2010 m. liepos 21 d.
Nr. 55
(1840)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Atkurtojo VDU Katalikų teologijos fakulteto istorinis kontekstas

Faustas Jončys

Autorius ir kolegė Lina Šulcienė
kalbasi apie Katalikų teologijos
fakulteto istoriją
Artūro ŠULCO nuotrauka

1990 metų pradžioje atkurtajam fakultetui – jau dvidešimt metų! Šiam įvykiui paminėti Didžiojoje fakulteto auloje gegužės 20 dieną vyko mokslinė konferencija „Katalikų teologijos fakulteto reikšmė Lietuvos mokslui ir kultūrai“, kurioje nagrinėtos istorinės fakulteto ištakos.

Iš tiesų seniausias fakulteto pirmtakas, tikroji jo „pramotė“ atsirado dar prieš 420 metų, kai remiant Vilniaus vyskupui Protasevičiui, buvo įkurta jėzuitų kolegija, netrukus – 1579 metais išplėsta į Vilniaus akademiją – pirmąjį Lietuvos universitetą, kurį įteisino karalius Steponas Batoras, o bule „Deum attente“ pripažino popiežius Grigalius XIII (tais laikais ir Krokuvos universitetas ne kartą buvo vadinamas „akademija“).

Vieninteliai fakultetai Akademijoj buvo teologijos ir filosofijos (tik vėliau atsirado kanonų teisės ir civilinės teisės fakultetai). Be būsimų dvasininkų, filosofijos fakultete studijavo ir pasauliečiai bajorai. Dėstomoji kalba buvo lotynų. Tautinė studentų sudėtis labai marga, bet akademinė lenkiška viršūnė neturėjo kokių nors ypatingų teisių ar privilegijų, o Tomas Venclova teigia, kad akademija „nebuvo nei lietuviškas, nei lenkiškas, bet europietiškas reiškinys“ („Vilties formos“, Vilnius, 1991).

Daug vėliau savo mokyklas ėmė steigti „modernieji“ priorai, skatinę gamtos ir tiksliuosius mokslus, domėjęsi naujomis filosofinėmis srovėmis. Tada ir akademija turėjo pasitempti.

Panaikinus jėzuitų ordiną, jo palikimą perėmė Lietuvai ir Lenkijai bendra Edukacinė komisija (tarytum pirmoji Europoje švietimo ministerija), ir Vilniaus akademija 1773 metais tapo Lietuvos vyriausiąja mokykla su „fizinių mokslų“ ir „moralinių mokslų“ fakultetais. Moraliniai iš esmės buvo teologiniai mokslai, nors jų kryptis jau nebebuvo grynai konfesinė, o liberalesnė.

Rusams prisijungus Lietuvą, Vyriausioji mokykla tapo nebe Lietuvos, o Vilniaus, be to, moralinių mokslų fakultete atsirado ir filosofinių disciplinų.

1803 metais 30 metų veikusi Vyriausioji mokykla caro aktu buvo paversta trisdešimtmetį gyvavusiu Imperatoriniu Vilniaus universitetu. Jame, šalia trijų fakultetų (fizikos-matematikos, medicinos ir literatūros), veikė moralinių bei politinių mokslų fakultetas. „Politiniai“ mokslai – tai teisė, istorija ir ypač Kantą propaguojanti filosofija, o „moraliniai“ – tai teologija, kurią studijavo iš Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų suvažiavę Vilniaus dvasinės seminarijos auklėtiniai.

Nors dėstomoji kalba universitete ilgą laiką išliko lotynų, bet jau buvo krypstama lenkiško bajoriškumo bei liberalumo link. Vis dėlto universitetas kelerius metus „itin klestėjo, mokslu ir garsu pralenkęs visas Lenkijos ir Rusijos aukštąsias mokyklas“ (A. Rukša, „Lietuvos universitetų istorija“, Čikaga, 1972), kol netrukus prasidėjo garsioji filomatų-filaretų byla, 1831 metų sukilėlių studentų persekiojimas ir universiteto uždarymas.

Tačiau Vilniaus vyskupo Klongevičiaus rūpesčiu iš buvusio universiteto teologijos skyriaus ir dvasinės seminarijos buvo suformuota Dvasinė Vilniaus akademija su 40-čia studentų aukštosioms teologijos studijoms, ir tai ne menkesnio lygio kaip buvusiame universitete. Po 11 metų visa akademija (drauge su biblioteka) buvo perkelta į Petrapilį, kuriame išliko iki pat bolševikų revoliucijos. Lietuvoje mokslinė veikla ilgam aptemo.

Vis dėlto būtent Petrapilio dvasinė akademija tapo galinga lietuvių teologų kalve, kurioje parengti magistrai ir daktarai (ne vienas paskui dar tobulinosi Vakarų Europoje – Friburgo, Insbruko, Miunsterio bei Miuncheno, Liuveno, Romos universitetuose) tapo universitetinės teologijos jau nepriklausomojoje Lietuvoje branduoliu, net pasiekė Antrojo pasaulinio karo bei pokario Lietuvos teologų – tegu ir vargano – rengimo laikus, o jų perduota estafetė – net mūsų atkurtojo fakulteto dienas!

Juk okupacijų metais akademijos absolventų – kanauninkų Prano Penkausko, Mykolo Vaitkaus, prelatų Aleksandro Grigaičio, Blažiejaus Čėsnio, Prano Kuraičio paskaitų pontifikalinių teisių apsaugotame Teologijos fakultete (Kauno kunigų seminarijoje) dar klausė ir mūsų atkurtame fakultete ilgokai dėstė šviesios atminties vysk. Vladislovas Michelevičius, monsinjorai Pranas Tamulevičius ir Algirdas Turčinskas, taip pat „paskutinieji mohikanai“ – mons. Vytautas Sidaras, T. Leonas Zaremba SJ ir šio straipsnio autorius. Ryškiu pėdsaku liko ir fakultete tebesaugomas prel. P. Kuraičio rankraštynas.

Petrapilio akademijos absolventai dvasininkai Jonas Mačiulis-Maironis, Pranas Būčys, Blažiejus Čėsnys, Aleksandras Grigaitis ir Kazimieras Šaulys 1922 m. vasario 16 dieną atidarytame Lietuvos universitete kaip tik tapo oficialiu Teologijos-filosofijos fakultetą formavusiu branduoliu. Buvo sukurtos net 15 teologijos ir 7 filosofijos katedros, numatyti 8 semestrai diplomams, dar du – moksliniams laipsniams įgyti. Į teologiją galėjo stoti abiejų lyčių kandidatai (kaip ir dabar), bet moterys nestojo....

Vilniaus akademija siekė stiprinti lietuvybę Lietuvoje. Vyriausiąją Lietuvos mokyklą ir imperinį Vilniaus universitetą lydėjo lenkinimo ir iš dalies rusinimo šleifas, o Lietuvos universiteto, ir ypač naujojo fakulteto, siekis buvo ugdyti dvasinę katalikiškos šalies kultūrą. Prezidentas A. Smetona teikė pirmenybę būtent teologijos ir socialiniams mokslams, nes jie esą reikalingi mūsų dvasinei nepriklausomybei atkurti. Net socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai prof. V. Čepinskio lūpomis sutiko, kad „universitete būtų katalikiškas teologijos fakultetas, nors tai ir prieštarauja principiniam opozicijos nusistatymui. Sutinka, nes (...) skaitosi su realybe, jog dauguma Lietuvos gyventojų yra katalikai“ (A. Rukša, ten pat). Užtat kai tuo metu katalikai svarstė savojo universiteto steigimą, ir buvo pasiektas kompromisas: tebūnie fakultetas universitete.

Įrašytas į 1927 metų konkordatą su Šventuoju Sostu, šis fakultetas tapo ir pontifikaliniu, taigi tarptautinės teisės saugomu objektu. Deja, ramybės nebuvo – autoritarinė tautininkų valdžia vis siekė „reformuoti“ fakultetą, tai yra siaurinti jo teises. Tai jai pavyko tik kartą – 1931 metais, kai vietoj 22 katedrų paliko 17, vietoj 37 vyresniojo mokslo personalo narių – tik 19. Tada fakulteto vadovybė atleistuosius, jiems sutikus, įdarbino žemesniais titulais (antai prof. J. Eretas tapo asistentu, prof. M. Reinys – neetatiniu docentu), o nenukentėję profesoriai jiems skyrė savo algos dešimtinę... Jei tokia „reforma“ būtų įvykdyta iki galo, būtų buvę neįmanoma parengti dvasininkų su aukštuoju išsilavinimu savoje šalyje.

Vis dėlto tos reformos turėjo veikiau politinę, o ne ideologinę potekstę, nes, sakysime, A. Smetona iš esmės buvo priešingas ne katalikų tikėjimui, bet opoziciniam krikščionių blokui – dėl pavojaus netekti savosios valdžios.

J. Griniaus nuomone, fakultetui itin nusipelnė prof. Pr. Kuraitis, „dekanu išbuvęs aštuonerius sunkiausius priverstinių reformų metus (...). Tylus, bet nepalaužiamas, idealistas, (...) stengęsis kiekvienam patarti ir padėti, pats kritiškai vykdęs jam teikiamus patarimus, nesigailėjęs pats aukotis. Jo dėka net pasmerktas sunykti filosofijos skyrius atsigavo ir moksliškai sutvirtėjo“(„Teologijos-filosofijos fakultetas“ Čikaga, 1972).

Pirmieji fakulteto absolventai buvo 40 teologų (tarp jų: J. Lomanas, Pr. Venckus, N. Švogžlys-Milžinas, S. Gruodis ir S. Kiškis, ateitininkų himno autorius Jurgis Tilvytis) ir 20 filosofų – naujoji katalikų inteligentų karta. Vėliau – itin spalvinga, iš užsienių grįžusi filosofų profesūros karta: J. Ambrazevičius, Pr. Dielininkaitis, Z. Ivinskis, A. Maceina, J. Grinius, J. Girnius, J. Pankauskas, A. Vaičiulaitis... Garbės dr. M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana buvo kviesta dėstyti, bet iš kuklumo atsisakė....

Iki okupacijos teologiją baigė arti 400 studentų, filosofiją – dvigubai mažiau. Dėl fakulteto specifikos vyrų ir moterų santykis buvo 3:1.

Jau fakulteto veiklos pradžioje pasirodė religijai ir filosofijai skirti žurnalai „Soter“ ir „Logos“, net ir dabar pratęsę savo gyvenimą, kiek vėliau – lituanistų – istorikų „Athaeneum“.

1940 m. vasarą prasidėjo ilgas ir sunkus okupacijų laikotarpis. Fakultetas bolševikų tuoj buvo uždarytas, bet nenumarintas: Kauno kunigų seminarijoje toliau veikė Šventojo Sosto pripažintasis Teologijos fakultetas. Nors kitų metų sausį sovietinius rinkimus ignoravę fakulteto žmonės buvo išvaryti į gatvę, bet susirado butus, studijavo toliau zakristijose, privačiuose prel. B. Čėsnio, kan. J. Stankevičiaus butuose....

Atėjus vokiečiams, Laikinoji Lietuvos vyriausybė atkūrė Filosofijos fakultetą, bet VDU vadovybė ir teologus tebelaikė savais: siuntinėjo jiems savo raštus, kvietė į bendrus posėdžius.

1942 metų vasarą teologai fakulteto rėmuose įkuria – bent artimiausiai ateičiai – šv. Tomo institutą; tada įvedamos Deus, scientiarum Dominus konstitucijos numatytos dvimetės filosofijos studijos, jos tęsiamos teologiniuose kursuose, suteikiama teisė gauti filosofinius laipsnius (taip filosofijos licenciatą gavo kun. J. Grubliauskas, net atkurtame fakultete epizodiškai dėstę mons. J. Juodelis, R. Grucė ir 16 metų dėstęs F. Jončys). Savo kvalifikacija dėl didelės pertraukos neabejojau, nes ir okupacijos metais palaikiau kontaktus su fakulteto profesūra, o Atgimimo pradžioje sulaukiau stebuklingos paramos iš kun. Sigito Tamkevičiaus kelionės į Vokietiją, iš kurios jis man atvežė mons. A. Svarinsko parūpintus keliasdešimt naujausių filosofinių leidinių, kurių universitete tikrai dar nebuvo!..

Fakultetas išgyveno visą ilgąjį sovietmetį, nors saugumiečiai ir įjungė lojalumo filtrą, raizgė sekimo voratinklį, mažino studentų kontingentą, visiškai apribojo mokslinę informaciją. (Nors kai vėliau kun. V. Aliulio paklausė, ar negaila, kad sovietmetyje negalėjote daugiau studijuoti, šis eruditas atsakė: „Mano darbui užteko Kauno studijų, nes buvau gavęs pakankamus pagrindus“. „Vieno žąsiaganio istorija“, Aidai, 2007).

Jei 1946 metais buvo beveik 300 fakulteto studentų, tai rudenį „numerus clausus“ jų paliko tik pusę – 150, po trejų metų – tik 60. Okupantų purtomas fakultetas 1965 metais sumažėjo iki 25 studentų! Tik, matyt, „Kronikos“, tautinės rezistencijos, pogrindinių studijų atsiradimas lėmė, kad keliolika metų iki Atgimimo studentų skaičius ėmė augti: nuo 70–80 iki 160! Mokslinius laipsnius tada ir anksčiau buvo įgiję dvasininkai: daktarai V. Butkus, P. Puzaras, Pr. Vaičekonis, vėliau iš Romos grįžęs prieškarinio fakulteto studentas mons. V. Kazlauskas, licenciatai V. Vaičiūnas, A. Kajackas, R. Pukenis, A. Baniulis, J. Ivanauskas, kurie su aukščiau minėtais specialistais ir tapo atkuriamojo fakulteto branduoliu.

Prieš keliolika metų mūsų arkivyskupas Katalikų mokslo akademijos suvažiavime klausė, kas ištaisys visas buvusias deformacijas, atnaujins fakulteto gyvenimą. Susipainiojusiame pasaulyje mūsų jaunatviškas fakultetas atkakliai siekia šio tikslo.

Šiluvine Dievo Motina, užtark mus! Šventoji Dvasia, Tave išpažįstančiųjų ištverme, apšviesk mus!

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija