2010 m. rugpjūčio 11 d.
Nr. 57
(1842)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Europos politinių ir religinių vadovų susitikimas

Mindaugas BUIKA

COMECE surengtame susitikime
dalyvavo įvairių Europoje
veikiančių religijų lyderiai

Skurdo problema

Reikšminga tradicija tapę nuo 2005 metų vykstantys kasmetiniai Europos Sąjungos institucijų vadovų susitikimai su žemyno religiniais lyderiais patvirtina, kad į Lisabonos sutartį įrašyta nuostata dėl nuolatinio dvasinio ir politinio pasaulio atstovų dialogo yra veiksminga. Reikia tikėti, kad ir atskirų valstybių lygmenyje tokia Briuselio iniciatyva (dažnai kritikuojama, kad bendraeuropinės „mados“ yra brukamos į nacionalinę sritį, bet šiuo atžvilgiu tai tikrai sektinas pavyzdys) bus perimta.

Liepos 19 dieną Briuselyje vykusiame šeštajame susitikime dalyvavo Europos Tarybos pirmininkas (faktiškasis ES prezidentas) Hermanas van Rompėjus, Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas ir Europos Parlamento pirmininkas Ježis Buzekas (pirmieji du yra Katalikų Bažnyčios nariai, o pastarasis, nors ir lenkas, – liuteronas).

Religiniai lyderiai buvo atvykę iš keturiolikos Europos Sąjungos šalių ir atstovavo ne tik krikščioniškosioms konfesijoms (katalikams, stačiatikiams ir protestantams), bet ir musulmonams, žydams ir netgi induistams bei sikhams. Didžiausią svorį turėjo Katalikų Bažnyčios delegacija, kuriai vadovavo Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininkas Budapešto arkivyskupas kardinolas Peteris Erdas ir Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) pirmininkas Roterdamo vyskupas Adrianas van Lojnas.

2010 metai Europos Sąjungoje yra paskelbti Kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais, todėl susitikime vyravo ši tema. Buvo prisiminta, kad  beveik penktadalis ES žmonių (apie 85–90 milijonų) gyvena ties skurdo riba ar žemiau jos (20 milijonų iš jų yra vaikai) ir beveik 25 milijonai neturi pragyvenimo šaltinio. Net ir nemaža dalis dirbančiųjų dėl atlyginimo menkumo bei valstybinių biudžetų socialinių programų „apkarpymo“ susiduria su dideliais sunkumais. Taip pat buvo pabrėžta Europos, kaip turtingesnės pasaulio dalies, nemažėjanti atsakomybė rūpintis Afrikos ir kitų nuskurdusių regionų žmonėmis, kurie neretai yra atsidūrę netgi bado akivaizdoje.

Visuotinio solidarumo reikšmė

Savo pasisakyme COMECE pirmininkas vyskupas A. van Lojnas pažymėjo, kad kova su skurdu neturi ribotis tik administracinėmis bei techninėmis priemonėmis, kai vargšas suvokiamas kaip „pagalbos objektas“, kurį reikia aprūpinti. Priešingai, reikia stengtis, kad neturte atsidūrę žmonės patys įsijungtų į visuomenės kovą su skurdu bei atskirtimi ir taptų aktyviais „žaidėjais“, įgydami galimybę savo turimais talentais ir gebėjimais kurti savo gerovę bei pagelbėti kitiems. Tik tada bus realizuojamas krikščioniškasis solidarumo principas, kuris turi remtis visų lygiareikšmingumo pripažinimu.

Vyskupas A. van Lojnas taip pat nurodė, kad krikščionims solidarumas pirmiausia reiškia artimo meilę  visiems, nepriklausomai nuo jų kitoniškumo ir neprimetant kitiems savų pažiūrų, gerbiant jų tikėjimą bei individualumą. (Ganytojo poziciją galima suprasti žinant jo, kaip Roterdamo ordinaro, patyrimą. Šiame Olandijos uostamiestyje imigrantai musulmonai jau sudaro apie 40 proc. visų gyventojų bei didžią daugumą vargšų. Žinoma, islamo išpažinėjų tikėjimą reikia gerbti, tačiau katalikiška labdara nėra paprasta socialinė rūpyba – ji artimai susijusi su evangelizacijos (įskaitant nuo Dievo nutolusių naujosios evangelizacijos) uždaviniais. Tuo labiau kad, kaip pastebi vyskupas A. van Lojnas, savo gilesniame suvokime krikščioniškojo solidarumo „neišsemiamas šaltinis“ yra Dievo beribė meilė visiems žmonėms.

COMECE vadovas taip pat pastebėjo, kad  socialinių problemų sprendimas neturi apsiriboti „čia ir dabar“ reikalais, kad taip pat reikia atsižvelgti ir į ateities kartų poreikius bei likimą. Tai, pavyzdžiui, liečia iki šiol populiarų skolinimąsi netgi valstybiniu mastu, vis sunkesnę skolų naštą perkeliant tiems, kurie gyvens po mūsų. Vyskupas A. van Lojnas, priklausantis saleziečių vienuolijai, priminė popiežiaus Pauliaus VI 1967 metų socialinės enciklikos „Populorum Progressio“ mokymą, kad mes, ankstesnių kartų paveldėtojai, naudodamiesi jų pastangų vaisiais, negalime neatsižvelgti į gerovę tų, kurie ateis po mūsų. Ši nuostata taip pat taikytina ir dabartinei klimato kaitai bei jos pasekmėms, kurios gali sukelti daug sunkumų būsimų kartų egzistencijai.

Vadovaujantis nuostata „solidarumas neatskiria nė vieno“, Europos Sąjunga turi padėti ir vargstančioms tautoms už mūsų kontinento ribų. „Ypač turime pažvelgti į Afriką, kuriai didelį dėmesį skyrė ir ES tėvai kūrėjai, – pažymėjo vyskupas A. van Lojnas. – Tam žemynui, kurį Europa šimtmečiais kolonizavo ir išnaudojo,  šiandien ne mažesnę grėsmę kelia korumpuotos vyriausybės, karai, katastrofiškos sausros ir AIDS nelaimė.“ Priminęs būtinumą padėti iš Afrikos į Europą atvykstantiems pabėgėliams, ganytojas pažymėjo, kad Europos Sąjunga neturi tapti neprieinama tvirtove. Kita vertus, ir netvarkinga migracija bei visų sienų atvėrimas nėra išeitis: reikia solidariai padėti afrikiečiams, kad jie pakeltų savo gerovę, gebėtų patenkinti esminius poreikius ir jiems nereikėtų gerovės ieškoti svetur.

Konkretūs žingsniai įveikiant globalinį skurdą yra 2000-aisiais Jungtinių Tautų viršūnių susitikime priimta Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT) programa. Tada buvo pažadėta, kad veikiant pagal šią programą skurdas pasaulyje turi būti sumažintas 50 proc. Sunki ekonominė ir finansų krizė TVT įgyvendinimą sulėtino, o iki 2015-ųjų teliko penkeri metai. Bet šis veikimas turi būti tęsiamas ir tai rimtas iššūkis visiems – Bažnyčioms, religinėms bendruomenėms ir politikos lyderiams, sakė  vyskupas A. van Lojnas.

Ekonomikos ir etikos bendrystė

Pasidžiaugęs nuo 2005 metų vykstančiu Europos Sąjungos  vadovų ir kontinento lyderių produktyviu dialogu, Europos Komisijos pirmininkas portugalas Ž. Barozas pažymėjo, kad šiemetinis susitikimas ypač svarbus šiam bendradarbiavimui. Aptariant kovos su skurdu temą privalu žinoti, kad būtent Bažnyčios ir religinės bendruomenės atlieka išskirtinį vaidmenį šioje socialinėje artimo meilės tarnystėje. „Jeigu mes norime efektyviai dorotis su skurdu ne tik Europos viduje, bet ir kitose pasaulio dalyse, yra svarbu remtis šiuo ilgalaikiu plačios apimties patyrimu“, – sakė Europos Komisijos vadovas. Jis pažymėjo, kad šiais  sunkiais laikais svarbus ir dvasinis bei emocinis vadovavimas, kuriame Bažnyčios vaidmenį vargu ar kuo nors galima pakeisti.

Ž. Barozas priminė, kad neseniai Europos Sąjungos institucijose patvirtina vystymosi iki 2020 metų strategija, kurioje taip pat yra reikšmingi socialiniai elementai: parama labiausiai pažeidžiamiems asmenims, lygios galimybės rasti darbą, pasiekti norimą švietimą ir profesinę kvalifikaciją, rasti pusiausvyrą tarp ekonominės pažangos ir gamtosaugos poreikių. Bet pirmiausias rūpestis yra skurdo akivaizdoje atsidūrę daugiau kaip aštuonios dešimtys milijonų europiečių, kurių nemaža dalis yra labai jauni žmonės su savo talentais ir kitomis potencialiomis galimybėmis. „Dabartinė situacija daugelyje Europos vietų yra dramatiška ir nepriimtina, – pripažino EK pirmininkas. – Mes negalime leisti, kad būtų tuščiai iššvaistyti žmonių gebėjimai. Niekas neturi būti paliktas pašalėje. Mes privalome stiprinti žmones kurdami darbo vietas, investuodami į jų profesinį ugdymą ir visuomeninę integraciją“.

Įgyvendinant šiuos bendruosius Europos tikslus būtina remtis religinėmis bendruomenėmis, nepriklausomai nuo jų tikybos pobūdžio. Tuo labiau kad kova su skurdu ir socialine atskirtimi yra ne tik ekonomikos, bet ir etikos klausimas. „Tai taip pat yra vertybių klausimas, ant kokio pagrindo mes norime statyti Europos Sąjungą“, – pažymėjo Ž. Barozas. Jis nurodė socialinio teisingumo, atsakomybės ir solidarumo vertybes, kurios turi būti įgyvendinamos europinėje visuomenėje ir kuriomis turi remtis kontinento socialinės rinkos ekonomikos dvasia. Tokie yra Lisabonos sutartyje išreikšti Europos vieningo veikimo prioritetai, kuriems pagrįstai tikimasi Bažnyčių palaikymo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija