Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

In memoriam

Išėjo, kad amžiams pasiliktų…

Gegužės 10 dieną mirė Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės legendinio „Geležinio vilko“ būrio ryšininkė, Vyčio kryžiaus ordino riterė Stasė Budrevičiūtė-Kazlauskienė. Ši kukli dzūkė istorinių aplinkybių ir savo geležinės valios dėka sugebėjo pakilti nuo buities ir žemiškų rūpesčių į būties aukštumas ir įprasminti savo gyvenimą Lietuvos istorijoje.     

Stasė Budrevičiūtė gimė 1925 m. rugsėjo 10 dieną darnioje katalikiškoje daugiavaikėje Izabelės Norinkevičiūtės ir Gabrieliaus Budrevičių šeimoje Dusmenėlių kaime, Trakų valsč. Mokėsi Dusmenėlių pradinėje mokykloje, vėliau Dusmenyse. 1942 metais ištekėjo už kaimyno Jono Kazlausko. 1943 metais jiems gimė sūnus Vytautas. Kazlauskų šeima gyveno netoli miško, todėl vokiečių okupacijos metais jų gyvenimas nebuvo ramus – siautėjo raudonieji diversantai. Jonas Kazlauskas dalyvavo savisaugos būryje, kuriam vadovavo Vaclovas Voveris.     

1944 metais, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, Jonas Kazlauskas gavo šaukimą į okupacinę kariuomenę. Kaip ir daugelis to meto vyrų, jis nenorėjo kariauti svetimos valstybės svetimų karų ir pasirinko partizano kelią, savo gyvenimo moto paskelbęs „Geriau žūti stovint, negu gyventi klūpant“. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį J. Kazlauskas tapo Dainavos apygardos „Geležinio vilko“ būrio, kuriam vadovavo legendinis partizanas Vaclovas Voveris-Žaibas, kovotoju, o nuo 1948 metų, Dainavos apygardos vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui paskyrus V. Voverį-Žaibą Kazimieraičio rinktinės vadu, „Geležinio vilko“ būriui vadovauti paskirtas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis. Stasė Kazlauskienė su kūdikiu ant rankų, vėliau ir su dviem vaikais, liko viena.   

„Geležinis vilko“ būrys savo narsa, koviniu meistriškumu ir karžygiška dvasia garsėjo ne tik Dainavos krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Tikriausiai Stasė mielai būtų pasilikusi namuose ir visą širdį atidavusi vaikų globai, jeigu NKVD nebūtų pradėjusi jos terorizuoti. 1944 m. lapkritį Stasė Kazlauskienė buvo suimta Onuškio stribų, tardoma, žiauriai kankinama, mušama. Ji nieko neišdavusi kalėjime praleido 6 savaites. Antrą kartą S. Kazlauskienė buvo suimta 1946 metais, kartu su 10 mėnesių dukrele Albinute, kuri tuo metu tapo jauniausia politine kaline, „liaudies prieše“. Tada ją išlaikė kalėjime 4 savaites.     

1948 m. gegužės 22 dieną į Krasnojarsko kraštą buvo ištremti Stasės tėvai – visa Budrevičių  šeima. Kartu su jais buvo ir Kazlauskų sūnelis Vytautas. Jos sesuo Onutė su Vytuku iš tremties pabėgo ir sugrįžo į Lietuvą. Onutė buvo suimta ir išsiųsta į tremtį, o Vytuką priglaudė dorų dzūkų Aldonių šeima. Stasė tuo metu jau slapstėsi. Tapo ryšininke „Rūta“, gyveno kartu su partizanais bunkeriuose: gamino jiems maistą, slaugė ir gydė sužeistuosius, rinko informaciją, platino partizanų pogrindžio literatūrą, palaikė ryšius tarp Dainavos apygardos partizanų būrių. 1948 m. liepos 4 dieną enkavedistų surengtoje pasaloje žuvo S. Kazlauskienės devyniolikmetis brolis partizanas Jonas Budrevičius-Garsas. 1949 m. kovo 7 dieną išduoti niekšų sovietinių rašytojų, MGB užverbuotų „Kanibalų“ Kosto Kubilinsko ir Algirdo Skinkio,  sunaikinę štabo dokumentus didvyriškai žuvo Kazimieraičio rinktinės ir „Geležinio vilko“ vadai V. Voveris-Žaibas, J. Kazlauskas-Šermukšnis, Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir Petras Šilanskas-Labutis. Dainavos apygardos vado pavaduotoją poetą Benediktą Labėną-Kariūną „Kanibalai“ niekšiškai nušovė miegantį, prieš atvesdami NKVD kariuomenę prie Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerio.

1949 m. spalio 16 dieną Stasė Kazlauskienė, paslėpusi vaikus pas dorus Dainavos kašto žmones, buvo suimta. Nuteista 10 metų. Kalėjo Krasnojarsko, Intos, Kemerovo, Rešiotų griežčiausio režimo lageriuose. Kasė griovius, tiesė kelius, kirto mišką. Ją gelbėjo gilus tikėjimas, malda ir viltis, sugrįžus į Tėvynę išauginti vaikus dorais Lietuvos žmonėmis.

Į Lietuvą Stasė Kazlauskienė grįžo 1956 metais. Kaip ir visi politiniai kaliniai, čia nebuvo laukiama. Dirbo pačius sunkiausius darbus už mažiausius atlyginimus. Vaikai užaugo darbštūs ir dori, sukūrė šeimas. Velionė dažnai kalbėjo, kad jos širdis rami – jos šeima, vaikai ir anūkai niekada neišduos ir neparduos Lietuvos, savo tėvų idealų.

Prasidėjus Atgimimui Stasė Kazlauskienė aktyviai dalyvavo mitinguose, konferencijose. Ji dalijosi atsiminimais apie „Geležinio vilko“ istoriją įvairiose konferencijose, pokalbiuose su žurnalistais, dalyvavo istorikų tyrimuose, padėjo įamžinti Dainavos apygardos ir „Geležinio vilko“ partizanų būrio žygdarbį knygoje „Lietuvos Laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“ (V., 2007) ir platinti šią knygą.

Ir jeigu kada nors mūsų tauta sukurs savo herojinį epą, kaip mūsų broliai latviai turi „Lačplėsį“, o kaimynai suomiai – „Kalevalą“ ir vokiečiai – „Nybelungų giesmę“, lietuviškame epe, neabejoju, šalia Lietuvos prezidento Jono Žemaičio-Vytauto bus įrašyti ir dzūkų Adolfo Ramanausko-Vanago, Vaclovo Voverio-Žaibo, Jono Kazlausko-Šermukšnio ir jų ryšininkės Stasės Kazlauskienės-Rūtos vardai. Iš Lietuvos partizanų kraujo ir kančios išaugo mūsų nepriklausomos valstybės daigai.

Ilsėkis ramybėje, brangi Lietuvos laisvės kovotoja, savo pavyzdžiu įkvepianti ir skatinanti mylėti savo Tėvynę taip, kaip Tu ją mylėjai.

Nuoširdžią užuojautą reiškiu Stasės Kazlauskienės artimiesiems – sūnui Vytautui, dukrai Albinai, jų šeimoms bei Stasės Kazlauskienės bendražygiams ir bičiuliams.

Ona VOVERIENĖ

© 2010 „XXI amžius“