2010 m. birželio 9 d.
Nr. 44
(1829)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Buvęs omonininkas Konstantinas Michailovas – vis dar už grotų

Gintaras Visockas

Už grotų įkalintas buvęs
omonininkas Konstantinas
Michailovas-Nikulinas

Buvusį omonininką ginantys
advokatai Ingrida Botyrienė
ir Arūnas Marcinkevičius

Buvusio Rygos OMON’o milicininko Konstantino Michailovo (Nikulino) mįslingą bylą derėtų priskirti prie tų rezonansinių tyrimų, kuriuose neaiškumų žymiai daugiau nei atsakytų klausimų. Vieno tokio keisto nutikimo liudininku tapau šių metų birželio 3-iąją. Tądien Apeliaciniame teisme buvo svarstoma, ar šis rusų tautybės vyras, kurį Lietuvos teisėsauga kaltina dalyvavus Medininkų žudynėse 1991 m. liepos 31-ąją, pagrįstai jau dvejus su puse metų kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje, nors jo kaltė dar neįrodyta ir nežinia, ar kada nors bus įrodyta. Taigi Apeliaciniame teisme prokuroras Rolandas Stankevičius smulkiai išvardino Generalinės prokuratūros argumentus, kodėl, kol vyksta teismas, buvusiam omonininkui K. Michailovui turi būti taikomas ne pasižadėjimas neišvykti, o griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas.

Be kita ko, prokuroras R. Stankevičius pareiškė, jog K.Michailovo-Nikulino negalima paleisti į laisvę remiantis dar ir buvusio omonininko Igorio Bormontovo parodymais. Pasak prokuroro žodžių, buvo galima susidaryti nuomonę, esą teismo baigties buvęs Rygos omonininkas K. Michailovas privalo laukti už grotų dar ir dėl to, kad apie jį neva nepalankius parodymus davė buvęs Vilniaus OMON’o vado vairuotojas I. Bormontovas.

Šią kaltintojo pusės pareikštą aplinkybę įsidėmėjau puikiai, mat gegužės 31-ąją Vilniaus apygardos teisme buvęs Vilniaus OMON’o vado vairuotojas I. Bormontovas išsamiai papasakojo, ką žinąs apie Medininkų žudynes. Taigi savo ausimis girdėjau, kaip Vilniaus apygardos teisme, dalyvaujant trijų teisėjų kolegijai, I. Bormontovas kategoriškai tvirtino nieko nežinąs apie K. Michailovo tariamą ar tikrą dalyvavimą skerdynėse, kurių metu buvo sušaudyti septyni mūsų pasieniečiai, muitininkai ir policininkai. Absoliučiai nieko. Liudytojas I. Bormontovas nepateikė nė mažiausios užuominos, jog K. Michailovas, jo žiniomis, galėjo dalyvauti žudynėse. Liudininkas I. Bormontovas pabrėžė: „įkalintąjį matau pirmą kartą“.

Tad vadovaujantis sveiku protu prokuroras Apeliaciniame teisme neturėjo minėti I. Bormontovo pavardės tarp tų, kurie liudija prieš suimtąjį K. Michailovą. Tačiau Apeliaciniame teisme prokuroras minėtą liudininką priskyrė būtent kaltintojų,  o ne teisinančiųjų liudininkų grupei. Ši detalė – labai svarbi. Mat tą dieną prokuroras minėjo ir kai kuriuos kitus liudininkus, kurių parodymais remiantis K. Michailovą neva būtina ir toliau laikyti už grotų. Kitų liudininkų parodymų nesu asmeniškai girdėjęs, todėl man būtų keblu svarstyti, ar ir tais kitais sykiais „prokuroro žodžiai atitinka tiesą“.

Tačiau po kardomosios priemonės suėmimo pratęsimo 2010 metų balandžio 28-ąją iki K. Michailovo advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės skundų nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme birželio 3-ąją buvo apklausta beveik dvidešimt naujų liudininkų. Štai jie: Anatolijus Tamrazianas, Aleksandras Caplin, Jurij Sikoro, Oleg Šelkovskij, Genrich Choroch, Gintaras Saulėnas, Konstantins Vents, Sigitas Lakštauskas, Vladimir Kolesov, V. Baranovskij, Andrej Andrejev, Anatolij Koliabin, Sergej Perematko, Pavlo (Pavel) Vasilenko, Igor Bormontov ir Ruslan Minkevičius.

K. Michailovo advokatai A. Marcinkevičius ir I. Botyrienė teigia, kad „visų šių asmenų parodymuose, duotuose ir ikiteisminio tyrimo metu, ir tiesioginiuose parodymuose bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui, nėra jokių duomenų, nurodančių ar leidžiančių manyti, jog nusikaltimą Medininkuose padarė ar galėjo padaryti, ar kaip nors prie jo būtų prisidėjęs jų ginamasis“. Pasak advokatų, šių liudininkų parodymai suponuoja visiškai priešingą nuomonę. Tiksliau tariant, visi šie liudininkai patvirtino K. Michailovą „teisinančius ir bet kokius kardomosios priemonės suėmimo pagrindus paneigiančius faktus“.

Advokatai A. Marcinkevičius ir I. Botyrienė Apeliaciniam teismui iš viso pateikė 14-a konkrečių išvadų, apibendrinančių minėtų asmenų liudijimus. Štai ką Vilniaus apygardos teisme apklausti asmenys tvirtino: „niekada, išskyrus per televizijos žinias, nėra matę kaltinamojo K. Michailovs (Nikulins) ir nieko apie jį nežino, nematė K. Michailovo, 1991-ųjų liepos 30–31 dienomis atvykstančio į Vilniaus OMON’o bazę, ir apie jo atvažiavimą nieko nežino, nematė K. Michailovo tų metų liepos mėnesį Lietuvoje, Vilniaus mieste, Vilniaus rajone bei Vilniaus OMON’o bazėje ir nieko nežino apie šio žmogaus buvimą šiose vietose, nematė K. Michailovo, važiuojančio arba vežamo į Medininkus tiek 1991 07 30, tiek 1991 07 31, tiek bet kuriuo kitu laiku ir nieko nežino apie tai, ar jis ten važiavo, nematė K. Michailovo Medininkų pasienio – muitinės poste, nematė pas K. Michailovą ginklų, kuriais buvo nužudyti mūsų pareigūnai, nematė pas K. Michailovą mūsų nužudytų pareigūnų ginklų, nematė ir negirdėjo, kad K. Michailovas būtų asmeniškai arba su kitais asmenimis ar per kitus asmenis slėpęs, realizavęs ginklus, kuriais buvo nužudyti mūsų pareigūnai, nematė ir negirdėjo, kad K. Michailovas būtų kam nors pasakojęs arba kokia nors kita forma būtų prisipažinęs, jog jis asmeniškai ar veikdamas grupėje prisidėjo prie Medininkų posto užpuolimo...“

Ir vis dėlto birželio 3-iąją prokuroras Apeliaciniame teisme atkakliai įrodinėjo, girdi, K. Michailovui ir toliau privalu taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Kodėl? Juk ir visos kitos tyrimo aplinkybės byloja, jog Lietuvos teisėsauga neturi net menkiausių užuominų, jog Medininkų žudynėse galėjo dalyvauti būtent K. Michailovas. Jau rašėme, kad Medininkų poste aptikti pirštų ir delno antspaudai – ne K. Michailovo. Rašėme ir apie tai, kad K. Michailovas turi Antrojo apylinkės teismo patvirtintą alibi, jog jo nebūta Medininkų poste nei žudynių išvakarėse, nei nusikaltimo metu. Ankstesnėje publikacijoje taip pat rėmėmės ir turimais vienintelio išlikusio gyvo mūsų pareigūno Tomo Šerno parodymais, jog jis žudynių metu nematė žmonių, panašių į K. Michailovą. Teismo medžiagoje aiškiai užfiksuoti keli oficialūs T. Šerno liudijimai, jog jis matė žmones, panašius į OMON’o vadą Boleslovą Makutinovičių ir jo asmeninį vairuotoją I. Bormontovą. O K. Michailovo – nematė. Nepaisant šios aplinybės I. Bormontovas teismo procese dalyvauja kaip liudininkas, po apklausos paleidžiamas namo, o K. Michailovas traktuojamas kaip kaltinamasis ir laikomas suimtas.

Šioje byloje advokatai yra užfiksavę ir dar vieną akis badantį nesusipratimą, kaip keistai traktuojami liudininkų parodymai. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teisme liudijęs Aleksandras Skliaras labai aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžė, jog 1991-ųjų liepos 30-ąją vakare į Vilniaus OMON’o bazę buvo atvykę rygiečiai – iki 20 žmonių. Rygos OMON’o grupei vadovavo Česlavas Mlynikas. Rygiečiai su savimi turėjo trumpus, mažo (5,45 mm) kalibro ginklus – vadinamuosius trumpavamzdžius automatus AKS-74U. Tačiau 2010-ųjų balandžio 21-ąją ir balandžio 28-ąją apklausiamas A. Skliaras „vienareikšmiškai aiškiai ir kategoriškai parodė, kad nepažįsta kaltinamojo K. Michailovo, kad mato jį pirmą kartą, kad apie jo dalyvavimą Lietuvos pareigūnų žudynėse Medininkų poste jis nieko nežino ir nieko negirdėjo“. Tačiau, pasak advokatų A. Marcinkevičiaus ir I. Botyrienės, šiuos A. Skliaro parodymus kaltintojai ir teismas kažkodėl traktavo kaip leidžiančius teigti, jog K. Michailovas vis dėlto galėjo dalyvauti arba galėjo prisidėti prie 1991-aisiais Medininkuose įvykdyto nusikaltimo. Pasak advokato A. Marcinkevičiaus, išgirdęs tokią traktuotę liudininkas A. Skliaras iš nuostabos vos nenukrito nuo suolo.

Advokatų pastebėjimu, į teismą nūnai kviečiami liudyti dažniausiai visai ne tie omonininkai, kurie budėjo tą lemtingą naktį postuose ir ką nors vertingo matė, o būtent tie, kurie nebudėjo, nieko nematė, negirdėjo, nes atostogavo, ilsėjosi namuose ar ruošėsi vestuvėms, tarsi tą naktį Vilniaus OMON’o bazė būtų buvusi visiškai tuščia. K. Michailovo gynėjai atkreipė dėmesį, jog iš 223 numatytų apklausti liudininkų parodymus jau yra davę apie šimtas žmonių, deja, jie nieko konkretaus ir vertingo nėra pasakę apie K. Michailovo galimą dalyvavimą Medininkų tragedijoje. O prokurorų ir teisėjų jiems pateikiami klausimai irgi mažai kuo nors susiję su K. Michailovo kaltumo ar nekaltumo įrodymais. Sakykim, liudytojų klausiama, ką jie apskritai žino apie anuos įvykius, ar teko jiems važiuoti per Medininkų postą prabėgus dviems savaitėms po tragedijos, ar teko važiuoti per Medininkus kelioms savaitėms prieš žudynes, ar juos mandagiai tikrino Medininkų muitininkai, kai kirto šį postą, ar galėjo muitininkus nužudyti dėl nepagarbaus elgesio?

Advokatės I. Botyrienės pastebėjimu, išklausius, sakykim, A. Tamriazano parodymus, krenta į akis aplinkybė, kad minėtas liudininkas byloje pirmą kartą apklaustas tik 2008-aisiais. Todėl jai kilo įtarimų, jog šis vyras galėjo būti apklaustas ir anksčiau, bet jo liudijimai dėl nežinomų priežasčių neatsidūrė tarp teismui pateiktų dokumentų. Arba šiuo atveju galima ir kitokia versija. A. Tamriazanas tvirtino apie Medininkus žinąs tik iš spaudos, kadangi tomis dienomis ruošėsi savo vestuvėms. Todėl galima nusistebėti: kam į teismą kviesti liudininką, kuris nieko nežino ir turi nepaneigiamą alibi? Tačiau į tokias „smulkmenas“ advokatams gilintis neleidžiama. Galų gale nėra jokių įrodymų, patvirtinančių duodamų parodymų teisingumą. Tiesiog liudininkas pareiškia, kad tądien ilsėjosi namie, o kaltintojai nė kiek nesivargina išsiaiškinti, kas galėtų patvirtinti tokią versiją.

Pasak advokatės I. Botyrienės, šiuo požiūriu labai svarbūs buvusio omonininko Vladislavo Pužajaus parodymai. Šis liudininkas tvirtino, jog Vilniaus omonininkas I. Bormontovas niekieno neverčiamas prisipažino jam, V. Pužajui, kad asmeniškai kartu su kitais konkrečiai išvardintais asmenimis 1991-ųjų liepos 31-ąją ankstyvą rytą dalyvavo Medininkų muitinės pasienio posto užpuolime ir išsamiai bei detaliai papasakojo šio užpuolimo detales. Šio liudytojo papasakotos aplinkybės užfiksuotos 2001 metų vasario 15 dienos apklausos protokole. Apklausa buvo surengta Lietuvos ambasados Rusijoje patalpose Maskvoje, dalyvaujant Lietuvos ambasados darbuotojui Mindaugui Ladygai. Apie K. Michailovo galimą dalyvavimą Medininkų užpuolime jis nieko nežinojo. Taigi ir V. Pužajus, mesdamas kaltinimų šešėlį I. Bormontovui ir kitiems Vilniaus omoninininkams, niekuo nekaltino šiandien už grotų laikomo kaltinamojo K. Michailovo ir net apie jį neužsiminė. Beje, gerokai vėliau dar kartą apklausiamas liudytoju Vladislavas Pužajus patvirtino savo parodymus ir pareiškė, kad I. Bormontovas pasakojo tokias smulkias Lietuvos pareigūnų žudynių detales, kurias galėjo žinoti ne bet kas, o tik asmuo, pats ten dalyvavęs.

Advokatė I. Botyrienė tvirtino, jog byloje akivaizdžiai trūksta labai daug dokumentų. Žinodama, kad Generalinės prokuratūros surinkta medžiaga apie K. Michailovą žymiai platesnė, nei dabar pateikta, gynyba įtaria, kad kai kurie asmenys galėjo būti apklausti ne vieną kartą, bet jų apklausų protokolų kažkodėl nėra teismo nagrinėjamoje medžiagoje. Kodėl susidarė tokia padėtis, advokatė I. Botyrienė teigė nenorinti spėlioti. Ji tik pabrėžė, kad teismas iki šiol laikosi pozicijos, jog visi advokatų prašymai bus nagrinėjami teismo pabaigoje, bet ne teismo proceso metu.

Advokatas A. Marcinkevičius pastebėjo, jog Teismas apie žadamus apklausti liudininkus juos informuoja paskutinę akimirką, kad jie nesuspėtų deramai pasiruošti teismo posėdžiui. Vaizdžiai tariant, advokatai liudytojams norėtų pateikti, skirtingai nei prokurorai, ne abstrakčius, o konkrečius klausimus. Tačiau apie tai, kada kokie liudininkai bus kviečiami į Teismą, jie sužino vos ne paskutinę dieną. „Mums sunku suspėti surinkti visą būtiną informaciją apie liudininkus, tad liudininkai kai kada išvengia labai rimtų mūsų klausimų“, – apgailestavo advokatas A. Marcinkevičius.

Beje, įtariamasis K. Michailovas prieš atvežant į Vilnių gyveno Latvijoje, turėjo šios šalies pilietybę ir niekada nesislapstė nuo teisėsaugos. Ne tik nesislapstė, bet netgi padėjo Latvijos prokurorams išnarplioti vieną sudėtingą bylą. K. Michailovo parodymai toje nužudymo byloje buvo tokie svarbūs, kad Latvijos teisėsauga jam suteikė įslaptinto liudytojo statusą. Štai tada K. Nikulinas ir tapo K. Michailovu. Žodžiu, Lietuvos teisėsaugos užuominos, jog būdamas laisvėje šis vyras gali slėptis, nes yra pakeitęs pavardę, darbą, gyvenamąją vietą, – iš piršto laužtos. Tai dar 2008 m. pradžioje Lietuvos žiniasklaidai patvirtino Latvijos Respublikos prokurorai.

Advokatas A. Marcinkevičius neneigia aplinkybės, jog K. Michailovas Lietuvoje 2008-aisiais metais galėjo būti kankinamas. Advokato A. Marcinkevičiaus tvirtinimu, kartą jis drauge su kitu K. Michailovo advokatu nuvyko pas ginamąjį į Lukiškių tardymo izoliatorių. Tačiau suimtojo į specialųjį apklausos kambarį neatvedė nei po 10-ies minučių, nei po pusvalandžio, nei po valandos. Tik po kelių valandų advokatams leista susitikti su K. Michailovu. Paaiškėjo, jog jų ginamasis, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ONKTD prokuroro Rolando Stankevičiaus leidimu, buvo išvežtas tardymo veiksmams į Policijos departamentą. Beje, be advokatų žinios. Pakeliui į departamentą konvojaus grupės automobilyje K. Michailovui buvo taikomos fizinio poveikio priemonės. Jam užveržė antrankius, ant galvos užmaukšlino tankios, oro beveik nepraleidžiančios medžiagos maišą, kad K. Michailovas negalėtų laisvai kvėpuoti. Jis buvo parklupdytas ant kelių. Automobilyje jam buvo laužiamos pėdos, spaudžiant jas koja ties kulnais. Būtent tada K. Michailovas ir išgirdo grasinimus, esą jei neprisipažins dalyvavęs Medininkų žudynėse, vis tiek ilgai negyvens. Jį kankinę ir jam grasinę žmonės dėvėjo kaukes. Įdomu, kad po šio incidento medikai, nepaisant rašytinių advokatų prašymų, K. Michailovą apžiūrėjo tik po 11-os ar 12-os parų, kai antrankių paliktų randų ant riešų nebeliko. Lietuvos generalinė prokuratūra, Vilniaus miesto 2-os apylinkės ir apygardos teismai tirti šį nusikalstamą fizinio poveikio suimtojo žmogaus atžvilgiu faktą kategoriškai atsisakė. Kodėl buvo vengiama ištirti šį incidentą, belieka tik spėlioti.

Tad kodėl buvęs omonininkas K. Michailovas vis dar už grotų? Advokatės I. Botyrienės teigimu, Lietuvos teisėsauga neturi nė menkiausio fakto, tiesiogiai ar netiesiogiai bylojančio, jog suimtasis galėjo dalyvauti Medininkų posto užpuolime. Net spėlionių ir nuogirdų apie K. Michailovo dalyvavimą Medininkų posto užpuolime nėra. Nepaisant šių aplinkybių, Latvijos pilietis daugiau nei dvejus metus laikomas Lietuvoje už grotų. Susidaro įspūdis, jog Lietuvos teisėsauga pasiryžusi nuteisti bet ką, net ir visiškai nekaltą žmogų, kad tik šiandien nereikėtų pripažinti savo bejėgiškumo. Advokatės I. Botyrienės teigimu, K. Michailovo byla sukelia itin niūrių minčių, nes byloja, jog K. Michailovo situacijoje, kai negalioja nekaltumo prezumpcija, atsidurti gali bet kuris iš mūsų.

Advokatas A. Marcinkevičius neabejoja, kad šią bylą tyrė ne tik Generalinė prokuratūra, bet ir kai kurios kitos Lietuvos slaptosios ir specialiosios tarnybos – VSD, KAM Antrasis departamentas, Vidaus reikalų ministerija... „Kur ši medžiaga, kodėl jos nėra tarp teisme nagrinėjamų dokumentų“, – skėsčiojo rankomis advokatas. A. Marcinkevičius stebisi ir tuo, kad mūsų Generalinės prokuratūros atstovai per beveik du dešimtmečius nesugebėjo laiku ir išsamiai apklausti muitinės pareigūno, kuris savo akimis matė, kaip užpuolimo išvakarėse virš Medininkų posto skraidė sportinis lėktuvas, o iš jo žmonės fotografavo ar filmavo būsimą žudynių vietą ir jos apylinkes. Advokatui nesuprantama, kodėl kitas žmogus, Medininkų įvykių metu tarnavęs greitojo reagavimo policijos rinktinėje ARAS, matęs, kaip nusikaltimo išvakarėse uniformuoti Vilniaus omonininkai nesislapstydami, atvirai fotografavo postą privažiavę prie pat jo tarnybiniu automobiliu, iki pat 2009 metų liko neapklaustas mūsų tyrėjų. O juk liudininkas tvirtina galėjęs atpažinti „fotografus“.

Ko iš tikrųjų siekia K. Michailovą už grotų laikanti Lietuvos teisėsauga? Ar atsakymą į šį klausimą turi mūsų Seimo nariai, dar 2003-ųjų metų birželio mėnesį labai atkakliai ir nuoširdžiai raginę sukurti Laikinąją komisiją, turėjusią įvertinti Generalinės prokuratūros organizacinius veiksmus tiriant Medininkų bylą? Tokios komisijos sukūrimo iniciatyvą atkakliai palaikė Arvydas Vidžiūnas, Andrius Kubilius, Vytautas Landsbergis, Napoleonas Stasiškis, Rasa Juknevičienė, Povilas Jakučionis, Algis Kašėta, Jurgis Razma... Todėl šį retorinį klausimą pirmiausiai ir pateikiu šios komisijos iniciatoriams bei nariams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija