2010 m. birželio 2 d.
Nr. 42
(1827)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežius apie krikščioniškąją politiką

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI

Meilė tiesoje – efektyviausia jėga permainoms

Gegužės 21 dieną susitikęs su į metinę plenarinę asamblėją susirinkusios Popiežiškosios pasauliečių  tarybos nariais popiežius Benediktas XVI pripažino, kad jų svarstyta tema „Kristaus liudytojai politinėje bendruomenėje“ yra iš tikrųjų svarbi: krikščioniškos politikos poreikis moralinę ir ekonominę krizę išgyvenančioje visuomenėje yra didelis. Akivaizdu, kad dabar pasauliui, taip pat ir valdymo srityje, reikia „tikros meilės revoliucijos“, kurioje valstybių piliečiai ir jų lyderiai, siekdami bendrojo gėrio, remtųsi krikščioniškomis solidarumo ir tiesos vertybėmis,  pabrėžė Šventasis Tėvas.

Cituodamas Vatikano II Susirinkimo pastoracinę konstituciją „Gaudium et Spes“, jis priminė, kad politikos vykdymas ir politikų rengimas nepriklauso Bažnyčios misijai. Tačiau ji turi pareigą „pateikti moralinius vertinimus taip pat ir tų dalykų, kurie liečia politinę tvarką, kai šito reikalauja pagrindinės asmens teisės ir sielų išganymas. Tam Bažnyčia naudoja tik tas priemones, kurios sutinka su Evangelija ir visų gerove, atsižvelgiant į laiko ir aplinkybių skirtingumą“ („GS“, 76). Be abejonės, šiuo atžvilgiu pasauliečių tikinčiųjų liudijimas turi pirmaeilę reikšmę ne tik asmeniniame ir šeimos gyvenime, bet ir politikoje, ekonomikoje, kultūroje. Jie turi savo darbais patvirtinti, kad „meilė tiesoje yra efektyviausia jėga pasaulio perkeitimui, kad Evangelija yra laisvės garantas ir mokymas apie tikrąjį išsivadavimą“, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Jis nurodė, kad visuomeninėje veikloje katalikai turi vadovautis Bažnyčios socialinės doktrinos principais, pabrėžiančiais žmogiškojo asmens orumo, bendruomeniško solidarumo ir subsidiarumo vertybes. Šis mokymas visuomet yra savalaikis ieškant naujų pažangos siekio būdų kiekvieno žmogaus ir visų tautų tarnystėje. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad „krikščionys nesiekia politinės ir kultūrinės hegemonijos“, teokratinės santvarkos, tačiau veikdami natūraliai vadovaujasi nuostata, jog „Kristus yra kertinis akmuo“.

Ideologinis supaprastinimas ir istorinės pretenzijos

Ragindamas pasauliečius katalikus pagal savo kompetenciją aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, popiežius Benediktas XVI patvirtino Bažnyčios nuostatą, kad „politika yra labai svarbi terpė artimo meilės išraiškai“. Dėl to jie, gindami tikruosius demokratijos idealus, turi siekti konsensuso su kitais visuomenės nariais, saugant gyvybę ir laisvę, tiesą ir šeimos gėrį, rodant solidarumą labiausiai pažeidžiamų žmonių poreikiams. Krikščionys turi būti sąmoningi savo šalies piliečiai, darbuotis dėl savo tautos gerovės ir dalyvauti tarptautinės bendruomenės programose.

Taigi, labai svarbu turėti tikrai krikščioniškų nuostatų politikus, bet ne mažiau reikšminga, kad ir kiti pasauliečiai tikintieji „būtų Kristaus ir Evangelijos liudytojai pilietiniame ir politiniame gyvenime“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Todėl švietėjiškas ugdymas turi įgyvendinamas visose bažnytinėse bendruomenėse bei organizacijose su atitinkama kunigų paskata ir parama. Visi turi suprasti, kad narystė ir dalyvavimas katalikiškų asociacijų, bažnytinių sąjūdžių ir naujųjų charizmatinių bendruomenių veikloje „gali būti gera mokykla“ rengiant  Kristaus liudytojus visuomeninėje terpėje. Tai ypač svarbu atsiliepiant į mūsų gyvenamojo laikotarpio iššūkius, didžiąsias dabarties problemas, kada „socialinis klausimas tuo pat metu tampa ir  antropologiniu klausimu“, – pažymėjo Popiežius. Nurodęs į praėjusio XX amžiaus visuomeninio gyvenimo dramatizmą, jis priminė, kad žlugo ateizmu paremtos ideologinės paradigmos, kurios pretendavo duoti „mokslinį“ atsakymą į šiuos klausimus. Tačiau ir dabar painiavą keliantis kultūrinis reliatyvizmas, utilitarinis ir hedonistinis individualizmas ne tik neduoda naudos visuomeninių ir politinių reikalų sprendimui, bet ir silpnina demokratiją ir skatina stipresniojo dominavimą. Todėl Bažnyčia siūlo iš naujo atrasti ir sustiprinti politinę išmintį, patikslinti kompetencijos supratimą, plačiau naudotis humanitarinių mokslų galimybėmis ir priimti tikrovę visuose (taip pat ir antgamtiniame) aspektuose, peržengiant ideologinį supaprastinimą ir utopines pretenzijas. Taip pat skatintinas visiškas atsivėrimas dialogui ir bendradarbiavimui, „turint galvoje, kad politika yra menas rasti pusiausvyrą tarp idealų ir interesų“.

Popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad šiame politinio gyvenimo procese krikščionių įnašas gali turėti lemiamą reikšmę tik tuo atveju, „jeigu tikėjimo išmanymas bus susietas su tikrovės išmanymu, kas yra raktas į teisingą vertinimą, sprendimus ir permainas“. Jis ypač ragino šiuos principus perteikti naujosioms katalikų kartoms su joms būdingu idealizmu, socialiniu bei politiniu aktyvumu. Jauni žmonės turi rinktis ne siauras ideologijas ir savanaudiškus interesus, bet „tarnavimą žmogui ir bendrajam gėriui Evangelijos šviesoje“, – sakė Šventasis Tėvas.

Jis priminė, kad organiškoje bendruomenėje, o būtent tokia yra Bažnyčia, veikia visų pakrikštytų asmenų bendroji kunigystė, kuri kartu su šventimų (sielovadine) kunigyste savo ištakas turi vienoje Kristaus kunigystėje. Iš to bendrystės slėpinio tikintieji pasauliečiai („Christifideles laici“) turi semtis stiprybės būti tikrais Kristaus liudytojais visuomeninėje veikloje ir politinėje sferoje. Šiuo atžvilgiu jie turi būti ne tik sielovadiškai lydimi, bet ir imti pavyzdį iš šventimų kunigystės luomo atstovų, savo dvasininkų, kurie su dosniu atsidavimu ir pasiaukojimu skelbia Dievo Žodį, kviečia maldai, atleidimui ir susitaikymui, sustiprina Viešpaties Kūno ir Kraujo sakramentu.

Vertybių stygius kelia totalitarizmo pavojų

Susitikimą organizavęs Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas lenkas kardinolas Stanislovas Rilkas įvadiniame pranešime bei interviu Vatikano radijui patvirtino pasauliečių lavinimo poreikį, kad jie gyventų pagal Bažnyčios mokymą ir drąsiai liudytų Kristų viešojoje erdvėje. Jis apgailestavo, kad tarp praktikuojančių krikščionių neretai įsivyravusi apatija ir skepticizmas, jų manymu, „nuodėmingo“ politikos pasaulio atžvilgiu ir tai varžo jų veikimą. Reikia įveikti šį nusistatymą, nes politika yra esminė sritis bendrojo gėrio kūrimui.

Vertindamas dabartinio Vakarų visuomeninio gyvenimo problemas kardinolas S. Rilkas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II paskutinės 1991 metų socialinės enciklikos „Centesimus annus“ mokymą, kad Bažnyčia palaiko demokratinę sistemą, kuri teikia milžiniškų privalumų asmenų individualiam ir bendruomeniškam gyvenimui. Tačiau Dievo tarnas Jonas Paulius II pranašiškai perspėjo, kad demokratinė santvarka be vertybinių rėmų gali prarasti pusiausvyrą ir netgi tapti totalitarine. Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas nurodė, kad, pavyzdžiui, atsisakius tiesos vertybės ir ją pakeitus kultūriniu reliatyvizmu sudaromos sąlygos tam, ką dabartinis popiežius Benediktas XVI ir vadina „reliatyvizmo diktatūra“.

Tada įtariai žiūrima į tiesos sakymą ir jos atkaklų laikymąsi bei vardan vadinamosios „tolerancijos“ pradedama nebetoleruoti balsų, kurie išsiskiria iš bendro „politinio korektiškumo“ choro. Kardinolas S. Rilkas atkreipė dėmesį, kad dabartinėse demokratijose daug svarbių sprendimų paliekama ne gyventojų išrinktam ir jiems atsakingam parlamentui, bet įvairioms, beveik nekontroliuojamoms nerinktų ekspertų komisijoms, už kurių kartais stovi galingos grupės su savais interesais. Taip pat atkreiptinas dėmesys į demokratinės sistemos paradoksą: mažumų nediskriminavimo principui suteikiamas toks svoris, jog kai kuriais atvejais priimamuose sprendimuose faktiškai ignoruojama dauguma.

Aktyviai dalyvaudami politikoje krikščionys galėtų daug prisidėti prie tokių neigiamybių ištaisymo, skatindami žmogiškųjų vertybių, ypač tiesos, sugrąžinimą. Tik svarbu, kad užimdami atsakingas pareigas krikščionys politikai neatsisakytų savojo tapatumo ir moralinių kriterijų. Tai nėra lengva ir netgi reikalauja aukos, kadangi tvirtumas ne visada yra populiarus. Todėl, pasak kardinolo, ir reikia žadinti pasauliečių sąmoningumą, atsakomybės jausmą ir atsidavimą bendrajam gėriui politikos baruose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija