2010 m. birželio 9 d.
Nr. 44
(1829)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežius Benediktas XVI: futbolas yra daugiau nei pramoga

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI susitinka
su Milano Inter futbolo
komandos vadovais ir žaidėjais

Plakatas, kviečiantis kovoti
su prekyba žmonėmis per Pietų Afrikoje
vyksiantį Pasaulio futbolo čempionatą

Tikėjimo praktikavimo svarba

Netrukus Pietų Afrikos Respublikoje prasidės Pasaulio futbolo čempionatas. Ta proga norisi prisiminti popiežiaus Benedikto XVI išsakytas įžvalgas ir paskatas šio pagrindinio žaidimo dalyviams ir organizatoriams. Štai 2008-ųjų gegužę vykusiame susitikime su Italijos garsiąja Milano Inter (F. C. Internazionale) futbolo komanda klubo įkūrimo šimtųjų metinių proga Šventasis Tėvas pabrėžė žaidimo „reikšmę ugdant moralines ir sportines vertybes tarp jaunų žaidėjų“.

Tame susitikime klubo prezidentas Masimas Moratis įteikė Popiežiui auksinę plokštelę ir specialų jubiliejinį medalioną su klubo simbolika ir sveikinimo įrašu. Komandos kapitonas Chavjeras „Pupi“ Zaneti padovanojo Šventajam Tėvui sportinius marškinėlius su įrašu „Benedetto XVI“ (Benediktas XVI). Popiežiui taip pat buvo padovanotas gausiai iliustruotas almanachas su komandos istorija.

Vėliau tuometinis Milano Inter (šiemet ši komanda iškovojo ne tik Italijos čempionato aukso medalius, bet ir Europos pagrindinę Čempionų lygos taurę) kapitonas Ch. Zanetis žurnalistams prisipažino: „Nuo vaikystės esu praktikuojantis katalikas ir tvirtai tikiu, kad be Kristaus žmogus negali gyventi pilnatvėje“. Jis taip pat pažymėjo, kad susitikimas su Katalikų Bažnyčios vadovu „buvo labai emocingas“ ir jau vien „Popiežiaus rankos paspaudimas yra vienas iš tų dalykų, kuriuos prisimeni visam laikui“.

Žymusis futbolininkas užtikrino, kad Šventojo Tėvo suteiktas palaiminimas Milano Inter žaidėjams „yra dar viena proga geriau suvokti mūsų, kaip krikščionybės liudytojų, vaidmenį savo šeimose, sporte ir mūsų pareigą padėti vargstantiems, ypač vaikams“. Ch. Zanetis su savo žmona vadovauja labdaringam „Pupi“ fondui, kuris  globoja socialiai probleminių šeimų vaikus.

Globalinio reiškinio bruožai

Panašias paskatas, kaip Milano Inter futbolininkams dėl sąžiningumo, broliškumo ir solidarumo vertybių ugdymo, dėl teigiamo moralinio pavyzdžio jauniesiems žmonėms liudijimo popiežius Benediktas XVI yra išsakęs ir kituose susitikimuose su sporto pasaulio atstovais. Taip pat yra žinomos ir gilesnės jo įžvalgos apie futbolą, kaip  reiškinį, išsakytos daugiau kaip prieš trisdešimt metų, tačiau kurios išlaikė savo aktualumą iki šiol. Tuomet dar būdamas penkiasdešimtmečiu Miuncheno arkivyskupu kardinolu Jozefas Ratcingeris interviu gimtosios Bavarijos radijui kalbėjo apie Argentinoje vykusį 1978 metų Pasaulio futbolo čempionatą. (Beje, teigiama, kad Šventasis Tėvas liko ištikimu Miuncheno Bayern futbolo klubo gerbėju. Ši komanda šiemet jau 22-ą kartą tapo Vokietijos čempione, europinio čempionų lygos turnyro finale nusileido tik Milano Inter klubui). 1978 metų birželio 3 dienos pokalbyje su Bayerischen Rundfunk radijo korespondentu kardinolas J. Ratcingeris, atkreipęs dėmesį, kad tuometinės pasaulio futbolo čempionato varžybas stebi daugiau kaip 700 milijonų televizijos žiūrovų (šiemet jų turbūt bus dvigubai ar trigubai daugiau), pripažino, kad „futbolas tapo globaliniu įvykiu“, kuris sieja visą žmoniją, nepaisant valstybinių ar etninių sienų. Dėl futbolo nepaprasto populiarumo ir rungtynių keliamos įtampos žmonija tampa lyg viena siela – susivienija jų viltys, nerimas, džiaugsmas ir kentėjimas. „Vargu ar koks kitas įvykis planetoje gali turėti tokį platų poveikį“, – nurodė tuometinis Miuncheno arkivyskupas.

Dėl tokio stebinančio prioriteto natūralu kelti klausimą, kokios šio žaidimo ir apskritai sporto galios ištakos. Anot kardinolo J. Ratcingerio, pesimistas dėl tokio visuotinio fenomeno atsakys, kad panašiai buvo ir antikinėje Romoje, kada masės reikalavo „panem et circenses“ – duonos ir žaidimų. Visa tai neva patvirtina nuosmukį išgyvenančios dekadentinės visuomenės gyvenimo būdą, kuriam nebereikia aukštesnių tikslų, tik maisto ir malonumų. Tačiau netgi sutikus su tokiu aiškinimu, svarstymai tuo negali užsibaigti, nes neišvengiamai kyla kitas klausimas: „Kodėl taip  žavimasi šiuo žaidimu, kad pagal svarbą jį galima prilyginti maistui?“ – teigė kardinolas J. Ratcingeris.

Sportas – gyvenimo mokykla

Ieškant atsakymo ir žvelgiant į senąją Romą galima pripažinti, kad žmonių reikalavimas duonos ir žaidimų, „iš tikrųjų buvo troškimo gyventi kaip rojuje išraiška“. Tai yra, kad gyvenimas būtų sotus, viskuo aprūpintas – be jokių pastangų. „Šia prasme į žaidimą galima žvelgti, kaip į bandymą sugrįžti į Rojų (iš kurio už nepaklusnumą buvo išvaryti pirmieji tėvai)“. Vadinasi, tai reiškia siekį išsivaduoti iš kasdienių rūpesčių „vergystės“, iš slegiančio rimtumo bei nerimo ir vėl jaustis puikiai.

Tačiau yra ir kitas svarbus žaidimo bruožas, kuris ypač būdingas vaikams. Žaisdami jie pratinasi („treniruojasi“) prie laisvos, bet atsakingos savo brandaus gyvenimo formacijos ir galimų pasiekimų, tai yra „pergalių“. Kardinolo J. Ratcingerio manymu, būtent futbolas  įtikinamu būdu vienija abu minėtus bruožus. „Jis skatina žmones suimti save į rankas ir per treniravimąsi pasiekti savikontrolę; per savikontrolę į meistriškumą; ir per meistriškumą pasiekti laisvę“. Futbolas, kaip komandinis žaidimas, ugdo disciplinuotą bendradarbiavimą su kitais, taigi, „žaidžiantis asmuo tobulai išmoksta savo individualybę paskirti visumos (komandos) tarnystei“, – pabrėžė tuometinis Miuncheno arkivyskupas.

Pagaliau futbolas moko teisingo žaidimo, nes taisyklės yra bendros visiems dalyviams ir joms reikia paklusti. Tai yra abipusis žaidėjų ryšys laisvėje, o pagarbos taisyklėms poreikis sukuria tam tikrą rimtumą bei įtampą, kuri tęsiasi iki rungtynių pabaigos. Jas stebintis žiūrovas taip pat identifikuoja save su rungtynėmis ir žaidėjais. „Šiuo būdu žiūrovas jaučiasi jo palaikomos komandos ir varžybų dalimi, – analizavo kardinolas J. Ratcingeris. – Žaidėjai tampa jo (žiūrovo) gyvenimo simboliu ir tai turi taip pat atvirkštinį poveikį. Žaidėjai žino, kad žiūrovai priima juos, kaip savęs atstovus, ir tai juos sutvirtina“.

Interviu pabaigoje būsimasis popiežius Benediktas XVI priminė ir pavojus, kurie iškyla sporto pasauliui. Tai pirmiausia sporto perdėta komercializacija ir „nešvarių pinigų uždanga“ – kai futbolas tampa tam tikros rūšies industrija, kuriančia „iliuzorinį pasaulį“, kartais netgi pasibaisėtinų dimensijų. Bet tai galima įveikti, jeigu bus remiamasi teigiamomis vertybėmis. Ypač ugdant tikros laisvės išraiškai būdingą  discipliną, laikantis kolektyvinės veiklos sėkmei reikalingų taisyklių. Taip iš sporto galima pasimokyti savojo gyvenimo atnaujinimo, darnos ir disciplinos žengiant „prarasto Rojaus kryptimi“, – aiškino kardinolas J. Ratcingeris. Taigi, sportas patvirtina akivaizdų dalyką, kad žmogus gyvas ne vien duona ir kad materialiniai dalykai yra tik pirmasis etapas tikrojo žmogiškumo ir laisvės pasaulyje įtvirtinimui. „Tačiau laisvė remiasi taisyklėmis, kolektyvinės veiklos disciplina ir teisingu rungtyniavimu, kuris nepriklauso nuo išorinio poveikio arba savivalės, taigi yra iš tikrųjų laisvas, – darė išvadą ganytojas. – Jeigu į sporto žaidimą pažvelgsime giliau, kaip į gyvenimą, tada futbolu besižavinčio pasaulio fenomenas mums duos daugiau nei vien tik gryną pramogą“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija