| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Televizijų puota maro metu Švedijoje visuomeninė TV solidžias valstybės dotacijas gauna ne tam, kad liaupsintų dosniąją valdžią
Apie lietuviškos televizijos pasiekimus bei klystkelius su švedų režisieriumi Jonu OHMANU kalbasi XXI amžiaus žurnalistas Gintaras Visockas.
Lietuvoje jau esate praleidęs užtektinai daug laiko, be to, puikiai kalbate lietuviškai, todėl neabejoju, kad turite susidaręs nuomonę ir apie Lietuvos televizijas. Vargu ar mane galima laikyti Lietuvoje besisvečiuojančiu švedu. Iš tiesų, esu švedas, tačiau tikriausiai Lietuvoje šiuo metu praleidžiu daugiau dienų negu tėvynėje. Taigi esu susipažinęs su padėtimi Lietuvoje, turiu susidaręs nuomonę ir apie Lietuvos televizijas ir apie visuomeninį transliuotoją, ir apie komercines. Deja, prisipažįstu: kuo toliau, tuo mažiau žiūriu lietuviškas TV, nes jos neįdomios, banalios, paviršutiniškos. Kodėl neįdomios, kodėl banalios, kodėl paviršutiniškos? Jūsų televizijos primena šokių balių. Susidariau įspūdį, kad visi tik šoka ir dainuoja, o valstybės reikalai mažai kam rūpi. Televizijose šoka visi ir muzikantai, ir politikai, ir jauni žmonės. Puiku, kai žmonės yra linksmi, kai moka šokti. Aš pats mėgstu šokti. Nesu nusiteikęs prieš šią pramogą. Bet viskam reikia turėti saiką. Ypač apgailėtina, kai į TV ekranus šokti veržiasi Lietuvos politikai, ministrai, visuomenininkai. Lietuvoje tarsi formuojama nuostata, jog rimtu visuomenininku, parlamentaru ar ministru gali tapti tik tas, kurį televizija pakviečia į šokių aikštelę sušokti tango su dailia mergina. Tarsi politiko karjerą būtų galima padaryti tik išmokus šokti. Mano supratimu, toks pasinėrimas į šokius ir dainavimus byloja, jog Lietuvos visuomenė sutrikusi, pasimetusi, išsigandusi. Visi mato, kad šalyje padėtis apverktina, bet niekas nežino, kaip pakeisti tą padėtį. Ir todėl visi tik šoka, šoka, šoka. O juk Lietuvą privalu deramai valdyti bei išmintingai stiprinti. Bet lietuvių sąmonėje dar neįsitvirtinusi nuostata, jog visi piliečiai, tiek esantys valdžioje, tiek šalia valdžios, privalo stiprinti savo šalį. Jūs norite pasakyti, jog Švedijos televizijose yra mažiau šokių ir daugiau rimtų diskusijų? Šokių, dainų kultas dabar gajus ne tik Lietuvoje. Be abejo, ir Švedijos televizijose labai daug pramoginių laidų. Bet jei reikėtų lietuvius palyginti su švedais, drąsiai galiu pasakyti, kad švedai yra kur kas labiau pilietiški. Nepamirščiau ir tokios problemos: taip, švedai irgi šoka, bet Švedijoje kur kas mažiau negerovių nei Lietuvoje, tad mes, vaizdžiai tariant, turime daugiau pagrindo linksmintis. O jūsų šokiai tarsi puota maro metu. Ypač man nepriimtina pozicija, kai televizija iš muzikai, šokiams, dainavimui negabių jaunų žmonių bando pagaminti neva tikrą žvaigždę. Tokių žvaigždžių tikromis žvaigždėmis aš nelaikau. Tik perkeltine prasme, tik ironizuodamas. Keista, kad tiek daug tarsi protingų žmonių nesuvokia savo ribų, nepajunta, jog neturi nei talento, nei žinių, nei profesionalumo. Vien tik noro tapti profesionaliu dainų ar šokių atlikėju maža. Lietuvoje sukurtas iškreiptas žvaigždžių kultas. Lietuvos televizijose esama laidų, kuriose diskutuojama, ginčijamasi dėl užsienio politikos, dėl vidaus problemų, dėl ekonomikos. Tačiau tos diskusijos greičiau paviršutiniškos nei analitinės. Pirma, į tokius pokalbius kviečiami ne visi, galintys ir turintys ką papasakoti. Dažniausiai diskusijose kalba tie patys žmonės, kartojantys jau gerokai pabodusias tezes. Aštrių, informatyvių ginčų Lietuvos televizijose beveik nėra. Jūs sutiktumėte su mano pesimistinėmis nuostatomis? Jūsų žodžiuose daug tiesos. Kai kurios diskusijos išties pasižymi tik tuo, kad prie apskritojo stalo susėda keli panašiai mąstantys vyrai ir pučia į vieną dūdą, apsimesdami, kad viską išmano. Tarsi viską išnarsto po kaulelį. Bet man visuomet įtartini tie, kurie viską žino, viską išmano, apie viską turi savo nuomonę. Aš pats vadovaujuosi senovės išmintimi: žinau, kad nieko nežinau. Taip pat esu pastebėjęs, jog diskusinių laidų dalyviai dažniausiai vengia aštriai, konkrečiai kalbėti. Jie bando tą daryti, bet kartu stengiasi neišsišokti. Lietuviai priprato prie savicenzūros. Prieš ištardami kiekvieną bent kiek aštresnę frazę jie susimąsto, ar toks elgesys nepakenks jų karjerai. Prie alaus bokalo lietuviai tikri aštrialiežuviai, o prieš įjungtas televizijos kameras kalba atsargiai, aptakiai. Žodžiu, lietuviškoji diskusijų erdvė yra labai siaura, joje niekas nerizikuoja nei žurnalistai, nei jų pašnekovai. O ir jūsų žurnalistai dažnai elgiasi ne itin profesionaliai. Tarsi ir narplioja skandalą, tarsi ir ieško tiesos, tarsi ir išklauso priešingų nuomonių atstovus, bet atidžiai pažiūrėjus tokią laidą vis tiek susidaro įspūdis, jog tikrosios tiesos niekam nereikia: nei žurnalistams, nei jų pašnekovams. Skandalą sukelti paprasta. Bet skandalas vardan skandalo tai jau minusas, o ne pliusas. Pasigendu laidų, kuriose būtų nuoširdžiai ieškoma tikrų povandeninių srovių. Jūsų televizijos beveik neturi tiriamosios žiniasklaidos, kurios įvertintų ne vieną, o visas galimas versijas. Jūsų TV neina iki galo. Išimčių esama. Bet aštrių diskusijų, kurios leistų žiūrovams sužinoti tikrąją padėtį, vos viena kita. Jūs matote tik ledkalnio viršūnę, o tai, kas lieka po vandeniu, lyg ir nenorite sužinoti. Norime. Bet tiriamoji žiniasklaida labai brangus malonumas. Norint ištirti kokią nors rezonansinę bylą, reikia turėti ir daug laiko, ir mažų mažiausiai susiklaususios kelių žurnalistų komandos, ir, žinoma, finansinių resursų. Jokia tiriamoji žiniasklaida neišsiverčia be profesionalios komandos ir kapšo pinigų. Tačiau čia įžvelgiu ne tik finansinius trukdžius. Lietuva yra, be jokios abejonės, laisva šalis. Niekas nieko į Sibirą neišveš. Tačiau Lietuvoje susidariusi atmosfera, jog aštriai kalbėti nemadinga. Jūs tarsi vadovaujatės principu, jog savame kaime labai šokinėti nepatartina, nes galima prarasti darbą ar pakliūti į viršininko nemalonę. Truputį kritikuoti galima visus ir visada, bet tik nepersistengiant, neįsijaučiant. Aš puikiai jaučiu, kad lietuviai dėl tam tikrų priežasčių nėra iki galo atviri ir nuoširdūs. Jūs vis dar bijote viešai pasakyti, ką manote. Ir tai ne vien jūsų kaltė. Lietuva nėra didelė valstybė. O mažoje valstybėje visi visus pažįsta, vieni su kitais susiję matomais ir nematomais ryšiais. Jei ką nors pakritikuosi, būtinai nepatiks ir kokiam nors tavo bendraminčiui, kurio pagalbos galbūt teks kada nors prašyti. Tad jei kritikuosi, tos pagalbos nesulauksi. Jei prikąsi liežuvį, parama greičiausiai bus. Kodėl lėšų pramoginėms laidoms visuomet atsiranda, o rimtoms diskusijoms ne?.. Tiesiog pramoginėms laidoms reikia mažiau lėšų nei tiriamosios žiniasklaidos projektams. Tiriamosios laidos kurti neapsimoka, o pramoginė, kurioje tik pašokama ar padainuojama, finansiškai nėra brangi. Aš pats užsiimu tiriamosios žiniasklaidos projektais, todėl žinau, kad kai kurios TV nelinkusios rizikuoti kurti analitinių laidų. Juk išlaidų ir jėgų gali būti sudėta itin daug, bet laida vis tiek gali nesutraukti didelės žiūrovų auditorijos. Bent jau lyginant su pramogine laida. Todėl televizijų savininkai, prodiuseriai ir renkasi tai, ką paprasčiau sukurti ir kas duos bent jau minimalų garantuotą pelną. Bet tokia padėtis byloja, jog Lietuvos žiūrovai mato ne esmę, o foną. Švedijoje yra viena laida, kuriai sukurti metami dideli pinigai, kuri kuriama naudojant slaptąsias kameras. Toji laida pasirodo kartą per savaitę. Ir beveik kiekvieną kartą į toje laidoje iškeltas negeroves reaguoja Švedijos politikai. Čia pat, nedelsiant. Pavyzdžiui, toje laidoje sykį prabilta apie netobulus sveikatos apsaugos įstatymus, leidžiančius piktnaudžiauti ligoniais apsimetantiems asmenims bei gydytojams, išrašantiems fiktyvius nedarbingumo lapelius. Beje, toji laida, apie kurią kalbu, ne visuomeninė, o komercinė. Bet po tos laidos nedelsiant atsiliepė politikai, ir netrukus sveikatos apsaugą reguliuojantys potvarkiai buvo pakeisti taip, kad panašių piktnaudžiavimų tarnybine padėtimi daugiau nebūtų. O Lietuvoje po tokios laidos mūsų politikai tylėtų kaip pelė po šluota. Apsimestų, jog laidos nematė, visuomenės skundų negirdėjo... Kartais susidarau įspūdį, jog visiems Lietuvoje patogu, kai paliekamos landos korupcijai tiek žemesniu, tiek pačiu aukščiausiu lygiu. Lietuvoje tarsi kovojama prieš nematomą, bet visur esantį priešą. Aš asmeniškai jaučiu didelę pagarbą STT specialistams. Man regis, jie griebia korupciją už ragų, bet padėtis jūsų šalyje vis tiek nesikeičia. Lietuvoje, kaip ir anksčiau, visi ima kyšius. Tik žemesnio rango politikai didesnius, eiliniai tarnautojai kuklesnius. Visi viską žino ir visi tokią padėtį toleruoja. Nesuvokiu, kodėl taip menkai svarstoma, kaip korupcijai perlaužti stuburą. Tarp Švedijos ir Lietuvos televizijų esama rimto skirtumo. Švedijos politikai į kritines laidas atsižvelgia, o Lietuvoje ne. Viltis, jog po į viešumą iškeltos problemos padėtis pasikeis ir Lietuvoje, žinoma, yra. Štai dėl Rusijos ateities aš jokių iliuzijų neturiu. Vargu ar artimiausiu metu Rusija atsistos ant kojų. Lietuva kas kita. Lietuva tikrai ne Rusija, ir čia teigiami pokyčiai įmanomi, realūs. Tačiau mūsų aštrieji žurnalistai vis dažniau pakliūna į keblias situacijas. Jie vis dažniau tampomi po teismus dėl šmeižto, garbės ar orumo pažeidimų. Rusijoje žurnalistai auklėjami beisbolo lazdomis arba šūviais iš už kampo, Lietuvoje žurnalistai bauginami baudžiamosiomis bylomis, milžiniškomis piniginėmis baudomis. Jūsų politikai deramai nesupranta, kodėl visuomeniniam transliuotojui skiriami pinigai iš biudžeto. Bent jau Švedijoje visuomeninis transliuotojas gauna solidžias valstybės dotacijas. Bet gauna jas ne tam, kad liaupsintų dosniąją valdžią. Gauna todėl, kad būtų laisvas ir galėtų tą valdžią nekliudomas kritikuoti, barti, koneveikti. Čia lyg ir šioks toks paradoksas. Gal jums ir keista: švedų valdžia pinigus žiniasklaidai duota tikrai didelius, bet už tą paramą nereikalauja pagyrų. Maža to jie pakenčia bet kokią kritiką. O jūsų politikai, remdami lietuviškąją žiniasklaidą iš biudžeto ar kokių nors fondų, tikisi vien pagyrimų ir nepakenčia net menkiausių pastabų. Kokia visuomenė laimi? Švedų. Švedijos politikai puikiai suvokia, kad be kritiškos, priekabios žiniasklaidos neįmanomas net menkiausias valstybės tobulėjimas, gerovė, stabilumas. Todėl Švedijos valdžia ir negaili puikių darbo ir kūrybos sąlygų savo žurnalistams. Tik kritikuokite, tik barkite, tik analizuokite. Švedija suvokia, kad gerovė ateina tik tada, kai žiniasklaida ne tik nebijo kritikuoti, bet dar ir turi lėšų žurnalistiniams tyrimams. Valstybė, kurioje žurnalistai neturi nei drąsos, nei lėšų užsiimti rimtais tyrimais, tėra bananų lygio respublika.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |