2010 m. rugpjūčio 18 d.
Nr. 59
(1844)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Spalvingas Sūduvos žemės dukros gyvenimo kelias

Istorikės ir geografės dr. Nastazijos Kairiūkštytės 75-mečiui

Irena Tumavičiūtė

Nastazija Kairiūkštytė savo rankomis
išpuoselėtoje sodyboje

Sūduvos apylinkių dukra dr. Nastazija Kairiūkštytė savo gimtinę garsina kaip istorikė. Ji yra Tėvynės pažinimo draugijos mokslinė konsultantė, Vilniečių ainių garbės narė. Istorikė dalyvauja radijo ir televizijos laidose, jos straipsniai skelbiami daugelyje Lietuvos laikraščių ir žurnalų.  

Nastazija Kairiūkštytė gimė 1935 m. birželio 30 dieną Marijampolės apskrities Veiverių valsčiaus Samaniškių kaime, ūkininkų Stasio Kairiūkščio ir Onos Kleizaitės-Kairiūkštienės šeimoje. Šeimoje buvo antroji dukra. Vėliau tėvai susilaukė dar šešių vaikų. Kairiūkščiai, kaip ir visi ūkininkai, patyrė prievartinį kolektyvizavimą: iš jų buvo atimti ir suvisuomeninti trobesiai.

Dar vokiečių okupacijos metais Nastutė pradėjo lankyti pradinę mokyklą kaimyniniame Būbautiškių kaime. Būsimai istorikei labiausiai įstrigo mokyklos biblioteka su daugybe knygų. Jas mokiniai galėjo skaityti dar ir pirmaisiais antrosios sovietų okupacijos metais. Mokytoja leisdavo mokiniams patiems pasirinkti knygas. Iš perskaitytų knygų didžiausią įspūdį Nastutei paliko Klemenso Juros „Tėviškė“ apie lenkų pavergtą Vilniaus kraštą. Gal ši atsitiktinai pasirinkta knyga lėmė būsimos istorikės domėjimąsi Vilniaus kraštu, tėvų ir protėvių kovomis dėl lietuvybės? Šiomis temomis parašyta dešimtys straipsnių, skaityti pranešimai konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, gimė dvi solidžios monografijos – „Vilniaus vadavimo sąjunga 1925 04 26 – 1938 11 25“ (2001 m.) ir „Lietuvybės kovų verpetuose.Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje“ (2009 m.).

Pradinę mokyklą Nastutė baigė 1947 metais. Tėvai leido tęsti mokslus Veiverių gimnazijoje, kuri 1949 m. buvo pertvarkyta į vidurinę mokyklą. 1955 metais baigusi Veiverių vidurinę mokyklą bandė stoti į Kauno medicinos institutą studijuoti farmacijos mokslų.  Deja, nepavyko. Tai buvo pirmas skaudus jos asmeninis išgyvenimas. Liko namuose, padėjo tėvams ūkio darbuose, dirbo „Vienybės“ kolūkio sąskaitininke-apskaitininke.

1956 m. rudenį pradėjo mokytis Kauno kooperacijos prekybos mokykloje, įgijo instruktorės specialybę. 1957 m. rugpjūčio 10 dieną pradėjo dirbti Šakių rajoninės vartotojų kooperatyvų sąjungos instruktore. 1959 m. rudenį įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultetą. Institutą baigė su pagyrimu. Nors buvo linkusi dirbti kaip geografė, gyvenimas nubloškė į istorijos mokslus.

 Po studijų paskirta Prienų rajono švietimo skyriaus žinion, tačiau dėl atsitiktinių aplinkybių buvo perkelta Žemės ūkio ministerijos žinion ir nuo 1964 m. rugsėjo 24 dienos pradėjo dirbti šiai ministerijai pavaldžiame Daugų žemės ūkio technikume. Dėstė SSRS istoriją, visuomenės mokslų pagrindų dalykus. Dirbdama domėjosi kraštotyra ir visuomenės mokslų kabinete sukaupė nemažai istorinės, kraštotyrinės medžiagos.

Jaunoji dėstytoja nuolat plėtė savo akiratį, daug skaitė. Gal ji savo gyvenimą būtų ilgesniam laikui susiejusi su Daugais, jeigu vieną gražią dieną atsitiktinai laikraštyje nebūtų perskaičiusi skelbimo apie priėmimą į Lietuvos istorijos instituto aspirantūrą. Išlaikiusi stojamuosius egzaminus, ji buvo priimta į aspirantūrą.

Vilniuje tapo bename. Dėl amžiaus instituto sekretorius nesutiko, kad istorikė būtų priimta į stacionarią aspirantūrą. Tačiau vėl padėjo atsitiktinumas: 1971 m. gruodžio 20 dieną N. Kairiūkštytė buvo priimta dirbti į Lietuvos kooperatyvų sąjungos metodinį kabinetą metodininke ir aprūpinta bendrabučiu. Darbas leido jai, kaip geografei ir istorikei, susipažinti su daugeliu Lietuvos regionų. Darbšti sūduvė rasdavo laiko ir mokytis – išlaikė kandidatinio minimumo egzaminus, pasirinko kandidatinės disertacijos temą „Klaipėdos miesto pramonė ir darbininkai 1945–1960 metai“.

1973 m. pabaigoje Lietuvos istorijos institutas N. Kairiūkštytei pasiūlė vyresniosios laborantės pareigas. 1973 m. gruodžio 17 dieną ji pradėjo dirbti Socialistinės istorijos skyriuje, kuris nuo 1990-ųjų buvo pavadintas Lietuvos TSR istorijos, o nuo 1991 – Naujausių laikų istorijos skyriumi.

Dirbant institute atsirado įvairių kliūčių, trukdančių laiku apsiginti disertaciją. Tačiau 1988 m. rudenį disertaciją apsigynė ir spalio 27 dieną jai buvo suteiktas istorijos mokslų kandidatės mokslinis laipsnis.

Lietuvos istorijos institute pirmaisiais darbo metais daugiausia dirbta prie disertacijos temos. Istorikė paskelbė šia tema mokslinių straipsnių, o 1987 m. pasirodė monografija „Klaipėdos miesto pramonė ir darbininkai. 1945–1960 metai“, dalyvavo rengiant skyriaus kolektyvinę monografiją „Lietuva broliškų tarybinių tautų šeimoje. Lietuvos TSR bendradarbiavimas su broliškomis tarybinėmis respublikomis brandaus socializmo sąlygomis (1964-1975 m.)“. Parašė jai poskyrį „Tarybų Lietuvos Mokslų Akademijos ryšiai su kitų respublikų mokslo įstaigomis“. 1980 m. monografija buvo išleista. 1980–1983 metais dalyvavo rengiant dokumentų rinkinį rusų kalba „Tarybų Lietuvos socialistinė industrializacija (1940–1951m.)“, dalyvavo rengiant kolektyvinę monografiją „TSRS konstitucija ir tarybinės politinės sistemos raida brandaus socializmo sąlygomis 1960–1980 m. (Lietuvos TSR medžiaga)“. Lietuvos istorijos institute buvo rengiama „1985-1990 m. Lietuvos TSR mokslų akademijos istorija“, kuriai N. Kairiūkštytė parengė tekstą apie šios akademijos mokslines draugijas. Darbas nebuvo publikuotas, tačiau 1984 m. autorė paskelbė straipsnį apie šias draugijas. 1989–1991 m. skyriaus kolektyvinėje monografijoje „Migraciniai procesai Lietuvoje (1940–1960)“ istorikė tyrinėjo įvairius gyventojų srautus į Lietuvą bei iš Lietuvos. Kolektyvinis darbas nebuvo publikuotas. Šiomis temomis N. Kairiūkštytė paskelbė straipsnių įvairiuose leidiniuose.

Sovietų okupacijos metais buvo ribojamas įvairių archyvinių šaltinių, užsienio spaudos ir kitų leidinių panaudojimas tyrinėjimams. N. Kairiūkštytė tai ypač juto, nes nebuvo partinė, tad ir dauguma komunistų partijos dokumentų jai nebuvo prieinami. Be to, mokslinius tyrinėjimus sunkino besąlygiškai primetama sovietinė ideologija.

Paskelbus Nepriklausomybę istorikams atsivėrė naujos tyrinėjimų erdvės, nes ne tik buvo leista tyrinėti anksčiau draudžiamus archyvinius dokumentus, bet ir juos bei savo tyrimų medžiagą skelbti be spaudos cenzūros. Todėl daugelis tyrinėtojų ėmė aktyviau rašyti ir publikuoti. Neatsiliko ir N. Kairiūkštytė, nes jai rūpėjo prisidėti prie istorinės atminties gaivinimo, naujų pažiūrų į gyvenimo reiškinius formavimo.

1991–1998 metais skyriuje buvo pradėtos tyrinėti naujos temos. N. Kairiūkštytė tyrinėjo migracinius procesus Lietuvoje 1940–1960 metais.

Braukdama dulkes nuo archyvinių bylų, tyrinėtoja sužinojo apie Pirmosios Respublikos metais Vyčio kryžiaus ordinu apdovanotą Marcelę Kubiliūtę. 1998 m. pavasarį N. Kairiūkštytė organizavo konferenciją Marcelei Kubiliūtei paminėti. Taip buvo prisiminta viena pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos kontražvalgybininkių, išgelbėjusi Lietuvos nepriklausomybę, nes jos ir kitų dėka 1919 m. rugpjūtį Kaune buvo sužlugdytas Lenkijos organizuotas sąmokslas nuversti Lietuvos vyriausybę ir prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Konferencijoje dalyvavo M. Kubiliūtės giminės, ją pažinojusieji ir su ja bendravusieji.

N. Kairiūkštytė ir M. Kubiliūtės krikštasūnis Vytautas Pupšys iš Ukmergės surinko lėšų ir 1999 metais išleido knygą apie M. Katiliūtę. N. Kairiūkštytė ir toliau rūpinosi šios drąsios Lietuvos patriotės, Gulago kalinės atminimo įamžinimu. Jos pastangų dėka Vilniuje atsirado Marcelės Kubiliūtės gatvė.

Lietuvos centriniame valstybės archyve tyrinėtoja aptiko gausią medžiagą apie lietuvių kovą dėl Lenkijos okupuotos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto atgavimo. Sovietinės okupacijos metais šiame archyve Vilniaus vadavimo sąjungos ir kitų organizacijų dokumentai buvo įslaptinti. Atsiradus galimybei šiuos dokumentus skaityti, N. Kairiūkštytė sumanė parašyti knygą apie buvusią gausiausią ir aktyviausiai dėl Vilniaus kovojusią organizaciją – Vilniaus vadavimo sąjungą. 2001 metais pasirodė monografija „Vilniaus vadavimo sąjunga 1925 04 26- 1938 11 25. Istorinė apybraiža“.

 Nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų ji vis daugiau rašė mokslo populiarių straipsnių apie prieškario veikėjus, okupacijose patirtas lietuvių skriaudas, išgyvenimus. Stebina publikacijų gausa. Antai 1991 m. paskelbė 9 straipsnius, 1993 m. – 15, 1997 m. – 14. Iš viso paskelbta daugiau kaip 300 įvairios apimties straipsnių. Istorikė sako: „Rašyti istorinėmis ir kitomis temomis reikėjo ne tik dėl to, kad žmonėms suteiktume istorinių žinių, bet ir dėl to, kad mūsų tautiečių pasiaukojimo pavyzdžiais įteigtume pareigą dirbti stiprinant mūsų jaunąją nepriklausomą valstybę“. Kai kurie sraipsniai paskelbti vokiečių, rusų kalbomis.

  N. Kairiūkštytė ypač jautriai reaguoja, matydama, kaip negerbiama lietuvių kalba, ir negaili kritikos žodžių tiems, kurie laisvoje Lietuvoje stumia nuošalėn mūsų gimtąją kalbą.

Pagerbdama iškiliausius lietuvybei nusipelniusius asmenis, ji sumanė aprašyti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vilniaus ir Seinų krašto lietuvybės žadintojus. 2001 metais Gražutės Šlapelytės-Sirutienės lėšomis buvo išleista kartu su A. Gudonyte parengta knyga „Lietuvybės kovų verpetuose. Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“. Dr. Nastazija, rinkdama medžiagą apie 118 lietuvybę labiau už viską branginusių šviesuolių, pasinaudojo 42 archyviniais šaltiniais, išstudijavo 12 sovietiniuose konclageriuose kalėjusių ar sušaudytų lietuvių bylų. Panaudotos literatūros sąraše – 636 pozicijos. Skaitydamas knygą stebiesi, su kokiu kruopštumu rankioti biografijų, ypač visuomeninės veiklos faktai. Kai šiandien tenka girdėti pasipiktinimą dėl dabar vykstančios tautinių vertybių devalvacijos, patartina atsiversti šią knygą. Kiekvieno knygoje minimų šviesuolių veikla dėl lietuvybės jiems buvo savaime suprantamas dalykas.

Mokslinėse konferencijose, seminaruose istorikė yra perskaičiusi daugiau kaip 50 pranešimų, dauguma jų – Nepriklausomos Lietuvos metais. Kai kurie pranešimai skaityti tarptautinėse konferencijose ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Estijoje. Diskusijose susilaukdavo ir jos išsakytoms mintims priešingų nuomonių.

N. Kairiūkštytė negali tylėti ir negaili aštraus kritikos žodžio, kai vyksta diskusijos tautiškumo ar aktualiais politikos klausimais, pvz., Želigovskio žygis į Lietuvą ar Vilniaus grįžimas Lietuvai. Kai Vokietijoje radęs prieglobstį lietuvių tautos genocido vykdytojas Aleksandras Slavinas 1993 metais įtakingame Vokietijos laikraštyje „Die Zeit“ parašė 1941 m. birželio sukilimą šmeižiantį straipsnį, istorikė paskelbė šį Lietuvos išdaviką demaskuojančių straipsnių.

Mokslininkė aprašė ir kai kuriuos iš Sūduvos krašto kilusius iškilius žmones: plk. Leoną Gustaitį (1897–1942), politiką, visuomenės veikėją Petrą Karvelį (1897–1976), plk. Stasį Zaskevičių (1892–1971). Apie dr. Joną Basanavičių rašė ne tik lietuviškoje spaudoje. Šių eilučių autorė prisimena, kaip 2001 metais, kai Lietuvoje vyko daug įspūdingų renginių, skirtų mūsų tautos patriarcho 150-osioms gimimo metinėms, Lietuvoje tuomet ėjusio mėnraščio „Baltische Rundschau“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Judith Lewonig paprašė N. Kairiūkštytės parašyti straipsnį apie J. Basanavičių. Istorikė, nors buvo labai užimta, rado laiko vokiškai skaitančiai Europai papasakoti apie dvasinį Lietuvos tėvą.

1989 metais istorikas profesorius Antanas Tyla kreipėsi į N. Kairiūkštytę, kad ji inicijuotų Vilniaus sugrįžimo Lietuvai 50-mečio įamžinimą. Mokslininkė ėmėsi iniciatyvos, subūrė talkininkų ir rėmėjų grupelę ir 1989 metais ties Maišiagala – ten, kur lenkų okupacijos metais ėjo demarkacinė linija, buvo pastatytas ir iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo. Istorikė rūpinasi, kad šis prie Panevėžio autostrados stovintis akmuo šiandien nestūksotų apleistas ir apžėlęs.

Istorikės iniciatyva buvo įamžinta jos pradinė mokykla. 2006 m. buvusioje jos vietoje pastatytas paminklinis akmuo, aprašyta mokyklos istorija. 100-ųjų metinių proga tėviškėje buvo pagerbti tėvai Stasys Kairiūkštis ir Ona Kairiūkštienė.

Sulaukusi garbingo jubiliejaus istorikė kalba ne apie užtarnautą poilsį, o apie Tėvynei, gimtinei atliktiną pareigą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija