Pirmasis puslapis
Ateitininkijos
    100-mečiui
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Užkrečiantys pavyzdžiai

Nulenkė galvas partizanams

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Monsinjoro Alfonso Svarinsko įkurtame Didžiosios kovos apygardos partizanų parke buvo aukojamos šv. Mišios

Susirinkusiuosius sveikino Lietuvos kariuomenės vyr. kapelionas kun. Saulius Kasmauskas, DKA vadovas Augustinas Švenčionis ir Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinės mokyklos direktorius Vidmantas Žilius

Žodį taria kan. Vytautas Vaičiūnas. Dešinėje – mons. Alfonsas Svarinskas

Dainavo, šoko ir eilėraščius apie Lietuvą deklamavo Lietuvos šaulių studentų korporacija „Saja“ Autorės ir Edvardo Šiugždos nuotraukos

Savaitgalį monsinjoro Alfonso Svarinsko įkurtame ir su meile puoselėjamame Didžiosios kovos apygardos partizanų parke ošė pušys, karštą vasaros dieną suteikdamos atgaivą susirinkusiems Lietuvos patriotams. Šiemetinė mons. A. Svarinsko organizuota Partizanų šventė sutapo su daugeliu kitų Lietuvai svarbių renginių, todėl žmonių, atvykusių ir iš tolesnių Lietuvos vietovių, buvo ne tiek daug kaip ankstesniais metais. Vieni stengėsi įsikurti vėsesnėje vietelėje, kiti kentė saulės kaitroje. Nepabūgęs karščio į Mūšos parką iš Ukmergės dviračiu atriedėjo laisvės kovų dalyvis Algirdas Blauzdys.

Jau ketvirtą kartą už Laisvės kovotojus šv. Mišias koncelebravo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, prel. Bronius Antanaitis, mons. Alfonsas Svarinskas, kun. Saulius Kasmauskas, kan. Vytautas Vaičiūnas. Mišios buvo pradėtos sena, lietuviška giesme „Pulkim ant kelių“, kurią kartu su Ukmergės tremtinių choru giedojo visi susirinkusieji. Pamoksle-homilijoje Panevėžio vyskupas J. Kauneckas džiaugėsi lietuvių pergalėmis Žalgirio bei Durbės mūšiuose. Jis minėjo, kad karaliaus Mindaugo pasėta meilės sėkla Lietuvai nešė gausių vaisių, tačiau rūpestį kelia dabartinė Lietuvos dvasinė būklė. „Kokius vaisius mes nokiname? Kokį valstybės pastatą mes statome – ar ant uolos, ar ant smėlio, kuris bus išplautas liūties metu? – į susirinkusiuosius kreipėsi vyskupas. – Stebėtina, kad ši Tėvynės meilė, kurią nešė Mindaugas, buvo tokia gyva partizanų širdyse. Juk partizanai ėjo į kovą ir atidavė savo gyvybes, sveikatą būtent dėl Lietuvos, dėl laisvės. Lietuvių tauta ypač pasižymi Laisvės troškimu, o šis troškimas įrašytas jų prigimtyje.“ Iš praeities įdiegta atsakomybė už savo tautą nulėmė ilgiausiai trukusias partizanų kovas už laisvę, kurių metu daugybė mūsų tautiečių paaukojo savo gyvybes. Pasak filosofo Jono Girniaus, partizanus kovose lydėjo Vytis ir Rūpintojėlis, kurie suteikė stiprybės, skatino nenusiminti. Šie lietuvių tautos simboliai kartu su kryžiumi teikė stiprybę žmonėms. Ir, kaip sakė poetas Aistis, jei sutinki vergiškos dvasios žmogų, tai tikriausiai koks nors svetimšalis. Lietuviai 40 metų kovojo už savo raštą, apgynė caro uždarytas bažnyčias (pavyzdžiui, Kražių). Netgi galima sakyti, kad lietuviai faktiškai apgynė kitas tautas (pavyzdžiui, nuo totorių).

Tačiau kasdien darosi vis sunkiau kovoti su pasaulio blogybėmis. Šeimose nyksta maldos, mažėja tikinčiųjų, lankančių šventadienio pamaldas, sekmadieniais be jokio svarbaus reikalo dirbama. Vyskupas pateikė pavyzdį, kaip viena iš Kanados atvykusi rašytoja buvo sukrėsta, kad sekmadieniais kaime visi dirba. „Niekur pasaulyje nemačiau tokio dalyko“, – rašė ji apie lietuvių nenorą švęsti sekmadienį. „Vieną sekmadienį važiavau per Lenkiją ir nemačiau niekur dirbančių. Todėl kaimyninėje šalyje ne tik bažnyčios, bet ir šventoriai pilni tikinčiųjų – net 51 procentas lenkų sekmadieniais lanko bažnyčią. O lietuvių  šventadieniais į bažnyčią ateina vos dešimt procentų. Kai įvažiavau į Lietuvą, po penkių minučių pamačiau pirmą dirbantį žmogų - jis vežė mėšlą. Tai negi mes mėšlo tauta? Esam partizanų, didvyrių tauta, tai kodėl taip niekinam šventadienį? Kodėl taip nesilaikom Dievo įsakymų? Tada ir nesistebėkim, kad Lietuvos ekonomika praėjusiais metais krito 18 proc., o lenkų – pakilo 3 proc. Lenkijoje pensijos augo, o Lietuvoje – mažėjo. Todėl visiems sakau, jei mūsų tauta nepradės melstis, nelankys Mišių šventadieniais, mes smuksime ir smuksime“, –  kalbėjo vyskupas J. Kauneckas. Ganytojas  kvietė kovoti už tikėjimą ir tikrą tautos laisvę,  nepasiduoti ydoms ir rūpintis vaikų ir vaikaičių gyvuoju tikėjimu, „nepasiduoti jokiems stabams“, kad būtume ištikimi partizanų priesakams.

Vyskupas J. Kauneckas padėkojo monsinjorui A. Svarinskui už tai, kad jo įkurtame parke kasmet vyksta prasmingi renginiai. Kruopščiai išpuoselėtoje aplinkoje įrengtas kryžiaus kelias. Kryžiai pastatyti partizanų, jų vadų, popiežiaus Jono Pauliaus II ir JAV prezidento Ronaldo Reigano atminčiai.  Popiežius Jonas Paulius II ir JAV prezidentas R. Reiganas ypač rėmė Lietuvos kovą, o SSRS vadino blogio imperija.  

Susirinkusiuosius sveikino LLKS pirmininkas Jonas Čeponis. Kalbėjo vyr. kapelionas kun. Saulius  Kasmauskas, plk. Arūnas Dudavičius, Šaulių sąjungos vadovas plk. Plieskis, Stasio Raštikio puskarininkių mokyklos direktorius Aleksandras Kukarevas. Eilėraščius apie Lietuvą deklamavo kan. V. Vaičiūnas. Dr. Aurelijus Veryga perskaitė reikšmingą pranešimą apie valstybės politiką antialkoholizmo srityje (esant galimybei, planuojame jį spausdinti – red.). DKA vadovas Augustinas Švenčionis, padėkojęs mons. A. Svarinskui už šią „sakralinę vietą“, ragino neužmiršti DKA partizanų Mūšios parko ir perduoti ateities kartoms. Išsamioje apžvalgoje jis pateikė pavyzdį, kad, mons. A. Svarinsko birželį Seime pasakytais žodžiais tariant, Lietuva dar nėra laisva: žmonių trėmimuose aktyviai dalyvavęs Kruonio milicijos viršininkas J. Sokolovas po 10 metų bylos rengimo vis dėlto liko nenuteistas esą dėl blogos sveikatos. Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinės mokyklos direktorius Vidmantas Žilius sakė, kad sunkiai suprantama, jog Sąjūdžiui minint okupacijos 70-metį Arkikatedroje ir Lukiškių aikštėje, Vilniaus miesto klerkai neužtikrino ramaus aukų paminėjimo – kitoje miesto pusėje, Vingio parke, triukšmingai buvo švenčiamos rusų dienos, o dar anksčiau prie Arkikatedros, leidus miesto savivaldybei, buvo trankiai minima „pergalės“ diena. Prelegentas klausė, kada išsivaduosime iš sovietinio palikimo – Žaliojo tilto stalinistinių skulptūrų? „Gėda, kai Vilniuje eidamas Lukiškių aikštėje nematau beveik prieš 20 metų įsipareigoto pastatyti paminklo partizanams. Ką galima galvoti, kai vaikai Vilniuje stebi homoseksualų eiseną, Katedros aikštėje – karo „veteranų“ paradą? Vilniuje nesugebama pasakyti, kad Vilniaus kraštas buvo okupuotas ir ši situacija išlieka ir dabar: atvyksta lenkų ulonai ir marširuoja su vėliavomis“, – savo susirūpinimą dabartine Lietuvos sostinės padėtimi dėstė V. Žilius. Teigiamai įvertinęs dr. A. Verygos pranešimą, pranešėjas stebėjosi, kad girtuoklystės blogybė, ateinanti per mūsų valdžią, sukuria jaunimui atskirą gėrimo kategoriją – per alkoholizuotą limonado pakaitalą sidrą. „Jaunimas pakeis mus. Ir jeigu jis nepakeis mūsų, nepasikeis ir Lietuva. Laukiam antrojo Sąjūdžio. Niekas nieko nepadarys, jeigu mes nedarysime“, – su liūdesiu, bet kartu ir optimistiškai viltingai savo pasisakymą užbaigė V. Žilius.

Šventiniame renginyje buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Kupinas neišsenkančios energijos mons. A. Svarinskas kalbėjo apie tai, jog stengiamasi iš Radiškio į parką atgabenti bemaž 20 tonų akmenį. Paminklas bus skirtas 1863 metų sukilimo vadui kunigui Antanui Mackevičiui atminti. Monsinjorui rūpi, kad neliktų pamirštas nė vienas žuvęs Laisvės kovotojas.

Partizanų šventėje įspūdingą meninę programą, kurioje pynėsi dainos, šokiai, patriotinės mintys apie tėvynę Lietuvą, parodė Lietuvos šaulių studentų korporacija „Saja“. Mons. A. Svarinskui už renginį dėkojo ir Raseinių tarybos narys Antanas Vizbaras su Raseinių „Šaltinio“ ir Jono Žemaičio gimnazijų moksleiviais. Skania kareiviška koše vaišino Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokyklos kursantai.

Ukmergės rajonas

© 2010 „XXI amžius“