2010 m. birželio 26 d.
Nr. 49
(1834)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nacionalinio elito paslaptys

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Paskutiniu metu Lietuvoje vykstantys procesai akivaizdžiai parodo, kad vis didėja atotrūkis tarp visuomenės ir valdančiosios biurokratijos. Be to, karti šiandienos patirtis liudija, kad daugiau galių mūsų krašte turi ne pažangūs, už tiesą kovojantys Seimo nariai, o savo postuose įsitvirtinę vidutinio rango biurokratai bei korumpuoti prokurorai. Garliavos proveržis parodė, jog visuomenė jau kyla į kovą už savo teises. Aktyvūs piliečiai ir juos palaikantys pažangūs politikai yra pasiryžę siekti esminių permainų. Dabartinė apgailėtina padėtis susiformavo palaipsniui, ir tai daugiausia nulėmė klestinti korupcija bei kai kurių atsakingų pareigūnų godumas. Oficialaus bei šešėlinio verslo teisėsaugos užkulisius gerai žinantis verslininkas J. V. teigia, kad būtent kriminalinio pasaulio vadeivų ir korumpuotų prokurorų sandėriai nulemdavo daugelio stambių finansinių aferų tyrimų vilkinimus ir nutraukimus. Tai, kad ši informacija teisinga, liudija ir konkretūs pavyzdžiai. Štai birželio 21 dieną STT pareigūnai netoli Kauno suėmė Generalinės prokuratūros prokurorą Eriką Vaitiekūną. Jis įtariamas paėmęs 30 tūkstančių litų kyšį už tai, kad būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas.

Padėtis žmogaus teisių srityje mūsų šalyje per pastaruosius penkerius metus vis prastėja. Per pastaruos metus iš Lietuvos išvyko čia kadaise politinį prieglobstį gavę užsienio šalių piliečiai – žuvusio Čečėnijos prezidento Dž. Dudajevo našlė Ala Dudajeva, čečėnas rašytojas Vachidas Jelchojevas, korumpuotų prokurorų žiauriai persekioti sutuoktiniai Gatajevai ir kiti asmenys. A. Dudajeva apsigyveno Gruzijoje, V. Jelchojevas nuo 2009 metų rudens gavo prieglobstį rado Prancūzijoje, o Gatajevai išvyko į Suomiją, kur jiems taip pat suteiktas politinis prieglobstis. 2009 metais kilo didžiulis triukšmas dėl tariamo CŽV kalėjimo egzistavimo Lietuvoje, bet kitas sensacingas įvykis sulaukė kur kas mažesnio atgarsio – štai klaipėdietę Egle Kusaitę šių metų balandį Vilniuje mušė ir kankino iš Maskvos atvykę FSB pareigūnai. Per paskutinius penkerius-šešerius metus Lietuva virto pilkąja zona, kurią įtakos zonomis dalijasi šešėliniai klanai. Tad padėtis prieštaringa – turime butaforinę valstybę ir luominę visuomenę, o kai kuriuose pasienio rajonuose kriminalinių klanų įsigalėjimas tikrai labai akivaizdus: tokių klanų bosai valdo ir merus, ir vietos prokurorus, o jiems neįtikę vietos gyventojai turi skubiai išvykti gyventi kitur, nes jų saugumui ir gyvybei iškyla pavojus, jiems grasinama, deginami jų automobiliai, daužomi langai.

Lietuvoje žurnalistų padėtis taip pat nėra lengva. Kai kurie žurnalistai ar asmenys buvusių KGB agentų yra tampomi po teismus. Štai laikraštį „XXI amžių“ po teismus tampo A. Klimaitis – „Kliugeris“. Jis taip pat reikalauja didžiulės sumos iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos. Pretekstas – prieš šešerius metus „XXI amžiuje“ ir kai kuriuose kituose leidiniuose atspausdintas 15-os žinomų asmenų pasirašytas „Memorandumas“, skirtas tada vykusiems prezidento rinkimams ir LPKTS leidinys „Iš naujausios Lietuvos istorijos“, kur A. Klimaitis aprašomas kaip KGB agentas. Per du dešimtmečius mūsų šalyje buvo  nužudyti du žurnalistai – 1993 metų spalį V. Lingys ir 1996 metų vasarą – K. Žičkus. Įvykdyta daug smurto išpuolių – sumušta vilnietė žurnalistė Inga Larionovaitė, sudegintas žinomų Anykščių žurnalistų Šmigelskių automobilis ir padegta jų sodyba, sudeginti ir kelių pajūrio žurnalistų automobiliai. Ir dabar grasinimai liejasi laisvai – žurnalistus grasinama paduoti į teismus, „pamokyti“, „pakišti po velėna“.

Tokią prieštaringą padėtį Lietuvoje lemia negausaus, bet įtakingo sluoksnio-kriminalizuoto elito veikla. Įvairiuose banketuose ir pobūviuose dalyvaujantys šio sluoksnio atstovai – abejotinos reputacijos politikai, su jais susiję verslo magnatai ir kriminaliniai baronai bendrauja kriminalinio žargono žodžiais – dažnai vadina vieni kitus „korešais“ ar kitais (posovietinėje erdvėje paplitusio kriminalinio žargono) žodžiais. Ir jų pravardės – „Doleris“, „Pusrublis“, „Raudonikis“ yra tipiškos kriminalistų pravardės. Tai skirtingų biografijų veikėjai. Pavyzdžiui, iš sovietmečio pabaigos kooperatyvo savininko palaipsniui įtakingu verslininku tapęs veikėjas, artimai susijęs su kai kuriais aukšto rango teisėsaugos pareigūnais ir įvardijamas kaip tarpininkas tarp kriminalinio pasaulio ir valdžios žinybų; buvęs vieno provincijos rajono meras, persikėlęs į Vilnių ir tapęs garsaus restorano savininku (be to, siejamas su cigarečių ir spirito kontrabanda); buvęs KGB majoras, pakilęs į verslo olimpą, tapęs įtakingo koncerno vadovu ir finansuojantis kai kurias partijas; kadaise buvęs pajūryje garsios gaujos, vadinamos „valstiečių mafija“, vadeiva, už savo nusikaltimus kurį laiką praleidęs kalėjime, vėliau įsidarbinęs atsakingose valstybės institucijose – kurį laiką dirbo Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje, o nuo 2009 metų vasaros – Aplinkos ministerijoje. Šiuose pobūviuose dalyvauja ir buvusios „Vilniaus brigados“ autoritetai – A. Gribojedovas (Gribas), D. Kacas, Š. Subičius, veikėjas V. V. kilęs iš kriminalinių magnatų, bet dabar jau „įsiteisinęs“, Kėvišo klano nariai. Daugelio tokių veikėjų giminaičiai ir artimi bičiuliai – įtakingi teisėjai bei prokurorai. Visas šis šešėlinis voratinklis susijęs su prekyba ginklais ir narkotikais, cigarečių bei spirito kontrabanda, stambių aferų organizavimu, ir be abejo, politine korupcija – tam tikrų politikų finansavimu per vadinamąsias „juodąsias kasas“. 1993 metų rudenį nužudytam žurnalistui V. Lingiui buvo keršijama už tai, kad jis atskleidė prekybos ginklais užkulisius ir rašė apie politinę korupciją, gaujų vadeivų ir įtakingų valdžios pareigūnų ryšius. „Vilniaus brigados“ lyderiai 1992-1993 metais valdė „Vitexim“, „Varomą“ ir kitas firmas, per kurias buvo vykdomos stambios aferos ir pinigų plovimas. Šie šešėliniai lyderiai buvo artimai susiję su Vidaus reikalų ministerijos skyriaus viršininku. Pavyzdžiui, H. M. Boriso Dekanidzės tėvas G. Dekanidzė (Graborius), D. Kaplanas (Dodikas) ir dar keli kriminaliniai lyderiai tuomet turėjo didžiulę įtaką. Tai liudija kad ir toks faktas – „Dodikas“ nuo 1993 liepos buvo saugomas, jam paskirta valstybės apsauga. D. Kaplaną saugojo ne eiliniai pareigūnai, o buvęs prezidento A. Brazausko asmens sargybinis J. Šimelionis. 1994-1997 metais, kai buvo teigiama, kad „Vilniaus brigada“ sutriuškinta ir viešojoje erdvėje buvo daugiausia kalbama apie Kaune, Panevėžyje ir Klaipėdoje klestinčias gaujas, tikroji padėtis buvo kitokia – iš „Vilniaus brigados“ kilusios „Gintaro“, „delfinų“, „sportininkų“ gaujos kartu su „smauglių“ ir „zelionų“ gaujomis bei V. Bieliausko vadovaujamu „Status“ klanu ir V. Gelašvilio grupuote pasidalijo Vilnių įtakos zonomis. Čia vyko brutalus reketas, nekilnojamojo turto aferos, plito prekyba narkotikais. Visą tai dangstė korumpuoti politikai ir valdžios pareigūnai, už tai gaudavę didžiules sumas. Buvęs teisėsaugos pareigūnas A. J. teigia, kad sutramdyti įtakingus klanus buvo neįmanoma, nes pradėjus ryžtingus tyrimus, juos nutraukdavo pareigūnų vadovai – su klanų lyderiais artimai susiję prokurorai ir įtakingi komisarai. Patys ryžtingiausi teisėsaugos pareigūnai būdavo drastiškai stabdomi – šalinami iš tarnybos arba žiauriai sumušami, kaip nutiko Vilniaus rajono kriminalinės policijos komisarui G. Bareikiui, kuris buvo užpultas prie savo buto durų, stipriai sužalotas, ir net kelis mėnesius gydėsi ligoninėje.

Tiesa, lietuviškasis elitas nėra vien blogas – jo gretose regime ir daug iškilių asmenybių: demokratines vertybes gina prof. V. Landsbergis, Seimo nariai A. Stancikienė, S. Stoma, mokslininkė prof. O. Voverienė, kompozitoriai O. Balakauskas, G. Svilainis, filosofai A. Žukauskaitė, A. Bielskis, kiti politikai, mokslininkai, kultūros ir meno veikėjai. Todėl galimi įvairūs lietuviškojo elito ateities scenarijai. Didelę grėsmę jam kelia tai, kad žymi dalis nacionalinio elito – oligarchijos atstovai ir jų talkininkai.

Oligarchijos grėsmės ir kriminalizuotų monopolijų plėtra yra tarptautiniai procesai. Apie gilėjančią demokratijos krizę kalbama Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir dar kai kuriose Europos valstybėse. Ši tema nagrinėjama tiek užsienio autorių, tiek Lietuvos mokslininkų ir rašytojų leidžiamose knygose. Štai žinomo lingvisto ir publicisto Leto Palmaičio reikšmingoje knygoje „Jo vardas Antikristas“ rašoma: „Nepamirškime, kad gyvename globalizmo laikais. Globalizmas – ne šiaip sau technologinė pasaulio globalizacija, bet visų pirma pasaulinio oligarchinio kapitalo globalizavimas ir sutelkimas keliasdešimties supermilijardierių rankose. Jų tikslas – visiškas pasaulio resursų uzurpavimas, pasaulio valdymas pakeičiant suverenias valstybes transkontinentinėmis įvairių pramonės šakų korporacijomis, „pasauline vyriausybe“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija