2010 m. rugpjūčio 18 d.
Nr. 59
(1844)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Dėl Medininkų tarp Rusijos ir Lietuvos greičiausiai egzistuoja nerašyti susitarimai“ (2)

Buvęs krašto apsaugos ministras
Audrius Butkevičius
Autoriaus nuotrauka

Liepos 31-ąją Lietuva minėjo Medininkų žudynių 19-ąsias metines. Paminklai žuvusiems pareigūnams pastatyti, kasmet Medininkuose rengiami pompastiški minėjimai. Tačiau svarbiausio dalyko Lietuva taip ir nenuveikė: neįvardino nei žudynių užsakovų, nei vykdytojų. Tiesa, vienintelis įtariamasis Konstantinas Michailovas-Nikulinas dabar kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Bet šiam buvusiam Rygos OMON milicininkui pateikiami kaltinimai kelia įtarimų, jog už grotų kali niekuo dėtas žmogus.

Apie Medininkų įvykius su buvusiu krašto apsaugos ministru Audriumi BUTKEVIČIUMI kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

 

Ar tiesa, kad Jums buvo žinoma, jog tuoj po Medininkų įvykių į Šiaurės miestelį buvo atgabentas kažkoks sunkiai sužeistas žmogus?

Tik kiek vėliau sužinojome, jog tos lemtingos dienos paryčiais į Šiaurės miestelį buvo atgabentas sužeistas žmogus. Mūsų agentas ten matė ir kruviną automobilį „Latvija“, ir sužeistąjį, nuvežtą į miestelyje įkurtą ambulatoriją. Tada mes darėme prielaidą, kad sužeistasis galėjo dalyvauti Medininkų žudynėse. Tačiau „po to“ dar nereiškia, kad „dėl to“.

Turėjau kitų rūpesčių: norinčiųjų atsakyti dantimi už dantį buvo pakankamai. Kaip tik jie ir kėlė man galvos skausmą ir įtarimus. Kaip Krašto apsaugos departamento (KAD) vadovas nuolat susidurdavau su „karingų patriotų“ problema. Mėgėjų sprogdinti paminklus užteko visais laikais. Jų užteko ir Seime, ir visuomenėje. Dažnai buvo labai sunku atskirti kvailį nuo provokatoriaus. Mane kaltindavo visokiomis nuodėmėmis, pradedant neveiklumu ir baigiant išdavyste, tačiau tomis dienomis norinčiųjų būti mano kailyje nesutikdavau.

Lietuvos teisėsauga iki šiol nėra išsamiai atsakiusi į klausimą, kas tikrieji šio nusikaltimo užsakovai M. Gorbačiovas, pučistai?

Malonu, kad užduodate šį klausimą. Man, kaip to meto įvykių liudininkui, šis M. Gorbačiovo ir „pučistų“ skirtumas neegzistuoja. Jis, beje, atsirado vėliau, kai M. Gorbačiovas išsigynė dalyvavęs pučistų veikloje. Priešingu atveju jam būtų tekę atsakyti ne tik už Medininkus. Sunku būtų pasidalinti šlovę žmogaus, leidusio susijungti Vokietijoms, su žudiko retežiais. Sunku tai būtų suvirškinti ir Vakarų demokratijoms. Todėl bendru sutarimu buvo nutarta tikėti mitu apie gerą Gorbačiovą ir pikta linkinčias jėgas greta jo – GKČP.

Aš laikausi nuomonės, kad teisūs buvo GKČP vadovai, teisme teigę, jog jų sumanymas iš pat pradžių buvo žinomas M. Gorbačiovui ir kad jis turėjo prisijungti prie jų pergalės atveju. Pergalė atiteko B. Jelcinui, ir Medininkų kraujas niekaip netiko ant „demokrato M. Gorbačiovo“ laurų. Lietuva, jos teisėsauga irgi tapo šios Vakarų valstybių sukurtos „opinijos“, teisinančios M. Gorbačiovą, įkaite.

Jūs įtariate, jog OMON buvo per silpnas įgyvendinti tokią operaciją? Jūs manote, kad čia – ALFA grupės braižas?

Ne per silpnas! Iššaudyti miško priedangoje vagonėlyje keletą pareigūnų – didelio karinio pasiruošimo nereikia. Tiesiog OMON buvo labai aiškiai apibrėžę savo politinę priklausomybę. Atliktas nusikaltimas bet kokių pažiūrų žmonių negalėjo būti kvalifikuojamas kitaip, kaip tik kriminalinė žmogžudystė! Bet kokios pažiūros žudynių negalėjo pateisinti. Nebent jūs norėtumėte įrodyti versiją, esą OMON norėjo taip pakenkti M. Gorbačiovui, kad ryžosi jo vardu žudynėms. Tai – absurdas.

Manau, buvo iš anksto ruošiamas dvigubas žaidimas: iš pradžių bus apkaltintas OMON, išprovokuojamas konfliktas su lietuviais, o tikrieji nusikaltimo vykdytojai bus „priduoti“ vėliau. Tai klasikinė karinės diversijos operacija. Jau sakiau: aš ieškočiau SSRS vidaus kariuomenės „specnazo“. Tuo labiau kad Medininkai – tai tik grandis įvykių grandinėje. Reikia vertinti visumą.

Pirmoji stambi provokacija, ištikusi po 1991 m. sausio įvykių, organizuota tų pačių asmenų, buvo Baltarusijos MVD karininko S. Fias organizuotas pasienio posto užpuolimas, pasienio apsaugos tarnybos pareigūno G. Žagunio nužudymas. Šiais veiksmais buvo siekiama analogiškų tikslų.

Papasakokite apie šį atvejį, tuo labiau kad jis paaiškina policijos pajėgų atsiradimą pasienio teritorijoje. Kiek žinoma, pasienis buvo priskirtas KAD dispozicijai?

Istorija skaudi ir pamokanti. Tuo metu pasienio postai buvo nuolatinių OMON atakų objektu. Ginkluoti užpuolikai tyčiodavosi iš mūsų pareigūnų. Gerai žinojau, kad mus nuo SSRS Užkaukazės ar Vidurinės Azijos respublikų situacijos, kur SSRS centro pajėgomis buvo sukurstyti konfliktai ir siautėja karas, skyrė tik vienas šūvis. Taip pat žinojau, kad net lazda vieną kartą per metus iššauna be reikalo. Todėl sąmoningai laikiau pasienio pareigūnus be ginklo. Deja, pareigūnai, bijodami užpuolimų, pradėjo imti į tarnybą nesankcionuotus ginklus. Neliko nieko kito, kaip mano įsakymu įteisinti tam tikrą ginklų kiekį ir jų panaudojimo tvarką pasienio postuose.

Nei Parlamentas, nei Vyriausybė, nepaisant jų pačių kritikos mano atžvilgiu dėl „nacionalinio orumo pažeidimų“, atsakomybės už ginklo panaudojimo atvejus, o tuo pačiu ir už galimą ginkluoto konflikto pradžią, prisiimti nenorėjo. Mano įsakymu buvo nurodyta pasienio postams ruošti ginkluotas pasalas, kurios turėjo pridengti postą užpuolimo atveju. Tai nebuvo atsisakymas nuo aukščiau minėtos mano politikos. Tiesiog padėtis buvo taip įkaitusi, kad be šios priemonės pasienio tarnyba būtų tapusi nekontroliuojama. Kaip tik tokia pasala ir suvaidino savo vaidmenį 1991 m. pavasarį, kai Baltarusijos milicininkas S. Fias iš tarnybinio ginklo apšaudė Lietuvos pasienio apsaugos pareigūnus ir pats buvo nušautas pasaloje budėjusio pareigūno.

Reikia papasakoti, kad tarp Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos, ministro ir manęs buvo pasiektas nerašytinis susitarimas siekti užkirsti kelią Maskvos rengiamam pasienio konfliktui tarp Lietuvos ir Baltarusijos. Šiuo abipusiu susitarimu buvo suvaldyta situacija, atsiradusi po to, kai žuvus Baltarusijos pareigūnui, jo aplinkos žmonės Lavoriškių pasienio poste nužudė G. Žagunį.

Lietuvos vyriausybė šių aplinkybių akivaizdoje, man protestuojant, numatė pakeisti Baltarusijos pasienio postuose KAD Pasienio apsaugos tarnybos pareigūnus policijos pareigūnais. Taip pirmajame Medininkų poste atsirado policininkai, Aro pareigūnai. Deja, jie neturėjo pakankamos patirties darbui pasienyje ir, atrodo, buvo užpulti netikėtai.

Manau, kad egzistuoja dar vienas neaptartas klausimas. Kaip buvo instruktuojami policijos pareigūnai, budėję pasienyje? Kas juos instruktavo? Kokiu atveju jie turėjo teisę panaudoti ginklą? Tuo metu jau priimtas Policijos įstatymas jiems tokią teisę suteikė ir budėję Medininkuose Aro pareigūnai tai žinojo! Skirtingai nuo KAD pareigūnų, kurie pagal mano įsakymą galėjo panaudoti ginklą tik būtinosios ginties atveju, jie galėjo veikti plačiau!

Aro pareigūnų fizinis ir moralinis pasirengimas kritinėms situacijoms buvo žymiai aukštesnis už eilinių policininkų, patruliuojančių gatvėse. Negaliu patikėti, jog Aro pareigūnus, net ir netikėtai užkluptus, buvo taip lengva suvaryti į posto vagonėlį, suguldyti ant grindų ir sušaudyti. Aro pareigūnai, ginkluoti automatiniu ginklu, blaivūs vyrai, kaip parodė ekspertizė, ne avinai, kad leistųsi taip lengvai paskerdžiami.

Bet kodėl tada Lietuvoje įsigalėjo nuostata, kad Medininkų žudynės – būtent Rygos OMON darbas?

Mes susiduriame su legenda, kurią iš anksto kūrė Medininkų žudynių organizatoriai. Praėjo dvidešimt metų, o mes vis dar „ant pavadėlio“. Jei norime pažeminti ir sumenkinti Medininkų įvykio svarbą, tada Latvijos OMON versija, žinoma, tinka. Tinka tada ir pasakymas, esą Medininkus užuolė niekieno nekontroliuojami omonininkai.

Rygos OMON vadas negalėjo sugalvoti pulti Medininkus. Negalėjo to daryti net ir susitaręs su Vilniaus OMON vadovybe. Tiek latviški, tiek ir lietuviški omonininkai turėjo čia savo artimuosius. Vykdytojų reikia ieškoti tarp specialiai paruoštų SSRS vidaus reikalų kariuomenės dalinių. Nors mano išsakyti teiginiai bado akis, Lietuva neieško politinių užsakovų. Lietuvos teisėsauga analizuoja tik pačią primityviausią ir politiškai neatsakingą versiją.

Jūs manote, kad Medininkų pareigūnai lemtingąją naktį priešinosi?

Įvykio vietoje buvo rasta 5,45 mm kalibro tūtelių. Tos tūtelės tiko būtent mūsų pareigūnų ginklams. Taigi manau, kad mūsų Aro vyrai gynėsi, nors prokuratūros peršama versija sako, girdi, jie buvo visi nuvesti į vagonėlį ir ten nužudyti. Kad Aro pareigūnai, ir ne tik jie, greičiausiai priešinosi, byloja ir užfiksuotos žaizdos bei kraujo dėmės jų kūnuose ir ant jų drabužių. Jei jie būtų nukauti vagonėlyje, žaizdų pobūdis ir kraujo dėmės būtų akivaizdžiai kitaip išsidėsčiusios.

Ar apie savo spėjimus esate papasakojęs mūsų prokuratūros tardytojams?

Tuometiniam prokurorui Astaškai duodamas parodymus šiuos spėjimus esu išguldęs. Deja, kur mano smulkiai išdėstyta medžiaga šiandien – nežinau. Taip pat nesuvokiu, kodėl buvau tik vieną kartą apklaustas.

Ar aš teisingai supratau, kad jūs manote, esą Medininkų tragedija įvyko todėl, kad policijos pareigūnai turėjo kitokį instruktažą?

To teigti negaliu. Tačiau aš buvau nuolat kaltinamas, kad pasieniečiams neleidžiu šaudyti į priešininką. Manau, kad VRM ministerijos pareigūnai, nebūdami politikai ir tuo labiau neturėdami mano, vieno iš Sajūdžio kūrėjų indulgencijų, labiau pasidavė politinių rėksnių spaudimui. Tuometiniame Parlamente buvo surengtas net uždaras posėdis, kuriame mane kaltino nenoru deramai atkirsti užpuolikui.

Išlošti laiko, nesivelti į ginkluotą konfliktą, kuriame mes neturėjome šansų laimėti, buvo mano politika, už kurią atsakiau aš, o ne tie ugningi „patriotai“. Iš tos mėsmalės mes išėjome užtektinai oriai ir su minimaliomis aukomis. O jei būčiau bent akimirkai pasidavęs spaudimui iš vienos ar kitos pusės, galėjo atsitikti taip, kaip atsitiko Tadžikijoje, Kaukaze ar Ferganos slėnyje. Mes nesunkiai galėjome apginkluoti savo vyrus medžioklinėmis muškietomis ir leisti jiems šaudyti. Bet kuo tai būtų pasibaigę?

Ar tiesa, kad Medininkuose tą naktį turėjo budėti kažkoks politikas?

Politikai išties buvo nusprendę budėti pasienio postuose. Bet tai nebuvo prievolė. Keli pabandė budėti, pamatė, kaip nesaldu visą naktį praleisti pavojuje, ir nustojo savo kūnais dengti pareigūnus.

Ar galima pasakyti, kad Medininkų žudynių byla tiriama kažkaip keistai, neįprastai?

Matyt, galima. Tą naktį, kai prie Parlamento žuvo mūsų savanoris Artūras Sakalauskas, KAD ir Vyriausybės apsaugos žmonės sulaikė sovietų pareigūną Batraką su ginklu AK, kuris turėjo duslintuvą ir šovinių su specialiomis kulkomis, pritaikytomis šaudyti prisukus duslintuvą. Žodžiu, Batrakas turėjo ginklą, kuris galėjo būti panaudotas Medininkuose. Jo turėtų šovinių serija buvo identiška tiems šoviniams, kuriais buvo nužudyti mūsų pareigūnai. Bet ši tema mūsų teisėsaugos nesudomino.

Antra keista aplinkybė. Mes sulaikėme du raudonuosius draugovininkus. Sulaikomi jie priešinosi – metė granatą. Pas juos mes radome Medininkuose nužudytų pareigūnų ginklus. Vėliau pas asmenis, įtariamus ryšiais su Vilniaus brigados nusikaltėliais, buvo surastas Mindaugo Balavako automatas. Automato skersmuo identiškas gilzėms, kurios rastos įvykio vietoje. Bet mūsų teisėsauga nesusidomėjo ir šia versija. Kodėl taip keistai nutiko, kad ginklai, dalyvavę Medininkų istorijoje, nėra pridėti prie bylos ir net ne muziejuje?

Taip pat labai įdomi istorija ir su trečia neperšaunama liemene. Automobilyje, kuriame esama daug kraujo, randamos ne dvi neperšaunamos liemenės, priklausiusios mūsų pareigūnams. Ten aptinkama ir trečioji. Mes puikiai žinome, kad Medininkų poste mūsiškiai turėjo tik dvi liemenes. Todėl neatmestina versija, kad trečioji priklausė būtent užpuolikams. Bet toji liemenė mūsų teisėsaugos pareigūnų nesudomino, kaip ir nesudomino automobilyje aptiktas kraujas, pirštų antspaudai.

O kodėl mūsų prokurorai akivaizdžiai nenorėjo patikėti Tomo Šerno duotais parodymais?

Man atrodo, kad Medininkų byloje iš anksto yra priimta šio įvykio versija. Iš anksto žinomi kaltieji. Toji versija patogi ir Lietuvai, ir Rusijai. Tarsi tarp Lietuvos ir Rusijos šiuo klausimu egzistuotų keistas suokalbis. Abi pusės tarsi nori kuo greičiau surasti atpirkimo ožį ir jį nuteisti. Tikroji tiesa niekam nereikalinga. Oficialios struktūros įsikandusios laikosi nuomonės, esą Medininkus užpuolė kažkokia nekontroliuojama, valdžiai nepavaldi OMON grupė. Ši nuostata išlaisvina tyrėjus nuo klausimo, o kas gi davė įsakymą omonininkams pulti Medininkus.

Aš nenoriu nei teisinti, nei smerkti K. Michailovo-Nikulino. Tačiau jeigu jie teigia, kad kaltas OMON, man keista, kodėl mūsų prokurorai ir teisėjai nesidomi, kas įpareigojo Rygos OMON milicininkus dalyvauti žudynėse.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija