Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Amatai

Juodos duonos skonis

Bronius VERTELKA

Duonos kepėjai Teresė ir Povilas Meškauskai

Iš krosnies ištraukti kepalai turi pailsėti

Visi, paragavę Teresės ir Povilo Meškauskų namuose keptos ruginės duonos, ją giria ir lauktuvių į svečias šalis veža.

Panevėžyje gyvenantys sutuoktiniai Meškauskai buvo įpratę prie kaimiškos duonos, todėl vis vykdavo į Berčiūnus jos nusipirkti. O paskui pagalvojo –  kodėl nepamėginus išsikepti patiems? Viena pažįstama pamokė, be to, Teresė ir pati prisiminė, kaip jos mama tešlą minkydavo. Taigi Meškauskai išsimūrijo kaimišką krosnį, ir pradėjo sau duoną kepti. Kas likdavo, kaimynams padalindavo ar į darbą nusinešdavo. Pabandė prekiauti turguje.   Taip atsirado nuolatinių duonos pirkėjų. Yra ją perkančių po 15–18 metų. Sulaukia pirkėjų net iš Vilniaus. Kai buvo pigesnės kelionės, atvykdavo sveikuoliai iš Linkuvos, Saločių, Krekenavos. Gardžią duoną popiežiui Jonui Pauliui II vežė tuo metu Romoje studijavęs Robertas Pukenis (dabar kanauninkas). Jos skonį žino Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas, kiti kunigai.

Duonos kepimo recepto pas Meškauskus teiravosi verslininkai, norėję ją kepti Baltarusijoje. Naminės duonos gamybos aprašymas iškeliavo ir į Švediją. Dabar Meškauskai nebeišduoda duonos kepimo receptūros, nes  vieninteliai jie tokią kepa Panevėžyje ir nenori turėti konkurentų.

Rupius ruginius miltus Meškauskai perka iš malūnų, tešlą užmaišo Krekenavos meistrų darytuose mediniuose kubiluose. Išsaugojo ir  šimtametį kubilą, dar Teresės mamos. Kiekvienam naujam kepimui būtinai palieka raugo, mat tešlos kėlimui mielių nenaudoja. Kad nesupelytų ar nesudžiūtų, jį laiko šaldytuve. Iki kepant duoną reikia daug patrepsėti. Ir užmaišius tešlą, ir ją kepant. Būtina stebėti, kad neperrūgtų ir neapdegtų. Jeigu atšals tešla, ji neberūgs. Duonos kepimo procesas užtrunka apie dvi paras. Į tešlą kmynų nededa, kadangi taip pageidauja nuolatiniai klientai.

Formuojant kepalus, ant skardinių keptuvių dugno, kad nepridegtų, kloja kopūstų lapus. Meškauskai kepa ir baltą duoną, o šv. Kalėdoms ir Velykoms – ir ragaišį. Ir visur natūralus šių maisto produktų gamybos būdas. Taip iškepta juoda duona nesupelijusi išstovi net pusantro mėnesio, todėl ją ypač mėgsta tolimųjų reisų vairuotojai. Svarbu „nedusinti“ duonos polietileniniame maišelyje – geriausia pridengti drobule ar rankšluosčiu.

Duonos paklausa didelė, tad Meškauskai kepa elektrinėje krosnyje – taip pigiau. Šiaip reikėtų gerų beržo, alksnio ar juodalksnio malkų. Ąžuolinės ar uosinės netinka. Ir krosnį reikia mokėti pakrauti, kad visi jos kraštai būtų vienodai įkaitę – jeigu vienas kampas gerai neįkais, duona liks pusžalė.

Iš krosnies ištraukta duona turi pagulėti, pamiegoti bent 12 valandų, o visiškai subręsta po 72 valandų. Tai tikra naminė duona – ji ir pastovėjusi skani.  

Panevėžys
Autoriaus nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“