2010 m. liepos 7 d.
Nr. 51
(1836)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Krikščioniškas susirūpinimas dėl smurto Kirgizstane

Mindaugas BUIKA

Kirgizijos gyventoja prie
per riaušes suniokotų namų

Balsavimas referendume
dėl naujosios konstitucijos

Vyskupas Nikolausas Mesmeris SJ

Smurto kupini susidūrimai Ošo gatvėse

Ragina atstatyti taiką

Katalikų Bažnyčios vadovai išreiškė susirūpinimą dėl susidariusios dramatiškos padėties Kirgizstane po vietinių etninių grupių susidūrimų, dėl kurių nukentėjo šimtai žmonių ir šimtai tūkstančių priversti pasitraukti iš savo gyvenamųjų vietų. Birželio 20-ąją, kai buvo minima Pasaulinė pabėgėlių diena, popiežius Benediktas XVI kvietė šioje posovietinėje Vidurinės Azijos valstybėje atstatyti taiką, o nukentėjusiems skubiai suteikti humanitarinę paramą.

„Noriu kreiptis su neatidėliotinu raginimu atkurti taiką ir saugumą pietinėje Kirgizstano dalyje, kur pastarosiomis dienomis įvyko sunkūs susirėmimai“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, susitikęs su piligrimais Romos šv. Petro aikštėje, kurie rinkosi kalbėti sekmadienio „Viešpaties Angelas“ maldą. Pasak pranešimų, po vietos kirgizų ir uzbekų smurto kupinų susidūrimų Ošo ir Džalalabado miestuose beveik 400 tūkstančių gyventojų, daugiausia uzbekų, tapo pabėgėliais. Dalis jų pasitraukė į kaimyninį Uzbekistaną, nors ši šalis uždarė savo sienas. Oficialiai kalbama, kad žuvusiųjų skaičius siekia apie 200, tačiau jis faktiškai gali būti žymiai didesnis.

Baimindamiesi dėl savo saugumo per susirėmimus sužeisti uzbekai vengia kreiptis į medicinos įstaigas. Taip pat ir jų žuvusieji neretai buvo laidojami slaptai. Į chaosą išgyvenusius Ošo ir Džalalabado miestus buvo nutrauktas elektros ir dujų tiekimas, buvo iškilę ir sunkumų dėl aprūpinimo maistu ir vandeniu. „Aukų šeimoms ir visiems, kurie kenčia dėl šios tragedijos, reiškiu nuoširdų artumą ir užtikrinu savo maldas, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. – Kviečiu šalies etnines grupes atsisakyti smurto bei provokacijų, o tarptautinę bendruomenę prašau pasirūpinti, kad humanitarinė parama kuo greičiau pasiektų nukentėjusius žmones“.

Politikos „skaldyk ir valdyk“ pasekmės

Etniniu atžvilgiu iš 5,5 milijono Kirgizstano gyventojų, 70 proc. yra kirgizai, 15 proc. – uzbekai (abi šios grupės išpažįsta islamo tikėjimą) ir 8 proc. – rusai stačiatikiai. Tuo tarpu pietinėje šalies dalyje uzbekai sudaro apie 40-50 proc. vietinių gyventojų. Šis regionas priklauso derlingai Ferganos lygumai, kurią buvusios Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas 1920 metais dirbtinai padalino tarp trijų tuometinių sovietinių respublikų – Uzbekistano, Tadžikistano ir Kirgizstano, neatsižvelgdamas į etninę gyventojų sudėtį. Gal būt tai daryta sąmoningai, kad būtų išlaikyta tautinė nesantaika ir galima būtų realizuoti kolonizatoriams patogų principą – „skaldyk ir valdyk“.

Buvusioje Sovietų Sąjungoje valdant totalitariniam režimui tvarką buvo įmanoma palaikyti, tačiau jam pradėjus byrėti dirbtinai sukurtos sienos iš karto padidino etninius nesutarimus. Susidūrimai Ošo mieste prasidėjo dar 1990 metais, bet tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas skubiai pasiuntė karinius dalinius, kurie atkūrė rimtį. Neatsitiktinai popiežius Benediktas XVI savo paraginimuose perspėjo, kad nebūtų pasiduodama provokacijoms, nes, kaip teigė duotame interviu Vatikano radijui Kirgizstano katalikų apaštalinis administratorius vyskupas Nikolausas Mesmeris, daugelio įsitikinimu pastarąjį konfliktą „išprovokavo nušalinto prezidento Kurmanbeko Bakijevo rėmėjai ir artimieji“.

Tarptautinei katalikų misijų žinių agentūrai „Fider“ duotame interviu vyskupas N. Mesmeris sakė, kad dabartiniame kentėjimų ir išbandymų laikotarpyje „Šventojo Tėvo išsakytos mintys ir maldos suteikia pastiprinimą ir paguodą“ visiems Kirgizstano žmonėms. „Mes, katalikai, šioje šalyje esame tik maža kaimenė, tačiau meldžiamės už jos taiką ir gerovę. „Caritas“ organizacijos veikimas padeda mums jausti visuotinės Bažnyčios solidarumą“, – pažymėjo ganytojas. Tarp kitų humanitarinių organizacijų „Caritas Internationalis“ iš artimiausios būstinės Pakistane buvo tarp pirmųjų, mobilizavusių paramos teikimą į Ošo ir Džalalabado miestus. Taip pat aktyviai veikia Vokietijos „Caritas“ bei Jungtinių Valstijų katalikiška paramos tarnyba CRS.

Jėzuitams patikėta bendruomenės sielovada

Pati katalikų bendruomenė Kirgizstane yra labai nedidelė – jai priklauso nuo 500 iki vieno tūkstančio tikinčiųjų, kurie yra ankstesnio sovietinio režimo represuotų ir nutremtų vokiečių, lenkų bei korėjiečių palikuonys. Po praėjusio XX amžiaus pabaigoje įvykusių politinių permainų Kirgizstano katalikai priklausė naujai įsteigtai Kazachstano ir Vidurinės Azijos apaštalinei administratūrai su centru Karagandoje. 1997 metais popiežius Jonas Paulius II įsteigė Kirgizstano atskirą misijų tarnybą („Missio Sui Iuris“), kurią patikėjo Jėzuitų vienuolijos globai. 2006 metais popiežius Benediktas XVI jai suteikė apaštalinės administratūros statusą ir vadovauti paskyrė naujai konsekruotą jėzuitą vyskupą N. Mesmerį. Šis 56 metų hierarchas yra kilęs iš Kazachstano vokiečių katalikiškos šeimos ir 1989 metais baigęs Rygos (Latvijos) kunigų seminariją. Dabar Kirgizstano katalikų sielovadoje darbuojasi šeši kunigai jėzuitai ir kelios pranciškonės vienuolės.

Džalalabado katalikų parapijoje sielovadinę tarnystę einantis lenkas jėzuitas kunigas Kšištofas Korolčiukas birželio 21 dieną JAV katalikų žinių agentūros publikuotame interviu patvirtino, kad pastarajame kirgizų ir uzbekų konflikte religinių motyvų nėra ir kad prieš vietos krikščionis išskirtinio smurto atvejų nebuvo. Tačiau kai kurie katalikai, baimindamiesi dėl galimų išpuolių pasekmių, kartu su kitais gyventojais pasitraukė iš Ošo bei Džalalabado, todėl išgyvena visus pabėgėlių daliai būdingus sunkumus. Tėvas K. Korolčiukas sakė, kad katalikų parapija savo ruožtu suteikė prieglobstį kelioms kirgizų, uzbekų ir rusų šeimoms su mažais vaikais, kurioms buvo sunku gauti maisto ir medikamentų toje chaotiškoje padėtyje.

Referendumas dėl naujosios Konstitucijos

Pastaruoju metu padėčiai šiek tiek aprimus ir dešimtims tūkstančių pabėgėlių, pasitraukusių į kaimyninį Uzbekistaną grįžtant į gimtinę, birželio 27 dieną Kirgizijoje buvo surengtas referendumas dėl naujosios Konstitucijos projekto. Pagal sumanymą naujoji Konstitucija turi padidinti parlamento ir sumažinti prezidento galią, taip užkertant kelią piktnaudžiavimui valdžia. Prie ankstesnių prezidentų Askaro Akijevo ir Kurmanbeko Bakijevo, tas valdymas išvirsdavo į šeimos ir grupės artimųjų klano autoritarizmą. Nors nušalintas ir Baltarusijoje prieglobstį radęs prezidentas K. Bakijevas pareiškė, kad referendumas neteisėtas, tačiau dalyvavimas jame buvo aktyvus.

Iš balsavimo teisę turinčių 2,7 mln. Kirgizstano rinkėjų referendume dalyvavo beveik 70 proc. ir netgi 90 proc. jų išsakė paramą naujajai Konstitucijai. Referendumą oficialiai parėmė Jungtinių Tautų Organizacija, taip pat Kirgizstano karines bazes turinčios Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Tiesa, prezidentas Dimitrijus Medvedevas išreiškė abejones, ar naujoji „parlamentinės respublikos“ santvarka užtikrins šalyje tvarką ir ar nepadidins susiskaldymo ekstremizmo apraiškų. Stebėtojų nuomone, daugelis piliečių nelabai suprato naujojo dokumento esmę, tačiau buvo įsitikinę, kad referendumas tiesiog atneš jų trokštamą didesnį politinį stabilumą, todėl noriai jame dalyvavo.

Išsakytas „taip“ balsavime laikinajai prezidentei Rozai Otumbajevai suteikė teisę formuoti šalies vyriausybę iki spalio mėnesį rengiamų parlamento rinkimų. Pati prezidentė, kuri sovietmečiu mokslus baigė Maskvoje ir dirbo komunistų partijos funkcioniere Biškeke (anksčiau Kirgizstano sostinė vadinta Frunze iš čia kilusio žymaus bolševiko Michailo Frunzės garbei), o nepriklausomybės sąlygomis užėmė užsienio reikalų ministrės postą, dabartinėse pareigose turi likti iki 2011 metais įvyksiančių naujo prezidento rinkimų. Beje, pagal naujos Konstitucijos nuostatas prezidentas gali būti renkamas tik vienai kadencijai, kuri trunka šešerius metus.

Šalia politinio stabilumo svarbią strateginę padėtį Centrinėje Azijoje turinčiam Kirgizstanui labai aktualus yra ekonominis atsikūrimas. Dabar net daugiau kaip 800 tūkstančių šalies gyventojų yra išvykę uždarbiauti į užsienį (daugiausia į Rusijos Tolimuosius Rytus ir Kazachstaną) ir savo vaikus palikę saugoti iš menkos pensijos pragyvenantiems seneliams. Skirtingai nuo kaimyninių šalių, gamtinių resursų mažai turinčio Kirgizstano gamybinė ekonomika yra beveik visai sužlugdyta.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija