Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Tarp lietuvių

Latviai Žeimelyje jaučiasi kaip savo krašte

Bronius VERTELKA

Žeimelio evangelikų liuteronų parapijos pirmininkė Marta Usonienė

Latvių bendruomenei skirtas stendas Pakruojo krašto muziejuje

Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia

Gilios latvių šaknys Žeimelyje. Apie tai Pakruojo krašto muziejuje byloja daugelis eksponatų, supažindinančių su jų bendruomenės istorija ir veikla. Pirmoji evangelikų liuteronų medinė bažnyčia, statyta 1540 metais, iki šių laikų neišliko. Dabartinė, statyta 1786–1793 metais, bene didžiausia evangelikų liuteronų šventovė Lietuvoje (daugiau evangelikų liuteronų bažnyčių Pakruojo rajone nėra). Bokštas jai buvo pastatytas vėliau – 1890 metais. Prie bažnyčios veiklos daug prisidėjo vyskupas Erikas Lejeris, išdirbęs Žeimelyje daugiau nei 20 metų. Jis buvo ne tik pastorius, bet ir aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: latvių pradžios mokykloje dėstė tikybą, rengdavo įvairias išvykas, ekskursijas, buvo subūręs bažnytinių chorų. Bažnyčią aptvėrė  tvora. Kai Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu, jis parašė laišką Stalinui, už tai buvo ištremtas į Sibirą, ten po dvejų metus ir mirė.  E. Lejerio kapas nežinomas. Muziejuje saugomas jo rankraštis, rašytas latvių kalba. Žeimelyje dirbo žymus evangelikų liuteronų pastorius Gothardas Fridrichas Stenderis, čia jis parašė pirmąją latvių kalbos gramatiką, kuri buvo išleista Vokietijoje 1761 metais. Žeimelio bažnyčioje krikštytas žymus rusų karvedys kunigaikštis Barklajus de Tolis.

Nustatant sienas su Latvija 1921 metais Žeimelis tapo ginčytina zona.  Žeimelio likimą nulėmė jame gyvenę žydai, pasakę, kad jie nori prie Lietuvos. Taip Žeimelis liko prie Lietuvos. Devyni lietuviški kaimai kaip kompensacija už Šventąją ir Palangą atiteko Latvijai. Imant pagal plotą, Lietuvai atiteko 180 kvadratinių kilometrų teritorija, Latvijai – 280 kvadratinių kilometrų kaip kompensacija už pajūrį, laikytą vertingesniu.

Šiuo metu latvių bendruomenė negausi. Žeimelio evangelikų liuteronų  parapijos pirmininkė Marta Usonienė sakė, jog  bažnyčią lanko ne visi.  Pamaldos šventovėje vyksta kartą per mėnesį ir jų laikyti atvyksta kun. J. Mišeikis iš Tauragės. Pamaldos vyksta lietuvių kalba. Anksčiau kun. E. Laiconas, atvažiuodavęs iš Kauno, pusę  pamaldų kalbėdavo lietuviškai, kitą pusę – latviškai.  Daugiau latvių į Žeimelį atvažiuoja per kapinių šventę, pirmąjį rugpjūčio sekmadienį. Tuomet būna pamaldos ir bažnyčioje, ir kapinėse. Susirinkusieji meldžiasi prie savo artimųjų kapų.

 Bažnyčios langai kenčia nuo paauglių, pro stogą bėga vanduo. Baiminamasi, kad jis neįgriūtų. Senieji vargonai „pavargo“, sunkoka jais groti, todėl yra maži vargonėliai. Žiemą bažnyčia neapšildoma, tad pamaldos vyksta zakristijoje.

Evangelikai liuteronai bažnyčioje elgiasi truputį kitaip nei katalikai.  Savo nuodėmes išsako tiesiai Dievui atsiklaupę. Ant šventovės sienos sužymėti giesmių numeriai. Jeigu kas neprigirdi kunigo žodžių, mato numerį, todėl nesuklysta atsiversti  maldaknygę. Mišios trunka apie valandą.  

M. Usonienė gimė ir užaugo Žeimelyje,  bet nepamiršo gimtosios latvių kalbos. Čia gimė ir  jos tėvai. Evangelikų liuteronų parapijos pirmininkė kalbėjo, kad latviai nėra susitelkę, bet palaiko draugiškus santykius su lietuviais. Latvių bendruomenė atskirų namų neturi. Po pamaldų susirenka zakristijoje, pasivaišina arbata, su kunigu aptaria rūpimus klausimus. Marta daugelį metų dirbo profesinėje technikos mokykloje virėja. Niekas jos nėra įžeidęs dėl tautybės. Marta neaplenkia ir katalikų bažnyčioje vykstančių krikštynų, laidotuvių ar vestuvių.

M. Usonienė Žeimelyje  gyvena 70 metų.  Jos vyras (jau miręs) buvo lietuvis.

Žeimelis, Pakruojo rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“