Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Drąsa ir nuoširdumas gali išgelbėti tautą

Kaunietis skulptorius ir politikas Stasys Žirgulis Zenono ŠIAUČIULIO nuotrauka

Kaunietis skulptorius ir politikas Stasys Žirgulis yra surengęs daug personalinių parodų, dalyvavęs įvairiose tarptautinėse parodose. Jis jau daug metų dirba dėstytoju Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. S. Žirgulis žinomas ir kaip ryžtingas politikas, Kauno tarybos narys. Jis buvo prieš skandalingą įstatymą, kuriuo padidinti mokesčiai už šiukšlių išvežimą. Deja, įstatymas vis dėlto buvo priimtas, mokesčiai už šiukšlių išvežimą pakilo net dvigubai. Tai rodo, kad mūsų krašte dažnai prastumiami korumpuotų valdžios veikėjų proteguojami įstatymai. Tokie įstatymai naudingi suinteresuotoms grupuotėms ir nepalankūs daugumai piliečių.

„XXI amžiaus“ korespondentas Giedrius Grabauskas-Karoblis su Stasiu Žirguliu kalbasi apie krašto socialinės politikos dabartį ir perspektyvas, savivaldos problemas, padėtį teisėsaugoje, Kauno mieste, aptaria ir kultūros bei meno sferoje vykstančius procesus.

Lietuvos teismuose klesti korupcija, prokuratūros sistemoje ir policijoje sąžiningiems pareigūnams dirbti trukdo korumpuotų pareigūnų klanai. Kaip manote, ar šioje srityje įmanomos ryžtingos permainos?

Padėtis teisėsaugoje yra bendros situacijos valstybėje atspindys. Netvarkos Lietuvoje daug, todėl daug netvarkos yra ir teisėsaugoje. Sudėtingos teismų situacijos priežastis – teisėjų monopolis. Nors daugelyje Europos šalių egzistuoja prisiekusiųjų teismai, Lietuvoje jų iki šiol nėra. Korumpuotų teisėjų klanai mūsų šalyje įsigali vis labiau ir tai sukelia daug problemų. Prisiekusiųjų teismo įvedimas būtų teigiamas žingsnis, nes tokie teismai, kokie Lietuvoje veikia šiuo metu, neturi nei žmonių pagarbos, nei pasitikėjimo. Net sovietmečiu  kartu su teisėjais teismų procese dalyvaudavo tarėjai. Dabartinė  padėtis erzina žmones, kelia nepasitikėjimą valdžia.

Pedofilijos byla ir visa Kedžių bei Venckų šeimų persekiojimo istorija akivaizdžiai  parodo, kad Lietuvoje korupcija ir aplaidumas jau pasiekė pavojingą ribą. Taip toliau tęstis nebegali. Be ryžtingų permainų visiškai nugrimsime į sąstingio liūną.

Apie 30 proc. Lietuvos piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, nedarbo lygis kai kuriuose rajonuose siekia 20 proc. Daugelis dirbančių žmonių gauna labai mažus atlyginimus, o mokesčių našta didžiulė. Kokie galimi keliai iš šios gilios socialinės ir ekonominės krizės?

Tai, kai mūsų šalyje skurdas vis labiau plinta, nėra atsitiktinis reiškinys. Vyksta daug nesuprantamų dalykų – štai Lietuvoje kuro, elektros bei vandens kainos didelės (Lenkijoje ir Estijoje elektra pigesnė, o žmonių pajamos – didesnės), o atlyginimai ir pensijos vienos mažiausių Europoje (daugelio žmonių atlyginimai ir pensijos tesiekia tik 200–300 eurų per mėnesį). Dažnai teigiama, kad socialinės pašalpos gadina žmones. Galima tam pritarti, bet tai tik viena medalio pusė, nes daug žmonių tokių pašalpų prašo ne iš gero gyvenimo – jie ne veltėdžiai, jie prarado darbus ir tapo bedarbiais. O juk jie turi butus, kurių išlaikymas brangiai kainuoja, turi vaikus, kuriuos reikia pamaitinti, aprengti, leisti į mokslus. Keista, kad sunkmečiu dar vykdomos ir žalingos reformos. Štai ir plačiai išliaupsinta aukštojo mokslo reforma daroma ne žmonių labui. Švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus inicijuotos reformos griauna aukštųjų mokyklų savivaldą, dėl didžiulių mokesčių už mokslą vis daugiau studentų išvyksta iš Lietuvos. Kam mokėti astronomines sumas – po 6–9 ar net 15–18 tūkstančių litų per metus, jei Vakarų šalyse galima mokytis už 1–3 tūkstančius litų per metus?

Mokesčių sistema mūsų šalyje labai prieštaringa. Didžiuliai mokesčiai nėra palankūs tiek samdomiems darbuotojams, tiek verslininkams, tiek menininkams. „Pagalvės mokesčiai“ Lietuvos problemų neišspręs.

Mūsų krašto ateitis didele dalimi priklauso nuo to, kaip pavyks išspręsti ekonomines ir socialines problemas. Juk skurdžioje šalyje plinta korupcija, alkoholizmas. Atkūrus socialinį stabilumą, padėtis iškart keičiasi į gera.

Korupcija – viena pagrindinių Lietuvos problemų. Su ja susiję ir kitos problemos – organizuoto nusikalstamumo tinklų klestėjimas, skurdas, nusivylimas. Kokios lietuviškosios korupcijos šaknys? Ar šį valstybės eroziją keliantį reiškinį įmanoma pažaboti?

Lietuvoje per paskutinius du dešimtmečius išsikerojo klanai. Tai ir galingi politiniai-finansiniai klanai, ir kriminaliniai klanai. Mūsų valstybė ir piliečiai dėl tokių grupuočių veiklos patyrė milijardinių nuostolių. Tikroje teisinėje valstybėje, jei paaiškėtų didžiulės aferos, tokių aferų architektai atsidurtų už grotų – ir labai ilgam laikui. Jų turtas būtų konfiskuotas, ir nepadėtų bandymai jį perduoti giminėms ir bičiuliams. O Lietuvoje stambūs aferistai klesti, juos remia ir kai kurie politikai bei pareigūnai.

Korupciją įmanoma pažaboti, bet tam reikia ne teorijų, ne seminarų, o griežtos kovos su didžiosios korupcijos organizatoriais. Jei bus pažaboti didžioji korupcija, tai sumenks ir smulkioji, buitinė korupcija. Kartais teisėsaugos pareigūnai demaskuoja ir „stambesnes žuvis“, bet norint esminio proveržio, reikia stipresnės įstatyminės bazės ir svarbiausia – ryžtingos bei sutelktos teisėsaugos pareigūnų veiklos.

Mūsų krašte yra daug talentingų menininkų, už mažus atlyginimus pasiaukojamai dirba bibliotekų bei kitų kultūros įstaigų darbuotojai. Tačiau čia pat yra ir susiformavęs „kultūrinių reiderių“ klanų monopolis. Šie klanai gauna didžiules sumas iš valstybės biudžeto, didelę dalį šių lėšų išgrobsto, o kultūros ir meno srityje dirbantiems žmonėms lieka tik trupiniai. Koks jūsų požiūris į kultūros ir meno raidos alternatyvas?

Kultūra yra itin svarbi sritis. Tik neaišku, ar ji yra savaiminis procesas, ar planingai formuojama sritis. Ko gero, tai abiejų procesų sintezė. Reikalingi tam tikri planai, strategijos, bet kultūra – ne karybos sritis: čia turi būti daug vietos laisvei, atvirai idėjų raiškai. Žinoma, valstybės institucijos turi prižiūrėti tvarką. Apmaudu, kad vis dar veikia korumpuotos grupuotės, tokios kaip Kėvišo klanas. Tokių grupuočių veikla labai trukdo tikriems kūrėjams. O dėl kultūros ir meno projektų finansavimo iškyla įvairios alternatyvos. Štai kad ir tokia alternatyva – ar kelis menininkus aprūpinti įrengtomis dirbtuvėmis, ar kelioms dešimtims menininkų skirti 1250 litų mėnesines stipendijas. Aš palaikau idėją, kad būtų kuriamos menininkų dirbtuvės. Įvairių užsienio šalių pavyzdžiai įrodė, kad būtent tokiose dirbtuvėse formuojasi gabių menininkų grupės, čia jie turi geras galimybes tobulėti. Žvelgiant į švietimo reformą, iškyla klausimas, ar gali reforma tęstis 20 metų? Reformoms įvykdyti pakanka 6–7 metų. Jei reformos vyksta 20 metų, jos išsigimsta ir tampa savitikslėmis, nutolusiomis nuo žmonių poreikių. Kai kas teigia, kad mūsų krašte yra per daug aukštojo mokslo siekiančių žmonių. Manau, kad turėtume džiaugtis, kad jaunimas siekia mokslo. Juk kam reikalingi beraščiai? Nejaugi norime, kad Lietuvai būtų juodadarbių emigrantų tauta?

Tai, kad plinta aferos, yra apgailėtinas reiškinys. Štai paaiškėjo, kad interneto svetainių kūrimui iš valstybės biudžeto skirta šimtai tūkstančių litų. Specialistai teigia, kad aukšto lygio interneto svetainę galima sukurti už 10–15 tūkstančių litų. Tad iškyla klausimas – kur keliauja tie šimtai tūkstančių? Ar tai ne tikrų tikriausia biudžeto pinigų plovykla?

Kaunas daugelį metų buvo ir akademinis, ir pramonės miestas. Šiuo metu miestas atsidūrė kryžkelėje – pramonė gerokai sumenko, o akademinė įtaka gerokai sumažėjo. Net ir studentų Kaune vis mažėja, nes dalis kauniečių išvyksta studijuoti į Vilnių ar užsienio šalis. Ką manote apie Kauno perspektyvas?

 Nepaisant įvairių negandų, Kaunas vis dėlto yra akademinis miestas. Jei sieksime, kad jis ir toliau liktų toks, tai jis toks ir liks. Juk Kaune yra didelis intelektualinis potencialas, ir reikia juo remtis. Lietuvoje labai aktualūs savivaldos klausimai. Aš už tai, kad vyktų tiesioginiai merų rinkimai. Žinoma, jie turi turėti ir atinkamus įgaliojimus. Labai apmaudu, kad 2011 metais tiesioginių merų rinkimų dar nebus.

Kaunui per du dešimtmečius vadovavo daug merų. Gaila, kad net ir padoresniems merams neišeina pažaboti mieste įsigalėjusių biurokratų klanų, nes biurokratija stabdo pažangą ir sudaro prielaidas įsigalėti korupcijai ir nepotizmui. Pasigendu skaidrumo ir savivaldybės įmonių valdyme. Kai kurios savivaldybės įmonės veikia taip, tarsi būtų niekam neatskaitingos.

Šalies gyvenime svarbu yra ir valdžios žmonių vertybės. Regime visą mozaiką: yra daug sąžiningų ir padorių politikų, ir daug vulgarių, girtaujančių, korumpuotų politikų. Be to, kartais susidaro įspūdis, kad kai kurie politikai vis kažko bijo ir dairosi į šalis. Koks jūsų požiūris į vertybių ir veiklos santykį?

Man patinka rašytojo ir filosofo K. Kastanedos frazė: „Tik žmogus, nugalėjęs baimę, gali patirti aiškumą“. Tačiau kai kurių politikų baimės ir jų vykdoma klastinga dviveidė politika kenkia Lietuvai. Apskritai mūsų politikos olimpe vyksta daug prieštaringų procesų. Dalis politikų blaškosi, dairosi į šalis ir daro klaidas – štai kad ir R. Šukio pavyzdys. Jis šiuo metu užima sveikatos apsaugos ministro pareigas, nors dėl jo praeities veiklos kyla daug abejonių. Dar prieš kelerius metus, eidamas vidaus reikalų ministro pareigas, jis važiavo į Maskvą susitikti su sunkiais nusikaltimais įtartu ir nuo teisėsaugos besislapsčiusiu V. Uspaskichu. Toks poelgis kelia abejonių šio politiko veiksmais – tai atviras teisinis nihilizmas. Tokie jo veiksmai primena tėvynės išdavimą. Egzistuoja daug esminių klausimų, susijusių su pasirinkimu. Šiuo metu daug žmonių turi pasirinkti tarp mėgiamo, bet mažai apmokamo darbo Lietuvoje ir nelabai mėgstamo, bet kur kas geriau apmokamo darbo užsienyje. Štai mano sūnus aktorius uždirba nedaug, bet dirba mėgstamą darbą. O kai kurių mano bičiulių vaikai gyvena užsienyje ir uždirba daug daugiau. Jie turi daugiau galimybių kurti savo gerovę, bet dažnai dirba mažiau kvalifikuotą darbą, ne visada gali save realizuoti profesinėje srityje. O politinėje sferoje regime daug klastos, daug dviveidiškumo, iškreipto suvokimo apie esminius politinius procesus. Štai kai kurie politikai apie viešuosius ryšius kalba kaip apie visagalius. Tačiau juk dirbtinai kuriami įvaizdžiai nieko gero neduoda, vien viešaisiais ryšiais paremta pseudopolitika veda į aklavietę. Jei ir toliau keliausime susiskaldymo ir klastos keliu – nieko nepasieksime. Reikia mažiau susiskaldymo, mažiau intrigų, daugiau vienybės ir drąsios pilietinės pozicijos. Tik drąsa ir nuoširdumas gali išgebėti tautą.

Ačiū už pokalbį.

© 2010 „XXI amžius“