2010 m. rugsėjo 15 d.
Nr. 67
(1852)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Istorija ir dabartis

Pasikalbėjimas tarpusavyje

Kas ta šimtametė „Aušrinė“ lietuvių mokykloms?

Irena Tumavičiūtė

Sūduvos sūnus, kultūros istorikas, Vilniaus zanavykų bendrijos pirmininkas, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos narys Albinas Vaičiūnas prikelia mūsų tautos dvasios milžinų darbus, jų nuopelnus Lietuvai. Jam, buvusiam gulago kaliniui, pirmiausia rūpi, kad ateinančios kartos sužinotų apie darbus Lietuvai tų žmonių, kurie XX amžiuje nuožmių okupantų buvo atplėšti nuo Tėvynės ar priversti palikti gimtinę. A. Vaičiūno iniciatyva į Lietuvą grįžo rašytojai Vytautas ir Stasys Tamulaičiai, istorikas ir kunigas Jonas Matusas, teisininkas, politikas, visuomenės veikėjas Stasys Šilingas.

2010-ieji padovanojo Lietuvai daug jubiliejų, vieną šviesiausių taip pat jaunimui –  pirmojo lietuviško žurnalo moksleiviams ir studentams „Aušrinė“ 100-ąsias metines. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo surengta paroda ir mokslinė konferencija, į kurią iš Amerikos buvo atvykusi žurnalo steigėjo Stasio Šilingo vaikaitė Svaja Vansauskaitė-Worthington. Į mokslinę konferenciją pakvietė ir marijampoliečiai. Gegužės 6 dieną Vilniaus mokytojų namai ir Lietuvai pagražinti draugija surengė šventinį vakarą- koncertą, skirtą „Aušrinės“ jubiliejui. Prie įėjimo į Didžiąją salę svečiai apžiūrėjo parodėlę, kurioje buvo galima susipažinti su šimtmečio sulaukusių publikacijų kopijomis.

Renginio svečius jaudinančiomis melodijomis pasveikino Vilniaus mokytojų namų vaikų kanklių ansamblis, vadovaujamas Daivos Čičinskienės. A. Vaičiūnas priminė, kad „Aušrinės“ 100-osioms metinėms skirti renginiai numatyti Šakiuose, Kaune, pabrėždamas, jog šį jubiliejų turėtų paminėti visa Lietuva, nes žurnalo leidėjai ir autoriai paliko ryškius pėdsakus Lietuvos žurnalistikos, raštų istorijoje. Kultūros istorikas susirūpinęs kalbėjo apie tai, kad į šį renginį kvietimai buvo išsiuntinėti visoms mokykloms, bet neatvyko nei mokytojų, nei moksleivių, nei pedagoginės spaudos atstovų.

Profesorius Libertas Klimka kalbėjo apie etnokultūros puoselėjimą „Aušrinės“ puslapiuose. Pranešėjas aptarė leidėjų užmojus nelengvomis to meto sąlygomis skatinti jaunimą pažinti savo kraštą ir jo žmones, tautos istoriją, literatūrą, tautosaką. Moksleiviai ir studentai per vasaros atostogas galėjo organizuoti išvykas ar savo tėviškėse individualiai užrašinėti dainas, patarles, aprašyti vietoves, jų surinktiems darbams publikuoti buvo įsteigtas „Aušrinės“ priedas „Vasaros darbai“. Žavėdamasis XX amžiaus pradžios moksleivijos pastangomis ir entuziazmu dirbti kultūrinį darbą artimiausioje savo aplinkoje, dirbti Lietuvai, profesorius pasigedo politinio angažuotumo šiandieninėje Lietuvoje: „Neturime nei panašaus leidinio, kaip „Aušrinė“, nei terpės. Mūsų karta palieka daug neparuoštų darbų“. Profesorius pabrėžė, jog „Aušrinė“ nuo pirmojo numerio darė ypatingą poveikį tautiškumo puoselėjimui, joje buvo teigiama, jog visuomenės pažangos uždavinys – ne tirpinti atskiras tautas žmonijos jūroje, o leisti joms skleistis. „Po šiuo manifestu galima padėti daugelį Europos Sąjungos dokumentų“, – kalbėjo prelegentas. Jis pažymėjo, kad „Aušrinės“ autoriai tautiškumą puoselėjo trim požiūriais – kalbos, istorinės atminties, tradicijų ir papročių – ir priminė šių temų aktualumą mūsų dienomis.

„Vasaros darbų“ autoriai į kraštotyrinę programą įtraukė ir tautodailės gelbėjimą – moksleiviai ir studentai buvo raginami rinkti tautodailės kūrinius, ko negali paimti – nufotografuoti ar nupiešti. Žavėdamasis aušriečių entuziazmu L. Klimka priminė „Vasaros darbų“ septintąjį numerį, kuriame jaunieji patriotai rašė, ką yra nuveikę tautotyros baruose, kiek istorinių žinių sukaupę, kiek užrašę pasakėlių, mįslių, greitakalbių, lopšinių, papročių. Buvo metų, kai šių entuziastų darbo kraityje buvo užrašyta 800 dainų.

Baigdamas profesorius pažymėjo, jog J. Kriaučiūno, L. Jonelytės, V. Spudo, P. Galaunės, R. Skipičio, K. Griniaus, J. Sondeckio ir daugelio slapyvardžiais pasirašinėjusių autorių darbai išliko Lietuvių mokslo draugijos archyvuose, dabar jie yra mūsų tautos aukso fondas. Mokslininko nuomone, daugelį „Aušrinės“ ir jos priedo straipsnių lokalinės istorijos, tautosakos, tautos supratimo klausimais reikėtų aktualizuoti, nes tautiškumo idėjos reikalingos ir Europoje.

Aktorius Tomas Vaisieta pateikė lietuvių poezijos posmų puokštę. Virtuoziškoje interpretacijoje suskambo posmai, iš kurių įkvėpimo sėmėsi ir kurie galbūt kartais romantine gaida nuskaidrindavo „Aušrinės“ autorių kasdienybę.

Profesorius Vytas Urbonas priminė „Aušrinės“ istoriją ir ypač jos steigėjo Stasio Šilingo darbus, pabrėždamas, jog S. Šilingas nuo 1914 iki 1938 metų aktyviai dalyvavo politiniame, ekonominiame, visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jo sumanyta „Aušrinė“ turėjo būti nepartinis, nepriklausomas, tautiškas laikraštis, kad sugebėtų vienyti visus lietuvius. Pirmajame 1910 metais išėjusio numerio straipsnyje pabrėžta, kad „Aušrinės“ uždavinys yra „rengti lietuvių inteligentus“. Išleista kaip laikraščio „Lietuvos žinios“ priedas, nuo antrojo numerio „Aušrinė“ tapo atskiru nemokamu šio laikraščio literatūros ir meno priedu, vėliau – lietuvių moksleivijos žurnalu. Profesorius supažindino su to meto lietuvių spaudos atsiliepimais apie žurnalą: teigiamai jos straipsnius ir tikslus vertino „Viltis“,  „Rygos garsas“ žurnalą lygino su XIX amžiaus „Aušra“. Kritiškai „Aušrinę“ vertino socialdemokratų „Visuomenė“, laikraščiui nepatiko moksleivių leidinio deklaruojamas nepartiškumas ir demokratizmas.

1910 m. pabaigoje S. Šilingą redaktoriaus pareigose pakeitė Petras Klimas, žurnalą redagavęs iki 1941 m. 1910–1914 metais pasirodė 31 numeris. 1917 metais „Aušrinės“ leidimas buvo atnaujintas Rusijoje, išėjo 32-asis numeris. Tais metais pasirodė dar penki numeriai – paskutinis išleistas Voroneže. Nuo 1919 metų „Aušrinė“ buvo leidžiama Marijampolėje su paantrašte „Socialistinės moksleivijos laikraštis“, iki 1926-ųjų išėjo 38 numeriai.

1926 metais leidinys buvo uždarytas. Atnaujintas Kaune 1931 metais. Iki galutinio uždarymo 1933 metais „Aušrinė“ buvo leidžiama kaip „Laisvos socialistinės minties žurnalas“ (redaktorius J. Klimavičius).

S. Šilingo „Aušrinė“ vėl buvo atgaivinta Lietuvoje 1988 metais Vilniuje. Pirmajame numeryje buvo paskelbtas Lietuvos sąjūdžio veikėjų Arvydo Juozaičio ir Sigito Gedos „Laiškas Lietuvos jaunimui“. 1989 metais Vilniuje „Aušrinė“ pradėta leisti kaip leidinio „Atgimimas“ priedas jaunimui; nuo ketvirtojo numerio ji tapo savarankišku jaunimo visuomeniniu kultūriniu žurnalu (redagavo Zita Čepaitė), iki 1990 m. išėjo 18 numerių.

Renginio svečius sveikino solistas Danielius Sadauskas (akompanavo Arūnas Staškus), kurio repertuare yra turtinga „Aušrinės“ laikų dainų programą.

Albinas Vaičiūnas savo pranešime priminė „Aušrinės“ redaktorius. „Nežinau nė vieno kito žurnalo, kurio redaktoriai būtų tokios žymios asmenybės ir taip nukentėję nuo įvairių valdžių: Stasys Šilingas – visuomenės veikėjas, ne kartą buvo Seimo narys, ministras, leidėjas. Leido ir kitus žurnalus... ir buvo pamirštas Lietuvoje“, – pasakojo kultūros istorikas, priminęs, kad S. Šilingas, patyręs dar carinės Rusijos rusų ir lenkų nemalonę, sovietinės okupacijos metais 20 su puse metų praleido lageriuose ir tremtyje. A. Vaičiūnas glaustai apibūdino kitų redaktorių veiklą:  Petro Klimo – teisininko, diplomato, gestapo ir Gulago kalinio; Balio Sruogos  – Štuthofo konclagerio kalinio: Kazio Borutos  – metus kalėjusio Smetonos laikų kalėjime, trejus  – Gulage; profesoriaus Juozo Klimavičiaus, su kuriuo A. Vaičiūnas Vorkutoje kartu išgyveno lagerininko dalią ir apie kurį šiandien mažiausiai žinome.

Giedrius Papinigis kalbėjo apie pažeisto mąstymo padarinius šiandieninėje Lietuvoje.

Susirinkusiuosius pasveikino Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis. Gaila, kad gražiame renginyje Vilniaus Mokytojų namų didžiojoje salėje apie tautiškumą, lietuvių kalbos, istorinės atminties puoselėjimą susirinkusieji kalbėjo vieni kitiems. Negi tai nebuvo įdomu nė vienam Vilniaus mokytojui ar mokiniui?  Matyt, kompiuterių eros mokinimas šimtametė „Aušrinė“ ir yra šimtametė ir todėl visai neįdomi. Ar ne mokytojai turėtų juos sudominti?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija