| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Netekome A. M. Brazausko
Šeštadienį mirė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Vakar jis palaidotas Antakalnio kapinėse, naujai įrengtame Prezidentų memoriale. A. Brazauskas per savo gyvenimą užėmė ne vieną svarbų postą sovietinės okupacijos metais ėjo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) pirmojo sekretoriaus pareigas, buvo Seimo pirmininkas, pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas, vėliau vadovavo Vyriausybei. Du metus limfmazgių ir prostatos vėžio kamuojamas A. Brazauskas gydytis vyko net į Izraelį. Paskutinę savaitę, kamuojamas ligų, jis jau nebekalbėjo. Prieš tris dienas iki mirties pas prezidentą A. Brazauską atvyko Rusijos ambasadorius V. Čchikvadzė, lydimas A. Brazausko partijos bendraminčių A. Butkevičiaus, Č. Jušėno, M. Petrauskienės ir I. Šiaulienės ir įteikė neseniai paskirtą Rusijos prezidento D. Medvedevo apdovanojimą Rusijos Garbės ordiną. Juo A. Brazauskas buvo įvertintas už indėlį stiprinant bendradarbiavimą bei gerus kaimyninius santykius tarp Lietuvos ir Rusijos. A. Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. Vidurinę mokyklą baigė Kaišiadoryse. Tuometiniame Kauno politechnikos institute įgijęs inžinieriaus hidrotechniko specialybę, vėliau gavo ekonomikos mokslų daktaro mokslinį laipsnį. A. Brazauskas vadovavo Kauno hidroelektrinės statybai. 1965-aisiais buvo paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru, po poros metų pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pavaduotoju. Devintajame dešimtmetyje tapo LKP CK sekretoriumi pramonės klausimais, buvo atsakingas už energetiką. A. Sniečkus buvo pasirinkęs jį iš naujos komunistų plejados, kuri jau nebuvo susitepusi trėmimais į Sibirą ir okupaciniam režimui besipriešinusių partizanų naikinimu, tačiau buvo ištikima savo nuoseklumu komunizmo idėjoms ir žiauriai, nors ir demokratiškiau, persekiojo prasidėjusį ir stiprėjantį tautinį bei religinį disidentinį judėjimą. A. Brazausko laimei, dėl savo profesijos specifikos jis nebuvo pilnai susijęs su ideologiniu ugdymu. Tai dideliu laipsniu lėmė jo tolesnį kilimą jau artėjant Lietuvos valstybingumo atkūrimui ir jį atkūrus. Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1988-aisiais A. Brazauskas buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą rėmė su M. Gorbačiovo perestroika ir prasidėjęs nacionalinio išsivadavimo judėjimas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Per Sąjūdžio suvažiavimą 1988 metų spalio 22 dieną A. Brazauskas pranešė, kad valdžia katalikams grąžina Vilniaus arkikatedrą baziliką, t.y. grąžina šventovę, kurią, užgrobtą ir išniekintą komunistinės kolaborantinės valdžios, katalikai grąžinti reikalavo jau apie 20 metų. 1989 metų gruodį LKP atsiskyrė nuo SSRS Komunistų partijos. A. M. Brazauskas ir jo šalininkai pabrėždavo, kad jo vadovaujama Lietuvos komunistų partija 1989 metais atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos, o netrukus ji atsiribojo ir nuo komunistinės praeities. 1990 m. pradžioje A. Brazauskas buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo nariu, tapo Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataru, ėjo vicepremjero pareigas K. Prunskienės vadovaujamoje pirmojoje Vyriausybėje. 1990 metų gruodį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime A. Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios šalyje politinės jėgos, perėmusios daugumą LKP nuostatų ir palaipsniui gavusios visą ekonominę ir politinę galią, vadovu. 1992 metų spalį įvykusiuose Seimo rinkimuose LDDP, vadovaujama A. Brazausko, surinko daugiausia balsų, o jis tapo Seimo pirmininku, tris mėnesius laikinai ėjo prezidento pareigas. 1993 m. vasario 14 d., įveikęs okupacijos metais už nepriklausomybę kovojusį diplomatą Stasį Lozoraitį, A. Brazauskas buvo išrinktas prezidentu. Kaip reikalauja Konstitucija, jis formaliai pasitraukė ir iš LDDP pirmininko posto, ir iš partijos. Prezidentaujant A. Brazauskui, Lietuva pradėjo kelią į Europos Sąjungą ir NATO, buvo išvesta Rusijos kariuomenė, nors dar visai netolimame nepriklausomybės priešaušryje jo politiniai pasisakymai rodydavo kitokią poziciją. Nesipriešinti šiam politiniam kursui A. Brazauską skatino ir politinė šalies situacija, ir jo priešininkai dešiniajame sparne. Kai kurie tuometinio Prezidento žingsniai sulaukė prieštaringų vertinimų. Pavyzdžiui, 1995 m. jis Izraelyje atsiprašė žydų tautos dėl lietuvių, dalyvavusių Holokauste. Bene didžiausia užsienio politikos nesėkme buvo laikomas vadinamasis Maišiagalos memorandumas 1995 metų gegužės 20 dieną prezidentas A. M. Brazauskas ir premjeras Adolfas Šleževičius su Latvijos prezidentu Gunčiu Ulmaniu ir jo atstovais pasirašė Lietuvai nenaudingą memorandumą dėl Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje. Šis dokumentas nustatė, kaip dvi kaimynės pasidalys povandeninį šelfą Baltijos jūroje su galimais naftos ištekliais. Kilus skandalui 1996 metų lapkričio 13 dieną A. M. Brazauskas atšaukė savo parašą po šiuo memorandumu. Kelti savo kandidatūrą antrai valstybės vadovo kadencijai A. Brazauskas atsisakė. Jį šiame poste pakeitė Valdas Adamkus. Baigęs kadenciją pirmasis Prezidentas pasitraukė iš politikos, tokį žingsnį aiškindamas tuo, kad kaip buvęs tarybinis veikėjas nebegali veikti nepriklausomos Lietuvos politinėje arenoje. Tačiau po kelerių metų A. Brazauskas vėl tapo aktyviu politiku, į 2000 m. parlamento rinkimus vedė keturių partijų (LDDP, Socialdemokratų partijos, Naujosios sąjungos ir Lietuvos rusų sąjungos) koaliciją. 2001 metų sausį LDDP susijungė su Lietuvos socialdemokratų partija ir perėmė pastarosios vardą, o A. M. Brazauskas vėl tapo naujos politinės jėgos pirmininku. Kai tų pačių metų liepą liberalų, centristų, socialliberalų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos valdančioji koalicija žlugo, A. Brazauskas pradėjo vadovauti socdemų ir Naujosios sąjungos suformuotai Vyriausybei. Premjeru jis liko ir po 2004 metų rinkimų, kai tryliktąją Vyriausybę suformavo naujieji socialdemokratai, Darbo partija, socialliberalai ir Valstiečių liaudininkų sąjunga. Šias pareigas ėjo iki 2006 m. birželio. Žlugus keturių partijų koalicijai, naujos Vyriausybės vadovu tapo Gediminas Kirkilas, vėliau iš A. Brazausko perėmęs ir Socialdemokratų partijos vairą. Dar kartą iš aukštų pareigų pasitraukęs A. Brazauskas išlaikė savo įtaką partijoje, kuriai anksčiau vadovavo. A. Brazauskas su žmona gydytoja Julija Brazauskiene išaugino dvi dukras dvynes medikę Audronę Usonienę ir menotyrininkę Laimą Mertinienę. Išsiskyręs su žmona (su kuria buvo sudaręs ir bažnytinę santuoką), 2002 metais vedė ilgametę draugę Kristiną Butrimienę (bažnytinės santuokos su ja nesudarė). A. Brazauskui ne vienus metus buvo priekaištaujama, kad jis padėjo dar tik būsimai sutuoktinei privatizuoti viešbutį Draugystė (dabar Crowne Plaza). Jaunystėje A. Brazauskas sportavo (stūmė rutulį), vėliau buriavo. Buvo aistringas medžiotojas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos garbės pirmininkas, sukaupė didžiulę medžioklinių peilių kolekciją. Buvo įsteigęs savo vardo fondą. A. Brazauskas knygų Statybų komplekso vystymo strategija pagal Lietuvos SSR pavyzdį (1988 m., rusų kalba) ir Interviu Lietuvos radijui: 1989.01.14-1989.11.24 bendraautoris. Vėliau parašė knygas Lietuviškos skyrybos, Penkeri Prezidento metai, Apsisprendimas: 1988-1991, Ir tuomet dirbome Lietuvai, kurios buvo išverstos į kelias užsienio kalbas. 2009 metais išleista Gedimino Ilgūno knyga Algirdas Brazauskas politinė prezidento biografija. A. Brazauskas buvo Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijos, Kijevo, Minsko humanitarinio universitetų garbės daktaras. A. M. Brazauskas yra apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi, Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine, Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Jo vardu pavadinta Kaišiadorių 1-oji vidurinė mokykla. Vienas paskutiniųjų A. Brazausko gautų apdovanojimų Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė. Jį prezidentas gavo už ypatingą asmeninį indėlį atkuriant nepriklausomos Lietuvos diplomatinę tarnybą, įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir garsinant jos vardą. * * * Užuojautas pareiškė Europos Komisijos pirmininkas José Manuelis Barrosas, Europos Parlamento (EP) pirmininkas Jerzy Buzekas, Latvijos prezidentas Valdis Zatleras ir Estijos vadovas Toomas Henrikas Ilvesas, Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir šios šalies premjeras Vladimiras Putinas, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas.
A. M. Brazausko laidotuvės Ketvirtadienį, Antakalnio kapinėse, Prezidentų panteone buvo palaidotas pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Jo kapas pirmasis šiame panteone. Šeštadienį, birželio 26-ąją mirus A. M. Brazauskui gedulas buvo paskelbtas tik pirmadienį. Jis tęsėsi iki ketvirtadienio, kai Prezidentas buvo laidojamas. A. M. Brazausko palaikai Prezidentūros Kolonų salėje buvo pašarvoti antradienio rytą. Prie atidengto Prezidento karsto gedėjo Kristina Brazauskienė su sūnumi, Prezidento dukros Laima ir Audronė su šeimomis. Šalia budėjo garbės sargybos kariai. Antradienio rytą mirusiajam pagarbą atidavė aukščiausi šalies pareigūnai prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, A. M. Brazausko vadovautų partijų LKP, LDDP ir LSDP bendražygiai, Nepriklausomybės akto signatarai, pirmosios ir A. M. Brazausko vadovautos Vyriausybės nariai, buvę Prezidento patarėjai. Po pietų buvo leista atsisveikinti ir kitiems žmonėms. Saugumo sumetimais prie karsto negalima buvo nešti gėlių vainikų, didelių puokščių, įėjimas į Kolonų salę buvo atviras per Prezidentūros vidinį kiemelį. Prezidentūra, kurios Kolonų salėje pašarvotas A. M. Brazauskas, buvo atitverta apsauginiais atitvarais, teritoriją saugojo gausios policijos ir Vadovybės apsaugos departamento pajėgos. Karsto kojūgalyje buvo padėtas A. Brazausko aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine ir valstybės vėliava, kuria laidotuvių dieną bus uždengtas karstas. Kieme gedulingą muziką grojo pučiamųjų orkestras Trimitas. A. M. Brazausko laidotuvėse ketvirtadienį ketino dalyvauti (ši informacija buvo rengiama trečiadienį) Latvijos ir Estijos prezidentai Valdis Zatleras bei Toomas Hendrikas Ilvesas, jų pirmtakai Guntis Ulmanis ir Arnoldas Ruutelis. Taip pat turėjo dalyvauti buvę Lenkijos prezidentai Lechas Walęsa ir Aleksanderis Kwasniewskis, Gruzijos vadovas Michailas Saakašvilis bei kai kurie kiti. Rusijai atstovavo prezidento administracijos vadovas Sergejus Naryškinas. Po užsienio valstybių vadovų, aukščiausiųjų atstovų ir diplomatų, po Lietuvos vadovybės atsisveikinimo su velioniu Prezidentūros Kolonų salėje bei artimųjų atsisveikinimo karstas su velionio palaikais buvo išneštas iš Prezidentūros Kolonų salės, kur Prezidentūros vidiniame kieme su juo atsisveikino ir Garbės sargybos kuopa. Ryte 9 valandą už mirusįjį Prezidentą buvo aukojamos šv. Mišios Arkikatedroje Bazilikoje. A. M. Brazauskas, kaip buvęs valstybės ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, į paskutinę kelionę vyko karišku lafetu, jo karstą puošė valstybinė vėliava. Po atsisveikinimo procesija pajudėjo į Antakalnio kapines. Velionį įnešant į kapinių teritoriją nuaidėjo pirmoji pagarbos šūvių salvė. Kitos trys salvės nuaidėjo Prezidento karstą nuleidus į kapo duobę. Laidotuvės pasibaigė Lietuvos himnu.
Atsiliepimai apie a. a. Prezidentą Prezidentė Dalia Grybauskaitė: Iš gyvenimo pasitraukė nuoširdus žmogus, iškilus politikas, stovėjęs prie valstybės vairo atsakingais ir sudėtingais Lietuvos istorijos tarpsniais. Pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo tiesiogiai išrinkto Lietuvos prezidento stiprios ir charizmatiškos asmenybės atminimas ilgam išliks Lietuvos žmonių širdyse. A. M. Brazausko mirtis reiškia pirmiausia asmeninę netektį dėl mano mokytojo, politiko. Teko su juo dirbti Vyriausybėje, kur tikrai jaučiau jo pagalbos petį, ir todėl galbūt sekėsi taip dirbti. Seimo pirmininkė Irena Degutienė: Nors tikrajam tokių asmenybių mastui suvokti reikia istorinės distancijos, jau šiandien neabejotina velionio darbų svarba naujųjų laikų Lietuvos istorijoje. Tautinis atgimimas, pastangos atsikratyti sovietinio palikimo ir kurti demokratiją, Lietuvos ūkio stiprinimas ir siekis integruotis į stipriausias gynybines bei politines - ekonomines struktūras visiems laikams bus neatskiriamos nuo A. Brazausko vardo. Todėl su A. Brazausko išėjimu baigiasi ne tik velionio biografija, bet ir išskirtinis Lietuvos istorijos tarpsnis. Tai buvo žmogus visada žinantis, ką ir kaip daro, ko nori. Mane kaip žmogų labiausiai žavėjo tai, kad A. Brazauskas buvo politikas, bet pirmiausia žmogus, kuris galėjo kalbėti ir su vaiku, ir su senu žmogumi, ir su neįgaliu, ir su turtingu, ir neturtingu paprasta žmonių kalba. /.../ Tai buvo žmogus, kuris visada teigė, kad jis yra lietuvis, tikintis žmogus, tačiau istorinė situacija buvo tokia, prie kurios jis buvo tam tikra prasme prisitaikęs. Tačiau ne žodžiais, o darbais A. Brazauskas įrodė, kad jis Lietuvos sūnus. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis: Lietuva neteko žmogaus, kuris buvo svarbus jos pastarųjų dešimtmečių istorijoje. Tai buvo labai žymi asmenybė, svarbi paskutiniu laikotarpiu. Jo mirtis yra reikšmingas įvykis ir paliečia mus visus. Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius: Mirė žmogus, kuris padarė didelę įtaką Lietuvos politikai ir Lietuvos keliui. Nors dešinieji su juo ir ne visada sutarė, bet sutarė esminiais klausimais. Gal jam kaip buvusiam komunistui ir buvo sunkiau, bet jis tvirtai pasisakė už narystę ES ir NATO. Buvęs prezidentas Valdas Adamkus: Tai buvo stipri asmenybė ir geras politikas, kuris ištikimai dirbo labai sunkiu Lietuvai laikotarpiu, Niekas to nepaneigs. Jam teko ginti Lietuvos reikalus, kai valstybė formaliai dar neegzistavo. Jis išdrįso kritišku momentu apsispręsti, kurioje pusėje stoti, ir prisiimti atsakomybę, kaip pirmas žmonių išrinktas prezidentas, sukurti struktūrą ir prisistatyti pasauliui. Tai buvo istorinė asmenybė Lietuvos politikoje ir sektinas pavyzdys, kaip dirbti visiems žmonėms. Rolandas Paksas: Lietuva neteko žmogaus, kuris vadovavo valstybei labai sudėtingu laikotarpiu tiek būdamas Prezidentu, kai valstybė stojosi ant kojų, tiek prieš tai būdamas Komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, kai reikėjo parodyti savo valią, tiek būdamas Ministru Pirmininku, kai į savo sprendimus sudėjo visą savo patirtį. LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius: Tai žmogus, kuris labai mylėjo savo darbą, kuriam atidavė didžiąją gyvenimo dalį. Prezidentas A. Brazauskas visada priimdavo racionalius sprendimus apgalvodamas kiekvieno jų pasekmes. Tai žmogus, kuris gerbė kito žmogaus nuomonę, mokėdavo įsiklausyti į ją. A. Brazauskas daug prisidėjo prie Lietuvos demokratinės darbo ir Lietuvos socialdemokratų partijų susijungimo, bendros programos sukūrimo. A. Brazauskas buvo ir ilgiausiai vadovavęs Vyriausybėms Premjeras, kuriam dirbant sparčiais tempais augo Lietuvos ekonomika ir gerėjo žmonių gyvenimas. Lietuvos pirmosios Vyriausybės Premjerė, Lietuvos liaudies partijos lyderė Kazimira Prunskienė: Tuomet, kai dirbome Vyriausybėje, kai jis buvo mano vadovaujamos Vyriausybės vicepremjeras, tai buvo vienas patikimiausių ir kompetentingiausių Vyriausybės narių, juo buvo galima pasitikėti. Man dirbant TSRS Aukščiausiojoje Taryboje, A. Brazauskas, būdamas Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, palaikė mūsų radikalius reikalavimus perimant ekonomiką, darant pirmuosius žingsnius link realios nepriklausomybės. Politologas Antanas Kulikauskas: Istorinis A. Brazausko vaidmuo be abejo yra didžiulis ir Lietuvos nepriklausomybei neabejotinai pozityvus. Jis nebuvo ryškus entuziastas, bet po to, kai Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Maskvos, M.Gorbačiovas 1990 metų sausio mėnesį lankydamasis Lietuvoje laikė jį svarbiausiu asmeniu. Ir nuo jo pozicijos labai daug priklausė. Pačioje Lietuvoje nekilo didesnio pasipriešinimo, jeigu A. M. Brazauskas būtų užėmęs promaskvietišką poziciją, būtų buvęs daug komplikuotesnis atvejis nepriklausomybei, o kadangi Lietuva buvo pirmoji, tai padėjo tam procesui, kuris pasibaigė Sovietų sąjungos žlugimu. Po trumpos Sąjūdžio epochos, politikoje padarytų klaidų, A. Brazauskui pavyko įtikinti ir išlaviruoti taip, kam pritarė dauguma žmonių. Tolesnė epocha pakankamai prieštaringa, bet tai rutininiai dalykai. Politinėje kovoje jis išliko atsakingas. Pakankamai atsakingas tautai ir valstybei nepaisant smulkesnių dalykų. Pragmatiškas ir valstietiškai ūkiškas. Aukštai iškilęs iš vidutinio lietuvio. Nepaisant visų skandalų, buvo vertinamas absoliučios daugumos.
Kodėl karstas neįneštas į Arkikatedrą? Didžiausią nepasitenkinimą laidojant Algirdą Mykolą Brazauską sukėlė Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų sprendimas aukoti šv. Mišios už a.a. Prezidentą neįnešant jo karsto į Vilniaus Arkikatedrą. Taip esą nusprendė kardinolas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis kaip atsakingas už Vilniaus Arkikatedrą. XXI amžius, būdamas katalikiškas visuomeninis laikraštis, žinodamas šio klausimo aktualumą ir opumą visuomenei, pateikia kai kurias nuomones. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Katalikų Bažnyčios hierarchų sprendimas didžiausio pasipriešinimo sulaukė iš kairiųjų politikų bei jiems atstovaujančių žurnalistų pusės. Kaip žinoma, karsto įnešimas į bažnyčią prieš laidojat velionį šiuo metu daug kur jau nepraktikuojamas. Be to, sprendimą, ar reikia įnešti karstą, priima tik bažnyčią (ar katedrą) administruojantis dvasininkas. Nepaisant to, buvo naudojamas ir kitas argumentas: esą A. Brazausko į Arkikatedrą jo priešininkai neįleido pro pagrindinį įėjimą net jį inauguruojant Prezidentu 1993 metais, ir šis priešiškumas išliko. Buvo skelbiama, kad A. M. Brazausko karstą atsisakyta nešti į Vilniaus Arkikatedrą dėl to, kad jis su antrąja žmona Kristina gyveno be bažnytinės santuokos, ir todėl dvasininkai nusprendė, kad šv. Mišias Katedroje už velionį geriau aukoti be jo karsto. Išties, Katekizmas numato, kad išsituokusieji, sudarę civilinę santuoką, atsiduria padėtyje, kuri yra objektyviai priešinga Dievo įstatymui. Nuo to laiko jie nebegali eiti Komunijos tol, kol šitokia padėtis truks. Su A. Brazausku artimai bendravęs Alantos klebonas kun. Sigitas Sudentas teigė, jog iš paties Prezidento lūpų girdėjęs norą, kad jo palaikai laidotuvių dieną būtų pagerbti Arkikatedroje bazilikoje. Nepasitenkinimą hierarchų sprendimu išsakė buvęs prezidentas Valdas Adamkus, esą įkalbinėjęs kardinolą pakeisti sprendimą: Skaudu, kad Bažnyčia nepanoro jo karstui atverti šios šventovės durų. O juk būtent A. Brazauskas grąžino Arkikatedrą tikintiesiems. Manau, kad jis gyveno kaip doras katalikas, pats ne kartą mačiau jį einantį imti Komunijos, žinau, kad jam buvo suteiktas paskutinis patepimas. Laidojame Prezidentą kataliką. Todėl nesuprantu, kokios kliūtys trukdo Bažnyčiai pagerbti A. Brazausko palaikus Arkikatedroje. Manau, kad tai didelė klaida. Prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi išreiškė savo nepasitenkinimą tokiu sprendimu. Nepritarimą Bažnyčios pozicijai išsakė ir Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija. Socialdemokratų partijos pranešime rašoma, kad gerbdama Lietuvos katalikų bažnyčios atstovų nuomonę, Lietuvos socialdemokratų partija apgailestauja dėl tokio sprendimo ir mano, kad katalikų bažnyčios hierarchai juo parodė nepagarbą visiems Lietuvos žmonėms ir valstybei. Tokiu būdu užuot sunkią minutę vienijusi tautą bažnyčia ją priešina. Nepritarimas Bažnyčios pozicijai buvo eskaluojamas ir klausinėjant į Prezidentūrą velionį aplankyti atėjusių žmonių. Seimo pirmininkė Irena Degutienė sakė, kad: Lietuvoje nėra valstybinės religijos ir valstybės institucijos negali nurodinėti Bažnyčiai, kaip jai elgtis vienu ar kitu atveju. Todėl privalome gerbti Katalikų Bažnyčios vyskupų sprendimą. Man nėra žinomi tokio sprendimo motyvai ir jais net nesidomėjau.<...> Man, kaip tikinčiam žmogui, yra svarbu, kad Katedroje bus šventos Mišios už Algirdo Brazausko sielą. Kad galėsiu jose dalyvauti ir melstis. Vėliau Seimo pirmininkė, atsižvelgdama į visuomenėje sukeltą ažiotažą dėl A. M. Brazausko karsto nenešimo į katedrą, Žinių radijui teigė: Visada kyla problemos, kai nežinai, kodėl toks sprendimas yra priimtas, manau, kad ir Bažnyčia turėtų pasakyti, kodėl tokį sprendimą priėmė, galbūt ir įtampa visuomenėje nuslūgtų. Tačiau kartu ji ragino tokį dvasininkų sprendimą gerbti: Valstybės institucijos jokios įtakos Bažnyčiai negali turėti, kitas dalykas, kad mes šioj žemėj esam tik dulkės, visi išeisim amžinybėn, visi susitiksim kitur. Ir, man atrodo, kad tikinčiam žmogui visų pirma yra svarbus žodis atleist už padarytas klaidas, susikaupt išėjimo amžinybėn momentu, ir aš tai darysiu. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius interviu
vienam dienraščiui pasakė: Bažnyčia, atsižvelgdama į A. M. Brazausko
atliktą išpažintį (nors jo asmeninis gyvenimas nėra pavyzdys katalikams),
su derama pagarba ir atlaidumu laidoja jį katalikiškai.<...>
Katedros grąžinimo nereikėtų sureikšminti. Aš dėl to į lagerį išvažiavau.
Jeigu simbolinę frazę, kad katedra grąžinama tikintiesiems, A. Brazauskas
būtų pasakęs 1972 m. ar 1978 m., tai jau būtų didvyriškumas. Katedros
grąžinimas, himnas, Trispalvės iškėlimas pribrendo pagal aplinkybes.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |