimo, kad nepasiduotų savanaudiškumo ydai, pasaulio vilionėms ir Piktojo klastai. Popiežius Benediktas XVI meldė, kad mūsų Motina visiems laikams niekada nepaliautų dvasiškai lankyti kunigų ir padėtų išvengti kiekvieno pavojaus, kuris mums gresia. Maldoje taip pat buvo prašoma, kad Švč. Mergelė Marija saugotų kunigų tyrumą ir apglėbtų mus savo motiniška meile, kuri atsispindi daugelio pašvęstųjų sielose.
Bažnyčios Motina, mes, kunigai, norime būti ganytojai, kurie rūpinasi ne savimi, bet atsiduoda Dievui dėl savo brolių, rasdami tame savąją laimę, kalbėjo maldoje Šventasis Tėvas. Ne tik žodžiais, bet ir savo gyvenimu mes kasdien norime nuolankiai kartoti mūsų: štai esu.
© 2010 XXI amžius
|