2010 m. liepos 23 d.
Nr. 56
(1841)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nugalėję Kryžiuočių ordiną lietuviai išvengė prūsų tautos likimo

Vilniaus Vytautų klubo valdybos narys,
istorikas doc. dr. Vytautas Pocius prie
paminklo Vytautui Didžiajam Trakuose

Prof. dr. Sven Ekdahl (centre)
ir Vytautas Tulevičius, Vytautas
Pocius, prof. habil. dr. Edvardas
Gudavičius, Vytautas Paulaitis
2005 metais Lietuvos
mokslų akademijos konferencijoje

Ištuštėjo Žalgirio mūšio laukas... Paminėtos 600-osios šio europinės reikšmės įvykio metinės. Paminėtos žadėtu, bet nesukurtu meniniu filmu, žadėtu, bet Vilniuje nepastatytu skulptoriaus Gedimino Karaliaus biustu Vytautui Didžiajam, nežadėtu, bet Lietuvos totorių pastatytu paminklu Žalgiriui ir Vytautui Didžiajam Raižiuose... Pasak istoriko Edvardo Gudavičiaus, tokie minėjimai tampa savotiškomis Lietuvos istorijos mokslo ataskaitomis, ir galima pasidžiaugti, kad jose kaskart sužinome kažką nauja. Padaryta bei daroma daug, bet bene reikšmingiausias yra prof. dr. Sven Ekdahl (Ekdalis) – viduramžių istorijos tyrinėtojo, vieno autoritetingiausių Slaptojo Prūsijos kultūros palikimo valstybinio archyvo Berlyne mokslinių bendradarbių, 1963 metais paskelbtas straipsnis „Lietuvių atsitraukimas kautynėse ties Žalgiriu“, kuriame jis pateikė anoniminį kunigaikščio ar kariuomenės vado laišką vokiečių ordino didžiajam magistrui, įrodantį, kad 1410 m. liepos 15 dieną „lietuvių bėgimas“ iš Žalgirio mūšio lauko buvo iš anksto suplanuotas ir labai sėkmingas klaidinantis manevras.

Po šio straipsnio suinteresuotoms valstybėms vis sunkiau dlugošiškai niekinti ir menkinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos valdovo Vytauto Didžiojo vaidmenį Žalgirio mūšyje, kuriame lietuviai, nugalėję Kryžiuočių ordiną, išvengė prūsų tautos likimo.

„Į Žalgirį atžygiavo tokia kariuomenė, kokios Lietuva dar niekad neturėjo. Vytautas rizikavo mesdamas į mūšį ją vieną, bet tai jau nebuvo Vorkslos rizika. Jis žinojo, ką meta. Valandą laiko išlaikiusi geležinės riterių lavinos spaudimą, ji ėmėsi apgaulingo atsitraukimo manevro, suardžiusio pergale patikėjusio priešo rikiuotę“, – rašo istorikas E. Gudavičius.

Liepos 15 dieną Vilniaus Vytautų klubo nariai buvo susirinkę prie jų pastangomis pastatyto, Ipolito Užkurnio išdrožto kuklaus Vytauto Didžiojo paminklo Trakuose. Apie Žalgirio mūšį ir jo reikšmę Lietuvai papasakojo Vilniaus Vytautų klubo valdybos narys, istorikas doc. dr. Vytautas Pocius. Su juo kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

 

Lietuvių tauta viduramžiais surengė dešimtis pergalingų mūšių. Narsiai kovėsi su Rusijos, Švedijos kariuomenėmis, mongolų ordomis... Bet Žalgirio kautynės mums vis dėlto geriausiai žinomos. Žalgirio mūšiu mes linkę labiausiai didžiuotis. Kodėl?

Minėdami Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų privalome išryškinti didžiulę šio įvykio reikšmę lietuvių tautos egzistencijai.  Per tūkstantį metų Lietuvoje buvo ir daugiau šaunių, pasididžiavimą keliančių lietuvių karių pergalių, bet jos mažiau žinomos. Pavyzdžiui, Oršos mūšis, įvykęs 1514 m. liepos 8 dieną  Dniepro upės aukštupyje. Kovėsi trisdešimt tūkstančių Lietuvos vyrų su Maskvos didžiosios kunigaikštystės aštuoniasdešimties tūkstančių armija. Mūšį laimėjo Lietuvos kariuomenė, papildyta Lenkijos daliniais. Mūšiui vadovavo Lietuvos kariuomenės vadas kunigaikštis Konstantinas Ostragiškis. Kitas pavyzdys – Salaspilio (Kirchholmo) mūšis, kuris įvyko 1605 m. rugsėjo 27 dieną prie Rygos, tarp keturiolikos tūkstančių Švedijos kariuomenės, vadovaujamos paties karaliaus Karolio IX, ir Lietuvos kariuomenės, kurią sudarė tik keturi tūkstančiai  karių, vadovaujamų Jono Karolio Chodkevičiaus (Katkaus).  Lietuvos kariuomenė buvo pusketvirto karto mažesnė.

Šie pavyzdžiai rodo, kad Žalgirio mūšis kariniu atžvilgiu nebuvo pats įspūdingiausias Lietuvos laimėjimas, nes jame priešų, t. y. Ordino karių, buvo mažiau nei lietuvių ir lenkų jungtinės kariuomenės. Kiek Žalgirio mūšyje kovėsi karių? Ordino kariuomenę sudarė 15–20 tūkstančių vyrų, o Lenkijos ir Lietuvos jungtinė kariuomenė buvo didesnė – apie 30 000 karių. Tačiau kryžiuočiai buvo prityrę kovotojai, gerai treniruoti vyrai, kautynėms ir maldoms paskyrę visą savo gyvenimą. Be to, Ordinas pasikvietė iš visos Europos apie 3000 patyrusių karių legionierių, kurių amatas – kautynės. Taigi kiekybę jis kompensavo kokybe, tad galima laikyti, kad karinis pajėgumas abiejų kovojančių pusių buvo apylygis.

Žalgirio mūšyje buvo sutriuškinti kelis šimtus metų mums ramybės nedavę kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai. Sutriuškinti tai sutriuškinome, bet kai kurie istorikai tvirtina, jog nesugebėjome iki galo pasinaudoti šios pergalės vaisiais.

Lietuviams Žalgirio pergalė prieš Europos ir Vatikano remiamą galingą Kryžiuočių ordiną yra ne tik karinis pasididžiavimas – ji reiškė du šimtus metų trukusio lietuvių tautos naikinimo pabaigą.

Planingas lietuvių naikinimas prasidėjo 1202 metais Rygoje įsikūrus Kalavijuočių, arba Kristaus karių, ordinui, nuo 1237 metų – Livonijos ordinui. 1228 metais Vyslos upės dešiniajame krante įsikūrė antras kryžiuočių, arba Šv. Marijos mergelės teutonų, ordinas (Teutonų – tautiškasis, vokiečių). Abiejų ordinų tikslas – naikinti pagonis arba juos versti baudžiauninkais, o po to krikštyti, į laisvas žemes vežti kolonistus vokiečius arba kitus katalikus. Taip buvo išnaikinti prūsai, žuvo tūkstančiai mūsų gentainių. Abu vokiečių ordinai planavo susijungti ir sudaryti Baltijos hercogystę nuo dešiniojo Vyslos kranto iki Suomių įlankos. Bet šiam planui trukdė Žemaitija, kuri plačiu pleištu nuo Nevėžio upės iki Baltijos jūros skyrė Prūsiją nuo Livonijos. Abu ordinai kariniu būdu ir įvairiomis sutartimis bandė užvaldyti Žemaitiją. Kasmet vasario ir rugpjūčio mėnesiais jie organizuodavo karinius reidus į Žemaitiją, dažnai su pakviestais svečiais, kurie troško nuplauti savo kalavijus pagonių krauju. Lietuvos valdovai diplomatiniais sumetimais Žemaitiją šešis kartus buvo perleidę Ordinui: ir Mindaugas, ir Jogaila, ir Vytautas, bet anksčiau ar vėliau vis atsiimdavo. Paskutinį kartą Žemaitiją Ordinui Vytauto perleido 1404 metais pagal Racionžo sutartį, nes tada reikėjo gesinti karinį konfliktą su Maskva.

Lemiamam mūšiui su Kryžiuočių ordinu Vytautas pradėjo ruoštis 1409 metais. O pirmas to pasiruošimo žingsnis – jo inspiruotas Žemaitijos sukilimas. Žemaičiai, vadovaujami sukilimo vado Rumbauto, išvijo kryžiuočius ir net buvo užėmę Klaipėdą (be pilies), išsivedė 3000 belaisvių.

Ambicingasis ordino magistras Ulrichas von Jungingenas negalėjo taikstytis su tokiomis provokacijomis ir nusprendė sutriuškinti Lietuvą, negrįžtamai užimti Žemaitiją ir visą Užnemunę. Bet Lietuva per karalių Jogailą buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. 1409 metų rudenį Ordinas taikiomis derybomis, o vėliau ir karinėmis priemonėmis reikalavo, kad Lenkija neremtų Lietuvos su pagonimis žemaičiais. Ordino karinės pajėgos pradėjo naikinti lenkų gyvenvietes Dobrynės žemėje, dešiniajame Vyslos krante, taip įspėjant lenkus, kad gali būti dar blogiau.

1409 m. gruodžio mėnesį Vytautas pakvietė Jogailą ir totorių chano Tochtamyšo sūnų Saladiną į Lietuvos Brastą (dabartinį Bresto miestą) slaptam pasitarimui dėl galimo karo su Ordinu. Jogaila nenorėjo karo, bet kai Vytautas pažadėjo stambią pinigų sumą (20 000 kapų grašių) prityrusiems legionieriams pasamdyti, Jogaila nusileido. Už Lietuvos pinigus Jogaila pasitelkė vieną vėliavą (apie 300 raitelių) iš Čekijos, vadovaujamą Jano Žičkos. Minėtame pasitarime buvo numatytas slaptas karo planas, kurio esmė – sujungti į vieną kumštį abiejų valstybių karines pajėgas ir žygiuoti į Marienburgą per Ordino teritoriją. Kryžiuočiai šio plano nesužinojo ir stiprino karinius įtvirtinimus Žemaitijos ir Lenkijos pasieniuose. Tai turėjo įtakos Žalgirio pergalei.

Vytautas vykdė aršią politinę kovą prieš Ordiną, siuntė laiškus Europos valstybių vadovams ir Bažnyčios hierarchams. Panašiai elgėsi ir Jogaila. Labai svarbus Vytauto diplomatijos pasiekimas – taikos sutartis su Livonijos ordinu. Nors abu ordinai nuo 1237 metų buvo susijungę, bet turėjo savas vadovybes ir vykdė atskirą politiką. Livonijos ordinas vadovavosi prancūzų tamplierių ordino įstatais, kurie šiek tiek skyrėsi nuo vokiečių teutonų ordino. Tuo sumaniai pasinaudojo Vytautas, atitraukdamas Livonijos ordiną nuo pagalbos kryžiuočiams Žalgirio mūšyje. Tik  viena savanorių livoniečių vėliava atvyko padėti kryžiuočiams.

Šiandien viešojoje erdvėje pasitaiko ginčų, kas iš tikrųjų vadovavo Žalgirio mūšiui? Kiekviena tauta bando pabrėžti savąjį vaidmenį. Bet juk Vytauto Didžiojo reikšmės nederėtų ginčyti.

Žalgirio mūšiui vadovavo du lietuviai pusbroliai – Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Nominalusis sąjunginės kariuomenės vadas buvo Jogaila. Jis priėmė Ordino pasiuntinius, kurie įteikė jam ir jo pusbroliui du kalavijus, ragindami greičiau pradėti mūšį. Jogaila įšventino daugelį karių į riterius, organizavo mišias, meldėsi mūšio metu slaptoje vietoje, saugomas būrio karių, po mūšio priėmė iš priešininkų atimtas karines vėliavas.

Vytautas buvo atsakingas už mūšio eigą. Jis su palydovais iš įvairių vietų stebėjo mūšio panoramą, kurią sudarė keturių kilometrų ilgio ir vieno kilometro pločio žemės laukas. Jis buvo ten, kur karščiausia. Tai labai vaizdžiai parodė dailininkas Janas Mateika savo drobėje „Griunvaldo mūšis“. Vytautas buvo mūšio strategas ir pergalės įkvėpėjas. Svarbiausias jo plano elementas – apsimestinis dalies kariuomenės pasitraukimas iš mūšio lauko, viliojant paskui save priešininkus, ardant jų gretas. Po kurio laiko bėgliai grįžo į mūšį ir puolė priešininkus iš užnugario ir šonų. Toks manevras viduramžių laikais buvo žinomas, ypač plačiai naudojamas totorių. Vytautas jį pritaikė Žalgirio mūšyje. Šio manevro nežinojo lenkų istorikas J. Dlugošas (1413–1480), kuris dalies lietuvių kariuomenės laikiną pasitraukimą iš mūšio lauko pavadino pabėgimu. Vėlesnių laikų prancūzų istorikai, nagrinėję Žalgirio mūšį, priėjo išvados, kad būta sąmoningo dalies karių pasitraukimo. Galutinai šį klausimą išsprendė švedų mokslininkas Sven Ekdahl. 1963 metais Kryžiuočių ordino archyve jis rado laišką, rašytą 1414 metais tuometiniam Ordino magistrui. Tame laiške rašoma apie tariamo bėgimo iš mūšio lauko manevrą Didžiajame (Žalgirio) mūšyje ir patariama tai turėti omenyje, jo saugotis.

Žalgirio mūšis prasidėjo po vidurdienio ir tęsėsi 7–8 valandas. Jame žuvo visa Ordino vadovybė su Didžiuoju magistru Ulrichu von Jungingenu – 203 elitiniai riteriai. Kiek iš viso Ordino karių padėjo galvas šiame mūšyje, tiksliai nežinoma. Po mūšio Ordinas pranešė popiežiui žuvus 18 000 krikščionių. Vienas vengrų tyrinėtojas teigia, kad iš abiejų pusių krito 8 tūkstančiai karių. Tikriausiai teisybė yra per vidurį –  apie 13 tūkstančių.

Nors sąjungininkų kariuomenei nepavyko užimti Marienburgo pilies – Ordino centro, bet kryžiuočiams buvo suduotas mirtinas smūgis, jie jau neatsigavo.

Kuo Žalgirio mūšis svarbus lenkams ir lietuviams? Ar čia esama skirtingų traktuočių?

Jeigu lenkų tautai Žalgirio pergalė yra istorinis pasididžiavimas, tai lietuviams ši pergalė kur kas svarbesnė – ji padėjo išsaugoti etnines lietuvių žemes ir užtikrino tolimesnį tautos egzistavimą.

Pralaimėjimo atveju kryžiuočiams būtų tekę nesugrąžinamai užleisti Žemaitiją ir Suvalkiją. Iš etninių žemių geriausiu atveju būtų likusi Aukštaitija ir Dzūkija – siena su Ordinu būtų ėjusi  pro Panevėžį, Kauną, Alytų. Lietuvos valstybė nuo jūros iki jūros – tik su žiupsneliu lietuviškų žemių, kurios po metų kitų būtų tapusios nelietuviškomis.

Minėdami Žalgirio pergalės 600 metų sukaktį turime su padėka prisiminti karalių Jogailą ir mūšio organizatorių bei jo realųjį vadą Vytautą Didįjį, kurio nuopelnai labai reikšmingi ir neabejotini. Tačiau pergalė nepasiekiama be narsių karių. Šiame mūšyje po Lenkijos ir Lietuvos vėliavomis kovėsi lenkai, lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai, čekai, rusai iš Smolensko, vadovaujami kunigaikščio Lengvenio. Jų vienybė ir narsa buvo šios pergalės šaltinis.

Vytauto Visocko nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija