2010 m. rugpjūčio 13 d.
Nr. 58
(1843)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuvių ir lenkų pergalės Žalgirio mūšyje aidas

Kazimieras Dobkevičius

Stebėti Žalgirio mūšio
inscenizaciją atvyko daug
žiūrovų iš Lenkijos ir Lietuvos

Šv. Mišias už žuvusius Žalgirio
mūšyje aukojo Olštyno metropolitas,
Olštyno miesto garbės pilietis,
arkivyskupas Edmund Piszcz

Lietuvos delegacija su valstybine
ir patriotinių sąjungų vėliavomis
Žalgirio šventės aikštėje

Liepos 16 dieną su grupe Lietuvos patriotinių, karinių sąjungų narių ir atstovų teko stebėti Griunvaldo mūšio (Lenkija) lauke prieš 600 metų vykusio pergalingo mūšio minėjimą ir buvusių kautynių inscenizaciją. Šios kautynės nulėmė lietuvių ir lenkų tautų egzistenciją ir valstybingumą. Išvykai į Lenkiją vadovavo dim. majoras Antanas Burokas. Norėjome ne tik dalyvauti Žalgirio mūšio minėjime, šv. Mišių aukoje už žuvusius karius, stebėti Žalgirio mūšio inscenizaciją, kurioje pirmą kartą Vytauto Didžiojo vaidmenį atliko lietuvis V. Mazurkevičius, bet ir aplankyti transantlantinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno žūties vietą Soldino apylinkėse (dabar Myslibože), Ščeciną, Gdanską, Marienburgą, o grįžtant Punsko apylinkėse užsukti į Petro Lukoševičiaus žemėse pastatytą senovės Jotvingių pilį... Taigi maršrutas ilgas ir varginantis.

Pirmoji stotelė – Kendzežynas – buvusi slaptoji A. Hitlerio požeminė kanceliarija. Paskui per Olštyną, Olštynieką pasiekėme Griunvaldo mūšio stovyklavietę. Pakeliui į Griunvaldą matėme daugybę autobusų iš Lietuvos, skubančių į jubiliejinę šventę. Juk įvykis išskirtinio svarbumo – ši pergalė lėmė, kad išlikome kaip tauta ir kaip valstybė. Sunku pasakyti, kiek lietuvių atvyko į Griunvaldą stebėti mūšio inscenizacijos, tačiau skaičiuojama, kad apie penkis tūkstančius jų tikrai buvojo kovos lauke. Žalgirio mūšio jubiliejinėje šventėje dalyvavo ir apie du šimtus tūkstančių lenkų ir užsienio svečių.

 Taigi į stovyklą atvykome liepos 16 dieną prieš vidurnaktį. Tamsoje statėmės palapines. Kėlėmės anksti, nes norėjome pasiruošti dalyvauti šv. Mišių aukoje už žuvusius Žalgirio mūšio metu. Šv. Mišios buvo aukojamos 10 valandą Lenkijos laiku lauko sąlygomis harcerų stovykloje esančiame amfiteatre. Mūsų delegacija su Lietuvos valstybinėmis,  Lietuvos kariuomenės karių kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos jūrų skautų Klaipėdos skyriaus, Žemaitijos, Lietuvos laisvės kovos sąjungos ir kitomis vėliavomis gražia rikiuote atėjo į šv. Mišių lauką prie simbolinio altoriaus. Šv. Mišių aukai vadovavo Olštyno  metropolitas arkivyskupas Edmundas Piszcz. Pamokslo metu arkivyskupas pabrėžė visų karių, kurie lietuvių ir lenkų jungtinių pajėgų gretose kovėsi už savo tautų išlikimą, didvyriškumą ir pasiaukojimą. Vienoje iš maldų skambėjo lietuviški žodžiai. Po šv. Mišių su daina ir rikiuote mūsų delegacija žygiavo į Paminklinę aukštumą, prie paminklo Žalgirio mūšiui, šalia aikštės, kurios stiebuose plevėsavo Lietuvos Vyčio, Lenkijos Erelio ir Kryžiuočių ordino (baltame fone juodas kryžius) vėliavos. Mūsų kelyje mums mojavo atvykę lietuviai bei lenkai. Girdėjome audringus šūkius: „Lietuva“, „Valio“. Mūsų vėliavnešiai išsirikiavo šalia Vyriausybės tribūnos, priešais Lenkijos kariuomenės dalinių, harcerų rikiuotes. Buvo lygiai vidudienis, kai po ilgų raportų, harcerų apdovanojimų ir valstybės atstovų kalbų buvo padėti vainikai  prie paminklo Žalgirio mūšio atminimui nuo Lenkijos Vyriausybės, kariuomenės dalinių, karo veteranų ir visuomenės atstovų. Netrukus prasidėjo iškilmingas kariuomenės paradas, harcerų rikiuočių eisena, trenkiant orkestro maršo garsams. Liko lygiai valanda iki Žalgirio mūšio inscenizacijos pradžios.

Mūšio laukas saugomas itin akylai, nes beveik 1200 kovinių žirgų gali sutrypti neatsargiai įėjusį ir savąjį karį pėstininką. Artėja mūšio inscenizacijos pradžia. Girdisi įžanginiai žodžiai apie mūšio pradžią. Patenku ir į „gaisravietę“, mat mūšio teritorijoje pagal scenarijų padegamos dvi iš lentų suręstos medinės pašiūrės, kurios stovėjo visai arti aptvaro. Ir taip karštis siekia plius 35 laipsnius pagal Celsijų, o čia įsiplieskė ugnis. Žmonės šoko trauktis nuo ugnies, kol pagaliau gaisrininkai įjungė vandens hidrantus ir per kelias minutes nuslopino liepsną... Lietuviai mūšyje, be savęs pačių, suvaidino ir kryžiuočių riterių vaidmenį. Televizijos operatoriai buvo įsitaisę didžiulio aukšto krano krepšyje, o jame įsitvirtinę televizijos kamerą tikrai galėjo aprėpti visą mūšio lauką ir žiūrovų minias. Žavėjo ginkluotės autentiškumas, riterių bei karių šarvų išbaigtumas, puošnumas. Visi dalyvavusieji mūšyje pasistengė, kad viskas atrodytų įspūdingai, nors tokiame karštyje su 30 kg plieniniais šarvais galėjai „iškepti“ ir tiesiogine prasme. Pirmą kartą dalyvavę lietuviai tokiame  renginyje pasirodė pagirtinai, ypač LDK Vytautas, puikiai jojęs ir valdęs žirgą. Juk kunigaikštis Vytautas (1350–1430) Žalgirio mūšyje dalyvavo būdamas 60 metų. Dabar tokio amžiaus sulaukęs žmogus vargu ar stotų į mūšį... Karalius Jogaila (1346–1434) mūšio metu buvo 64-erių, dėl to jam neva neleido dalyvauti kovoje. Lenkai, pabrėždami Jogailos vaidmenį, matyt, pamiršo, kad jis, nors ir Lenkijos karalius, tačiau buvo lietuvis. Taigi Žalgirio mūšiui vadovavo du lietuviai – Jogaila ir Vytautas. Šitą faktą lenkų istorikai vengia minėti. Neva Lenkijos karalius turi būti tik lenkas.

Autoriaus nuotraukos

 

Ištrauka iš Lenkijos kultūros viceministro Piotro Žuchovskio ir kunigo Miroslavo Meisnerio pokalbio, kurį liepos 15 dieną išspausdino laikraštis „Kurier Griunwaldzki“ (Griunvaldo kurjeris).

Kun. M. Meisneris: Regis, Lietuva su Lenkija turi būti suinteresuota švenčių Griunvalde sėkme. Ar Griunvaldo pergalė labiau jungia, ar skiria mūsų kraštus?

P. Žuchovskis:  Lietuviai turi savo Griunvaldo mūšio (jų kalba Žalgirio) interpretaciją, kartais labai skirtingą nuo mūsų to laikotarpio istorijos supratimo. Pasakysiu tiesiai, aš po lietuviškais istorijos vadovėliais, žinynais nepasirašyčiau. Tačiau nedarykime iš to didelių išvadų. Lietuva – jauna valstybė, kuri dabar kuria savąjį mitą. Žalgirio tema jai nepaprastai aktuali.

Kun. M. Meisneris: Grįžkime prie lietuvių nuomonės...

P. Žuchovskis:  Lietuviai apie lenkus kalba nelabai palankiai. Tai labai painus, sudėtingas klausimas, kurio nenorėčiau plėtoti. Man absoliučiai aišku, jog Griunvaldo mūšis buvo lenkų ir lietuvių pergalė tik jungtinių kariuomenių pastangų dėka. Švenčiant pergalės 600 metų jubiliejų būtų blogiausia varžytis su lietuviais arba lygintis su jais. Norime šį jubiliejų deramai organizuoti, išlaikant, žinoma, Lenkijos valstybės versiją. Man, kaip politikui, svarbi istorinė Lenkijos valstybės pozicija ir dėl jos neturiu jokių mažiausių abejonių. Bet nepriklausomai nuo skirtumų, metines privalome švęsti kartu su lietuviais.

Tenka pripažinti, kad lenkai, kaip skęstantys šiaudo, laikosi savo istoriko J. Dlugošo versijos apie lietuvių bėgimą iš mūšio lauko. Nors tam kontraargumentų yra labai daug. Švedų istoriko Sveno Ekdahlio versija pagrįsta dokumentais. 1945 metų pavasarį, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, sovietų kariuomenei užėmus Karaliaučiaus kraštą (dabar – Kaliningrado sritį), sovietų žvalgyba labai norėjo rasti slaptąjį Prūsijos karalystės archyvą. To archyvo ieškojo ir mūsų istorikas akademikas Juozas Jurginis. Ačiū Dievui, tada jo nepavyko rasti. Archyve dirbo švedas S. Ekdahlis. Dar sovietiniais laikais žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ (1963 m., Nr. 12)  buvo išspausdintas Sveno Ekdahlio straipsnis apie lietuvių karinę taktiką  XIII amžiuje. Istorikas apgynė lietuviško kario ginklo garbę ir orumą. Jame  cituojamas Kryžiuočių ordino archyve surastas sensacingas dokumentas – anoniminis laiškas Ordino magistrui, kuriame nežinomas autorius įspėja magistrą dėl kovos taktikos „didžiajame mūšyje“. Ta proga S. Ekdahlis rašė, kad lietuvių „bėgimas“ buvo taktinis atsitraukimas – išsklaidyta Vytauto kariuomenė į mūšio pabaigą vėl susirinko. J. Dlugošo pavaizduotas lietuvių bėgimas, anot S. Ekdahlio, rodo tik jo antilietuvišką tendenciją, nes J. Dlugošas visą dėmesį sutelkė į karaliaus ir lenkų pergalę. Regis, tik lenkų dailininkas Janas Mateika, nutapęs unikalią drobę „Griunvaldo mūšis“, neprasilenkia su istorine mūšio tiesa – paveikslo centre Vytautas Didysis, pergalingai pakeltomis rankomis.

Po mūšio 1411 m. vasario 1 dieną tarp konflikto dalyvių buvo pasirašyta Torūnės taika, pagal kurią Žemaitija iki gyvos galvos atiteko Vytautui, o Lenkijai – Dobrynė. Kryžiuočių ordinas Lietuvai ir Lenkijai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją.

O koks tolesnis kryžiuočių ordino likimas po Žalgirio mūšio? Istorija teigia, kad Vokiečių ordinas buvo įkurtas Palestinoje kryžiaus žygių metu. Jo kilmę labai tiksliai nusako iki šiandien naudojamas oficialus Ordino pavadinimas – Jeruzalės Švenčiausiosios Mergelės Marijos vokiečių namų brolių ordinas. Žlugus krikščionių valstybei Palestinoje, Vokiečių ordino broliai keletą savo centrų išlaikė įvairiose Europos šalyse, pirmiausia, Vokietijoje. XIII amžiuje, įsikūrę pietinėje Prūsijos dalyje, jie greitai užvaldė visą teritoriją ir įkūrė Ordino valstybę. XVI amžiuje Didžiajam magistrui Albrechtui Hohencolernui perėjus į protestantizmą ir sekuliarizavus Ordino valstybę, Vokiečių ordino veikla buvo tęsiama Vokietijoje ir Austrijoje. Galiausiai 1929 metais Vokiečių ordinas buvo reformuotas – išlaikydamas savo daugiaamžę tradiciją ir simbolius, tapo kunigų ir pasauliečių kongregacija, panašia į kitas katalikų vienuolijas.  Dėl savo drąsios antinacistinės pozicijos, po Austrijos prijungimo prie Trečiojo reicho, ordino veikla iki 1945 metų buvo uždrausta. Šiuo metu Vokiečių ordinas remia sielovados ir labdaros institucijas Palestinoje, dirba sielovadoje, pirmiausia vokiškosiose parapijose Italijos Pietų Tirolyje ir Slovėnijoje. Iš Pietų Tirolio yra kilęs ir dabartinis 46-asis Vokiečių ordino didysis magistras abatas Bruno Platter. Jis buvo atvykęs į šventę. Liepos mėnesio pradžioje Vokiečių ordino magistras su dabartiniu Varmijos arkivyskupu Vojciechu Ziemba ir lenkų katalikais šventė Wuttrieneno (lenkiškai – Butryny) kaimo bažnyčios konsekravimo 600 metų sukaktį. Šią bažnyčią fundavo Vokiečių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas, žuvęs Žalgirio mūšyje.

 O jeigu Vokiečių ordinas dar XIII a. būtų vykdęs sielovados ir labdaros misiją, gal nebūtų reikėję viską spręsti Žalgirio mūšio lauke? Tačiau viskas susiklostė taip, kad lemiame mūšyje nugalėjo jungtinė lietuvių ir lenkų kariuomenė. Šlovė tos pergalės dalyviams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija