2010 m. gegužės 26 d.
Nr. 40
(1825)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežiaus paraginimai kultūros veikėjams

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikina
Portugalijos kultūros pasaulio atstovus.
Dešinėje – žymiausias šalies kino
režisierius Manuelis Oliveira

Paveldo reikšmė ateičiai

Popiežiaus Benedikto XVI vizito Portugalijoje metu vykusiame susitikime su kultūros ir meno atstovais dalyvavo diplomatinio korpuso nariai bei šalyje veikiančių kitų konfesijų ir religijų delegacijos. Į Lisabonos naujoviškos architektūros Belemo kultūros rūmus gegužės 12 dieną atvykusį Šventąjį Tėvą pristatė Portugalijos episkopato Kultūros komisijos pirmininkas Portu vyskupas Manuelis Klementė. Susirinkusiųjų vardu jį pasveikino žymiausias šalies kino režisierius Manuelis Oliveira, kuris, būdamas 102 metų, vis dar aktyviai darbuojasi ir šiemetiniam Kanų kino festivaliui pateikė naują savo kūrinį.

Režisierius M. Oliveira, gerai žinomas savo katalikiškomis nuostatomis, linksmai pastebėjo, kad nors religija jo kino juostose užima svarbią vietą, tačiau pats dar nėra perskaitęs nė vieno popiežiaus Benedikto XVI teologinio rašto. „Vis dėlto patinka mums ar nepatinka, bet Portugalijos ir visos Europos šaknys yra krikščioniškos ir tai įkvėpė geriausius meno darbus“, – kalbėjo ilgaamžis kūrėjas.

Jis taip pat apgailestavo, kad dabartinėje epochoje išaugo netikėjimas, abejonės ir  prieštaravimas „Evangelijai, kuri gali kalnus pajudinti“.

Popiežius savo kalbą pradėjo savaip atsiliepdamas į M. Oliveiros mintis apie sekuliarizacijos pasekmes. Jis sakė, kad dabartinės visuomenės dinamika absoliutizuoja dabartį, „atsiedama ją nuo praeities kultūrinio paveldo ir nebandydama nutiesti kelio į ateitį“. Toks dabarties sureikšminimas, pasak Benedikto XVI, konfliktuoja su galinga kultūrine portugalų tautos tradicija, kuri šimtmečių eigoje buvo paženklinta krikščionybės ir globalinės atsakomybės suvokimo. Šventasis Tėvas priminė Portugalijos dalyvavimą praeities didžiųjų geografinių atradimų istorijoje ir portugalų misionierių uolumą. Žinoma, Švietimo epochos laicizmo plėtra taip pat turėjo reikšmingą įtaką, tačiau katalikiška tradicija formavo vyraujančią tautinę išmintį, kuriai galiojo etinės vertybės ir idealai.

Bažnyčios misija – tiesos skelbimas

Bažnyčia visuomet buvo šios sveikos ir didingos tradicijos skleidėja ir iš esmės tarnavo tautos gerovei. Deja, dabartinė supasaulėjusi visuomenė daugiau vertina bažnyčios socialinės rūpybos nuopelnus, o nuo dvasinio paveldo atsiriboja. Šioje dabarties ir tradicijos priešpriešoje iškyla tai, ką Benediktas XVI pavadino tiesos krize. Pasekmės yra sunkios, nes žmonės, atitolę nuo aiškiai formuluojamų vertybių ir tikslų, pradeda nebesusigaudyti laiko ir istorijos labirintuose. Štai todėl yra svarbu, kad kultūros žmonės vėl suvoktų Bažnyčios vietą pasaulyje ir jos tarnystę tiesai ir atvertų naujus horizontus ateičiai.

Cituodamas savo encikliką „Caritas in Veritate“ Šventasis Tėvas sakė, kad Bažnyčia savo misiją skelbti tiesą įgyvendina kiekviename laikotarpyje bei visose aplinkybėse, ir tai neatskiriamai susieta su jos tarnyste žmogui ir visuomenei. „Ištikimybė žmogui reikalauja ištikimybės tiesai, kuri viena garantuoja laisvę ir integralios pažangos galimybę“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Katalikų daugumos visuomenei (tokia yra Portugalija ir kitos Europos šalys), kurios kultūra yra giliai paženklinta krikščionybės, bandymas ieškoti tiesos, atsietas nuo Kristaus, tampa labai dramatišku. Bažnyčia ištikimai gina dieviškąją tiesą – amžinąjį „Logos“, kuris Jėzuje Kristuje įgijo žmogišką išraišką, – ir tuo garantuoja tautinei kultūrai stabilų pagrindą.

Kita vertus, Bažnyčia dabartiniame permainų ir globalizacijos procese „mokosi gyventi su pagarba kitoms „tiesoms“ ir kitų tiesoms“, – aiškino  Šventasis Tėvas. Su šia pagarba atsiverdama dialogui Bažnyčia suvokia, kad atvertos durys suteikia didesnes galimybes ir tikrosios tiesos perteikimui. Popiežius priminė savo pirmtako Pauliaus VI svarbiausią iniciatyvą XX amžiaus antrojoje pusėje – „pradėti Bažnyčios dialogą su pasauliu, kuriame ji gyvena“. Šventasis Sostas toliau liudija šį siekį dalyvaudamas įvairių tarptautinių organizacijų ir forumų veikloje. Tai jo įnašas „kuriant globalinį pilietiškumą, pagrįstą žmogaus teisėmis ir civiline atsakomybe, nepriklausoma nuo etninės kilmės ar politinių prioritetų ir rodant pagarbą religiniams įsitikinimams“, – kalbėjo Benediktas XVI.

Kurti grožį remiantis jo liudijimu

Popiežius pažymėjo, kad dabartinėje kultūrinėje įvairovėje žmonėms ir tautoms reikia ne tik tolerantiškai priimti kitų kultūrų egzistenciją, bet ir stengtis praturtinti savąją tuo, ką jos turi gero, teisingo ir gražaus. Tokia pirmiausia yra kultūros veikėjų paskirtis su jiems būdinga „pranašiška drąsa ir gebėjimu atnaujinti“, – tvirtino Šventasis Tėvas, remdamasis portugalų nacionalinio poeto Luiso de Kamoešo mintimis. Jis taip pat prisiminė savo paraginimus, išsakytus 2009 metų lapkričio 21 dieną Vatikane vykusiame istoriniame susitikime su pasaulio menininkais, kurie buvo kviečiami nebijoti kreiptis į pirmąjį ir galutinį grožio šaltinį – Dievą ir bendrauti su tikinčiaisiais, kurie, kaip ir kūrėjai, „laiko save piligrimais šiame pasaulyje ir istorijoje į amžinąjį ir neaprėpiamą Grožį“. Menininkai ir kultūros skleidėjai per savo talentą turi galimybę „kalbėti tiesiog į žmonijos širdį, atsiliepiant į individualius ir kolektyvinius jausmus“, todėl  yra pašaukti išreikšti žmonių svajones ir viltis, praplėsti pažinimo horizontus.

Bažnyčios dialogo su šiuolaikiniu pasauliu pavyzdžiu, atsiliepiant į naujuosius dvasinius poreikius, popiežius Benediktas XVI nurodė jo pirmtako palaimintojo Jono XXIII sušauktą Vatikano II Susirinkimą (1962–1965). Tame Susirinkime, remiantis atnaujintu katalikiškosios Tradicijos suvokimu, Bažnyčia perkeitė ir įveikė tą fundamentalią kritiką, kuri buvo šiuolaikinio pasaulio – Reformacijos ir Švietimo nuostatų atsiradimo ištakose. Bažnyčia priėmė ir pertvarkė tai, kas buvo geriausia, kartu „išvengdama jos klaidų ir akligatvių“. Tokiu būdu Susirinkimas padėjo pagrindus autentiškam katalikų atsinaujinimui ir naujajai civilizacijai – „meilės civilizacijai“ – taip evangeliškai pasitarnaudamas žmogui ir visuomenei, sakė popiežius Benediktas XVI,  apibendrindamas kultūrinę ir socialinę reikšmę.

Baigdamas kalbą jis užtikrino, kad Bažnyčia ir šiandienos kultūroje supranta savo svarbiąją misiją palaikyti gyvą tiesos paiešką, kas iš esmės reiškia Dievo priartinimą. Taip žmonės yra skatinami peržengti kasdienės realybės reikalų rūpesčius ir siekti suvokti galutinį tikslą. Šventasis Tėvas  kultūros darbuotojams bei kūrėjams linkėjo, kad jie „gilintų Dievo pažinimą, kuris atskleidė save Jėzuje Kristuje dėl mūsų visiško išsipildymo“. Kultūros barų darbininkai turi daryti gražius dalykus, bet pirmiausia reikia, kad jų asmeninio gyvenimo liudijimas būtų doras ir gražus, tikra grožio vieta, kalbėjo popiežius Benediktas XVI, melsdamas Dievo Motinos užtarimo ir globos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija