Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Iš širdies į širdį“

Rasa Senkienė Autoriaus nuotrauka

„XXI amžiaus“ korespondentas Stasys POVILAITIS kalbasi su Telšių vyskupijos Klaipėdos apskrities „Caritas“ reikalų vedėja Rasa SENKIENE.

Spalio 1-oji – Pasaulinė pagyvenusių žmonių diena. Nejaugi pagyvenusius žmones reikia prisiminti tik vieną dieną?

Dirbu „Caritas“ globos namuose, kuriuose gyvena 34 pagyvenusio amžiaus žmonės. „Caritas“ savanoriai nuolat lanko pagyvenusius žmones jų namuose. Kartu su Maltos ordino pagalbos tarnyba vykdome projektą „Maistas ant ratų“. Darbo dienomis vežame karštą maistą 30-čiai garbaus amžiaus klaipėdiečių. Jau dabar matau ateityje būsiančią dar aštresnę problemą. Didelė darbingo amžiaus žmonių dalis emigruoja į užsienį, o čia, Lietuvoje, lieka vieniši, dažniausiai seni žmonės. Gerai, jei jie pajėgia patys judėti, tvarkytis buitį. O jei nebepajėgia patys susitvarkyti? Artimieji jų neprižiūri, tad neretai lieka vieni vegetuoti savo namuose, jei juos dar turi. Gerai, jei šalia gyvena geraširdis kaimynas...

Šiandien garbinamas jaunas, gražus ir sveikas kūnas. Tu reikalingas tik kol jaunas, darbingas, o kitokio, t. y. senstančio, mažėjančio darbingumo žmogaus nelabai ir reikia, jis tarsi našta.

Pažymint Pasaulinę pagyvenusių žmonių dieną, „Caritas“ kviečia būti neabejingais kitų neturtui, neįgalumui, ligai, senatvei. Reikia jungtis į akciją „Širdis į širdį“, kiekvienam apsižvalgyti aplink, pamatyti meilės, dėmesio ir pagalbos laukiančius senolius. Juos reikėtų bent pakalbinti, paguosti ar tiesiog pabūti su jais.

Koks „Caritas“ organizacijos tikslas?

Man skaudu, kad visuomenėje susiformavęs klaidingas organizacijos „Caritas“ įvaizdis, neva tai organizacija, kurioje močiutės dalija padėvėtus rūbus. Taip, buvo toks laikas, kai reikėjo tai daryti… Šiandien, kai į „Caritas“ kviečiami vis nauji savanoriai, deja, kai kuriuose Lietuvos vietose girdžiu: „Kokia man iš to nauda, ką man „Caritas“ gali duoti?..“ Ne „Caritas“ man, bet aš noriu, turiu, galiu dalintis savo širdies meile ir  šiluma su kitais žmonėmis. Stenkimės būti šalia suvargusio, pagalbos laukiančio žmogaus. „Caritas“ reiškia gailestingąją meilę, Dievo meilę. Jeigu Jėzus, mūsų Viešpats, plovė kojas savo mokiniams, tai mes kiekvieną dieną turime mokytis tarnauti vieni kitiems. Iš organizacijos, užsiimančios labdaros dalijimu, turime išaugti į mokančią ir gebančią tarnauti ir būti su tais, kam esame reikalingiausi.

Kaip Lietuvoje gyvena pažeidžiamiausi sluoksniai?

Tikrasis skurdas ir socialinė atskirtis yra mūsų visuomenės abejingumas tikėjimui, gyvenimui, žmogui, o ir vos ne visuotinis moralinis nuosmukis. Štai guli žmogus gatvėje, ir pro jį visi praeina. Tik retas prieis ir pažiūrės, gal serga ar sužeistas. Dažnas pasakys, kad girtas guli. Pakilti iš bėdų ar priklausomybių – jo paties reikalas. Jaunuoliai, o kartais ir brandaus amžiaus žmonės išėję iš baro ar kavinės, sėda už vairo ir važiuoja – retas į tai sureaguojame. Dažnai pagalvojame, kad galbūt kaip nors vis tiek pasieks savo kelionės tikslą. Šalia mūsų yra ypač skurdžiai gyvenančių kaimynų, bet jų nepastebime arba nenorime pastebėti. Užsimerkiame ir plaukiame pasroviui. Galbūt kitas turi kažką padaryti, o ne aš.

Kada jūs įsijungėte į „Caritas“ veiklą?

Esu katalikė, labai didžiuojuosi tuo, kad mano šaknys yra Žemaičių Kalvarijoje. Turėjau labai tikinčius ir išmintingus senelius, Stanislovą ir Barborą Dokšus, kurie gyveno beveik vien tikėjimu. Vasaromis, augdama Žemaičių Kalvarijoje, nemačiau senelių piktų, besibarančių, besikeikiančių. Mus, vaikus, jie mokė melstis, pasakojo apie šventųjų gyvenimus, o ypač apie jaunų šventųjų.

Gal su „Caritas“ turėjote reikalų dar paauglystėje, jaunystėje?

Tiesiogiai nėjau į „Caritas“ organizaciją – tam nebuvo reikalo. Mano savanoriška veikla prasidėjo 1996 metais, kai prie Šv. Juozapo Darbininko parapijos buvo įkurtas Dvasinės pagalbos jaunimui centras. Šio centro direktorius Ričardas Liškauskas paskyrė mane „Gailestingumo darbų“ koordinatore. Žinojau, kad jauni žmonės lanko senus žmones jų namuose. Tuo metu dirbau vaikų darželyje auklėtoja, todėl apie darbą su vaikais žinojau lyg ir daug, tačiau apie „Caritas“ veiklą su vaikais nežinojau nieko. Kartais labai gerai, kai nieko nežinai. Kai nežinai, kreipiesi į Dievą ir prašai jo pagalbos. Taip po truputį visi mokėmės teikti globos ir sielovados paslaugas. Kad savanoriams būtų įdomiau, lankėme senolius, žmones su negalia, o paskui ir vaikus su negalia. Mano didžiai nuostabai, po šešerių savanoriško darbo metų kai kurios pačių globojamųjų šeimos ar jų tėvai patys įsijungė į Šv. Juozapo Darbininko parapijos „Caritas“ veiklą.

Kas, kada, kokiom aplinkybėm prašo Jūsų pagalbos?

Į Klaipėdos „Caritas“ organizacijas kreipiasi vis daugiau žmonių, prašydami, kad mūsų savanoriai paglobotų ar padėtų slaugyti jų artimus žmones. Jie pasitiki mumis. Susilaukiame daug telefono skambučių. Skambinantys sako: „Grįžau iš užsienio trumpam. Susirgo mano artimas žmogus, gal galite atsiųsti kokį savanorį, kuris galėtų pagyventi arba visą dieną pabūti“. Tad mes turime ir didžiulį uždavinį – kviesti, telkti, ruošti „Caritas“  savanorius, kurie sugebėtų dalintis savo širdies meile ir dvasine šiluma su senais, sergančiais ar nelaimės prislėgtais žmonėmis.

Girdėjau, kad darbo reikalais tenka vykti į Vokietiją.

Vokietijos Oldenburgo krašto „Caritas“ ir Maltos ordino pagalbos tarnyba švenčia 20 metų partnerystės sukaktį. Į jį pakvietė ir Lietuvoje esančius socialinius partnerius. Važiuosime į Vechtos miestą.

Ar „Caritas“ tarnyba išliks ateityje? Gal ateityje ši organizacija nebus reikalinga?

Žmonės sensta, serga, kai kurie praranda turtą, netenka namų, yra vieniši, nepajėgia savimi pasirūpinti. „Caritas“ misija, viliuosi, taps svarbesnė, geresnė, humaniškesnė ir net dieviškesnė. Tikiu, kad ateityje skurdo ir socialinės atskirties mažės.

Ko norėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?

Dievo palaimos ir Švč. Mergelės Marijos globos linkiu ne tik „XXI amžiaus“ skaitytojams, bet ir visiems mūsų šalies krikščionims, „Caritas“ aktyvistams.

Ačiū už pokalbį, sėkmės jūsų kilniame darbe.

Klaipėda

© 2010 „XXI amžius“