2010 m. rugsėjo 22 d.
Nr. 69
(1854)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kreivės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvoje kyla maisto prekių, kuro ir kai kurių paslaugų kainos, nors dar vasaros viduryje kai kurie ekonomikos ekspertai prognozavo, kad kainos kils labai nežymiai. Dar šių metų kovo mėnesį kaimyninėje Latvijoje daugelio maisto prekių kainos buvo didesnės nei Lietuvoje, o šiuo metu padėtis pasikeitė – mūsų šalies parduotuvėse pagrindinių maisto prekių kainos 5–15 proc. didesnės nei kaimyninėje šalyje. Lenkijoje maisto produktų ir paslaugų kainos gerokai mažesnės – kainos čia net 10–30 proc. mažesnės nei Lietuvoje.

Kylančios kainos sunkina nepasiturinčių gyventojų padėtį. Sunki pensininkų, bedarbių ir daugiavaikių šeimų padėtis. Didžiosios dalies šalies pensininkų mėnesio pajamos – nuo 600 iki 900 litų per mėnesį. Tie, kurie priekaištauja bedarbiams, kad šie dykai ima pinigus iš valstybės, arba nežino tikrosios padėties asmenys, arba yra ciniški melagiai. Juk bedarbiai gauna 400–650 litų socialines išmokas. Pragyventi visą mėnesį iš tokios sumos – sudėtinga, skurdas žvelgia į akis. Tiesa, Lietuvoje yra ir privilegijuoti sluoksniai. Yra tokių bedarbių, kurie atleidžiant iš įtakingų postų gauna 10–30 tūkstančių litų išeitines kompensacijas. Yra ir „personaliniai“ pensininkai, tarp kurių net 2500 komunistinės nomenklatūros atstovų. Šių veikėjų pensijos pakankamai didelės – nuo 1400 iki 2000 litų, be to, jie dar gauna iki 660 litų personalines pensijas. Dažnai šie veikėjai valdo po kelis nekilnojamojo turto objektus – prabangius namus, vasarnamius, kartais net nuosavus viešbučius ir kavines. Toks iškreiptas „teisingumas“ skaldo visuomenę ir kelia nepasitikėjimą valstybe.

Kodėl Lietuvoje įsigalėjo iškreipta monopolistinė rinka, sudaranti prielaidas išnaudotojų viešpatavimui, skatinanti socialinę nelygybę? Įvairius rinkos modelius savo tyrimuose nagrinėjanti JAV ekonomistė Silvija Nazar mano, kad socialinę nelygybę pristabdo tinkamai sureguliuota valstybės parama tam tikriems verslo sektoriams ir tinkamos sąlygos verslo objektų kūrimui ir vystymui. Ši uzbekų kilmės ekonomistė teigia, kad pagrindinė stabilios ekonomikos ašis – smulkiojo ir vidutiniojo verslo vystymas. Ir tik tuo atveju, jei smulkusis ir vidutinysis verslas turi galimybes vystytis, formuojasi stabili ekonominė rinka. Kai kas teigia, kad Lietuvai gali pagelbėti įvairių specifinių verslo šakų vystymas – štai lošimų verslo lobistai vis dažniau pareiškia, kad reikia vystyti lošimų industriją, kad į mūsų kraštą plūstų turistai. Kažin, ar Lietuva pasiektų Makao lygį (ši Kinijos autonominė sritis – pasaulinių lošimų industrijos centras). Be to, sukūrus lošimų industriją, atvyksta specifiniai turistai, tarp kurių daug kriminalinių veikėjų ir narkomanų. Esminės permainos mūsų valstybėje prasidės tada, kai kriminalizuota elito dalis bus išstumta iš dominuojančių pozicijų ir į vadovaujančius postus ateis žmones, pasiryžę pakeisti dabartinę santvarką. Tai rodo ir kitų šalių pavyzdžiai. Štai nedidelė Lotynų Amerikos valstybė Urugvajus (jame gyvena 3,4 mln. gyventojų) per pastaruosius 20 metų pasiekė didžiulę pažangą. Žemiau skurdo ribos gyvena tik 12 proc. Urugvajaus gyventojų, šioje šalyje gerai sureguliuota mokesčių sistema, pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Urugvajus užima aukštą 25 vietą (greta Prancūzijos). Dabartinis Urugvajaus prezidentas Ch. Muchika kadaise priklausė radikaliai „Tupamaros“ organizacijai, kovojo partizanų gretose, net 14 metų praleido kalėjime.

Akivaizdu, kad kol kas Lietuvoje didžiulę įtaką išlaiko kriminalizuota elito dalis – oligarchai, korumpuoti politikai ir kriminaliniai baronai. Tiesa, tokie veikėjai irgi kartais prieina liepto galą. Štai praėjusią savaitę Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) pareigūnai išaiškino 20 asmenų grupuotę, kurie vykdydami PVM grobstymo aferas, pirminiais duomenimis, pagrobė per pusę milijono litų. Manoma, kad tyrimo metu paaiškės tikrieji grobstymo mastai. Tarp sulaikytų asmenų yra keli įtakingi verslininkai ir du garsios statybų bendrovės „Eika“ darbuotojai. PVM grobstymus, kaip ir kitus stambius nusikaltimus – cigarečių ir spirito kontrabandą, prekybą narkotikais, nelegalius miškų kirtimus, pinigų plovimą organizuoja su įtakingais politikais susijusios stambios kriminalinės grupuotės. Beje, įtakingi kriminaliniai klanai valdo kai kurias žemes ūkio bendroves: „pelėsių“, „švininių“ grupuotės ir dar kelios įtakingos gaujos valdo žemės ūkio bendroves Pasvalio, Biržų, Panevėžio, Zarasų, Ukmergės, Raseinių, Tauragės, Šilutės, Pagėgių, Telšių rajonuose.

Žymus istorikas ir filosofas Levas Karsavinas kažkada pagrįstai teigė: „Jei valstybėje trūksta teisingumo, prasideda visos negerovės – klesti skurdas, betvarkė, žmogaus teisių pažeidimai tampa kasdienybe“. Sovietų Sąjungoje egzistavo iškreipta valdymo sistema ir iškreipta teisingumo samprata, klestėjo privilegijuotos kastos – komunistinė nomenklatūra ir didžiulė KGB kadrinių darbuotojų, agentų ir rezervistų armija. Tada susiformavo homo sovieticus – specifinio mentaliteto minios žmogus. Po 1990 metų Lietuva sunkiai vaduojasi iš sovietinio palikimo gniaužtų. 2006 metais nužudytas VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas kovojo su mūsų šalyje klestinčia melo ir klastos sistema. Deja, net kelerius metus Generalinės prokuratūros pareigūnai neigė, kad V. Pociūnas buvo nužudytas. Generalinė prokuratūra pagarsėjo kaip intrigų ir daugelio skandalingų istorijų lizdas. Juk čia, pagrindinės šalies prokuratūros pastate kreivais langais, buvo formuojamas kreivas teisingumas. Netiriamos V. Pociūno, D. Kedžio, J. Paliako nužudymo bylos – tai tik keli nusikalstamo neveiklumo pavyzdžiai. Klaipėdietės E. Kusaitės byla – chrestomatinis bylų fabrikavimo pavyzdys. Jauna mergina buvo suimta be rimtų įkalčių, kalinta devynis mėnesius, mušama, spardoma, jos tardyti buvo atvykę net FSB pareigūnai iš Maskvos.

Pilietinės raidos kreivė kyla į viršų. Lietuvoje per kelerius metus įsikūrė nemažai realiai veikiančių pilietinių judėjimų, organizuojančių mitingus, piketus, parašų rinkimo akcijas, konferencijas. Palyginus su 2004–2006 metais, padėtis visai kitokia: jei anuomet į mitingus susirinkdavo tik 100–200 žmonių, tai šiais metais į mitingus ateina 500–600 žmonių, neretai vyksta ir tūkstantiniai mitingai. Žmonės jau įpranta organizuoti piketus, parašų rinkimų akcijas, kurių dar prieš kelerius metus būta nepalyginamai mažiau. Padėtis Lietuvoje dar sparčiau keisis į gera, jei išsivaduosime iš bulvarinės akropolių kultūros gniaužtų. Ši kultūra propaguoja girtavimą, pigias vartotojiškas pramogas, iš esmės propaguoja antikristines pozicijas visais gyvenimo klausimais. Rengiami net satanistinės muzikos festivaliai (Anykščių rajone rengiamo muzikos festivalio „Velnio akmuo“ organizatoriai džiaugiasi, kad festivalis tampa tradiciniu. Bet vietos dvasininkai ir tikintieji nėra patenkinti satanistų siautėjimu). Didžiuliai pramogų kompleksai – akropoliai ir babilonai – tai smurto ir įvairių iškrypimų židiniai. Štai Kauno policijos pareigūnai pripažįsta, kad „Akropolyje“ įvykdomų nusikaltimų skaičius dažnai viršija visų miesto centre įvykdomų nusikaltimų skaičių. Žvelgiant į kitų šalių pavyzdžius, galime konstatuoti, kad padėtis valstybėje labai artimai siejasi su kultūrine orientacija. Štai žymi Gruzijos istorikė G. Alasanija tvirtina, kad būtent kultūrinė degradacija ir visuomenės kriminalizacija yra vieni iš esminių valstybę griaunančių procesų. Iki Rožių revoliucijos Gruzijoje buvo didžiulis kultūrinis nuosmukis, kriminalizacija reiškėsi tiek valdžios įstaigose, tiek visuomenėje – viskas buvo perkama ir parduodama. G. Alasanija kartu su žymiais sociologais atliko ir korupcijos tyrimus, iš kurių paaiškėjo, kad per septynerius metus nuo 2003 metų korupcijos lygis Gruzijoje sumažėjo net kelis kartus. Kai Lietuvoje bus pažabota oligarchija ir bus pradėta eiti tikruoju krikščioniškų vertybių keliu, tada ir bus pasiektas esminis proveržis link pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės sukūrimo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija