2010 m. birželio 9 d.
Nr. 44
(1829)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Šliaužiančio perversmo grėsmės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Mūsų krašte žmogaus teisių problemos yra labai aktualios. Žmogaus teisės yra nuolat pažeidinėjamos – tai akivaizdžiai parodo čečėnų Gatajevų persekiojimo istorija, brutalus čečėnų kilmės intelektualo Vachido Jelchojevo persekiojimas, sufabrikuota byla disidentui Algirdui Petrusevičiui, jaunos klaipėdietės Eglė Kusaitės persekiojimas ir galiausiai – dramatiška Drąsiaus Kedžio kovos su pedofilų klanu istorija ir vis tebesitęsiantis Kedžių bei Venckų persekiojimas. Rašytojas ir publicistas V. Jelchojevas ilgai gyveno Lietuvoje, rašė knygas, straipsnius į laikraščius. Jį persekiojo VSD pareigūnai, dėl to pašlijo jo sveikata. 2009 metų rudenį V. Jelchojevas išvyko į Prancūziją. Įdomu pastebėti tai, kad šio politinio pabėgėlio iš Čečėnijos persekiojimui vadovavo VSD dirbę KGB agentai ir rezervistai. Seimo narys Saulius Stoma teigia, kad dramatiškiems Garliavos įvykiams išspręsti būtų padėjęs Seimo komisijos pedofilijos tinklo veiklai ištirti sudarymas. Deja, ši iniciatyva atmesta. S. Stoma pritaria ir Prisiekusiųjų teismo institucijos įvedimui, o dėl K. Uokos persekiojimo jis sakė, kad tai yra brutalus ir nepagrįstas Kovo 11-osios akto signataro puolimas.

Teismai yra viena labiausiai korumpuotų Lietuvos institucijų. Birželio 4 dieną Seimo narys Rytas Kupčinskas savo pranešime sakė: „Paskutiniai įvykiai Lietuvoje rodo, kad atsidūrėme ant teisinės valstybės statuso praradimo slenksčio. Valstybės piliečiai reiškia nepasitikėjimą institucija, kuri turi vykdyti teisingumą. Pagal Eurobarometro atliktus tyrimus  Lietuva nusirito į paskutinę vietą tarp Europos valstybių pagal pasitikėjimą teismais. Atidėlioti šios problemos sprendimą būtų tiesiog nusikaltimas prieš visuomenę. Problemos sprendimas yra Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros rankose“.

Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį vyksta prieštaringi visuomeniniai-socialiniai procesai. Kriminalizacija ir liumpenizacija (degradavusių žmonių sluoksnio gausėjimas) kelia dideles grėsmes. Kriminalizacija pasireiškia nusikalstamų tendencijų plitimu tiek valdančiuosiuose, tiek plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose. Nors įtakingi politikai ir valdžios veikėjai gauna solidžias algas, siekiančias nuo 6 iki 20 tūkstančių litų per mėnesį, kai kurie iš jų ima didžiulius kyšius, dalyvauja aferose, organizuoja kontrabandą. O kai kuriuose pasienio regionuose – Marijampolės, Pagėgių, Tauragės, Raseinių, Šilutės rajonuose – tūkstančiai vietos gyventojų užsiima cigarečių ir spirito kontrabanda. Šešėlinis verslas tapo pagrindiniu jų pragyvenimo šaltiniu. Lietuvoje vis daugiau degraduojančių žmonių, kurie girtauja, vartoja narkotikus, vykdo vagystes, plėšimus. Kriminalizuota elito dalis ciniškai apiplėšia kraštą, o dalis žmonių tarsi perima pavyzdį ir užsiima kriminaline veikla. Ir valdančiojoje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje susiklostė dramatiška padėtis – kai kurie korumpuoti šios partijos veikėjai sudarinėja tamsius sandėrius su oligarchais ir užmiršta valstybės bei jos piliečių interesus. Europarlamentaras prof. V. Landsbergis, Seimo vadovė I. Degutienė, aktyvūs TS-LKD veikėjai A. Stancikienė, S. Stoma, G. Songaila, V. Satkevičius, K. Uoka, P. Repšys, N. Puteikis ir kiti jų bendražygiai kovoja su korumpuotais klanais ir siekia demokratinių permainų.

Politiniai ir ekonominiai procesai artimai sie jasi ir su kultūrine orientacija. Tai ypač susiję su šiuo metu mūsų kraštą užliejusia vartotojiškos kultūros banga. Filosofas Vytautas Rubavičius knygoje „Postmodernusis kapitalizmas“ rašo: „Procesas, kai etninis ar bet koks kitas skirtingumas paverčiamas preke, regimas ir Lietuvoje. Globalinė kultūros produkcijos rinka ragina kurti „lietuviškumą“, dar vadinamą Lietuvos įvaizdžiu, patrauklų ir užsienio investuotojams ir turizmo industrijai. Šio prekinio „lietuviškumo“ tapatumas paremtas keliais vietiniais stereotipais (seniausia indoeuropiečių kalba, buvusi didžiausia Europos valstybe ir pan.), kuriuos apdirba vakarietiškos naujų etninių vaizdinių gamybos, reklamavimo ir teikimo rinkai technologijos. Nors „lietuviškumas“ yra globalinei rinkai skirta prekė, ji daro įtaką ir vietiniams žmonėms bei vietinei populiariosios kultūros rinkai – šalies gyventojai ir kultūros gaminiai turi prisitaikyti prie naujo „lietuviškumo“.

Lietuvos istorijos raidoje būta įvairių periodų. XV–XVI amžiuose Lietuva buvo stipri ir gerbiama valstybė. Tuo tarpu XVIII amžiuje jau klostėsi dramatiška padėtis –šalies viduje nuolat buvo kivirčijamasi, vyko intrigos, o svetimųjų įtaka vis didėjo. Jau XVIII amžius viduryje Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo virtusi Rusijos protektoratu. XX amžiaus Lietuvos istorijoje įsimintinas pokario periodas, kai tūkstančiai partizanų kovojo už Lietuvos laisvę, daugelis jų žuvo, kiti pateko į lagerius. Ir šiuo metu regime kovos už esmines vertybes pavyzdžius – Vytautas Pociūnas ir Drąsius Kedys kovojo už teisingumą, už tai buvo persekiojami ir nutildyti amžiams. Lietuvai dideles grėsmes kelia ir ciniškai veikiantys bei nebaudžiami pedofilai. Pedofilų klanas artimai susijęs su „valstybininkų“ klanu – pavojingiausia Lietuvoje mafijos grupuote. „Valstybininkai“ kartu su BBL klanu (keliolika įtakingų esamų ir buvusių teisėsaugos pareigūnų grupe), Kėvišo klanu, keliais visoje šalyje įtaką turinčiais Klaipėdos oligarchais ir jau daugelį metų veikiančiais įtakingais kriminaliniais lyderiais V. Gelašviliu, A. Gribojedovu (Gribu), V. Malachovu, V. Diminšteinu sudaro Lietuvos mafijos pagrindinį branduolį. Ši lietuviškoji „koza nostra“ kelia didelę grėsmę šalies nacionaliniam saugumui. Daug teisėsaugos pareigūnų realiai suvokia situaciją ir yra pasiryžę kovoti su Lietuvą griaunančiais klanais, bet jiems trukdo korumpuoti ir parsidavę jų kolegos. Garliavoje Kedžių namus saugančius piliečius galėtų pulti nebent „raudonųjų stribų“ tradicijas tęsiantys smogikai, pasiruošę bet kam, net leisti ašarines dujas ir šaudyti į D. Kedžio dukrelę ginančius žmones.

Ant vis dažniau pasirodančių vėliavėlių ir lipdukų užrašytas klausimas „Kiek tavyje Drąsiaus?“ siejasi su vertybių sfera. Šio simbolinio klausimo prasmė tokia – kiek pilietiškumo ir ryžto apginti save yra mumyse. Juk tokios sąvokos kaip pilietiškumas, patriotizmas yra stumiamos iš viešojo gyvenimo. Bulvarinė „akropolių kultūra“ ir tam tikrų jėgų propaguota nupilietinimo banga gerokai pakenkė mūsų kraštui. O krikščioniškosios vertybės ir etninis paveldas oligarchijos atstovų dažnai pasitelkiamos tik kaip priedanga. Žinoma, dalis šalies piliečių yra praktikuojantys krikščionys, gerbiantys ir tautinę kultūrą. Europos kraštuose yra daug teigiamų pavyzdžių, kai kuriose šalyse – Estijoje, Skandinavijos kraštuose, Airijoje, Maltoje išsaugotas tautinis identitetas, saugomas kultūrinis paveldas. Antikristinės tendencijos Lietuvoje pradėjo reikštis dar 1993 metais, kai šalyje prasidėjo brutalaus laukinio kapitalizmo era. Mūsų krašte sociokultūrinis perversmas jau įvyko, vyksta ir šliaužiantis politinis perversmas, kurio ištakos siekia 2000–2002 metus, o 2004–2006 metais su Kremliumi ir Rusijos žvalgyba susiję įtakingi mafijos klanai galutinai užvaldė Lietuvą. Ir šiuo metu šliaužiančio perversmo grėsmės akivaizdžios. Šioje sunkioje situacijoje negalime pasiduoti, turime apginti demokratiją, ginti tėvynę nuo priešiškų jėgų. Juk galime sukurti iš tiesų laisvą Lietuvą, už kurią kovojo tautos didvyriai. Pastaruoju metu vis aktyviau veikia įvairūs pilietiniai judėjimai: „Vyčio“ organizacija, „Drąsiaus kelias“, Tautos ateities forumas, Kauno krašto demokratinis judėjimas, Vienybės forumas, baikerių klubai. Būtent aktyvūs piliečiai ir yra pagrindinė bręstančio demokratinio proveržio jėga.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija