Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Lietuvos keramikos korifėjus

Benjaminas ŽULYS

Keramikas ir dailininkas Vaclovas Miknevičius

Dekoratyvinė vaza. 1982

Kompozicija „Laumės audžia“. 1978

„Pirtelė“. 1931

Dekoratyvinis pano „Sūduva“ Vilkaviškio teismo rūmuose. 1988

Skulptūra „Žuvis“. 1976

Kavos servizas. 1962

Dekoratyvinė skulptūra „Berželiai“. 1985

Skulptūrinė grupė „Vestuvės“. 1966

Skulptūrinė grupė „Eglė žalčių karalienė“ Kretingoje. 1964

Kaimo bakūžė. 1932

Akvarelė „Kalnų krašte“. 1982

Daugiau nei 800 keramikos darbų per savo kūrybinės veiklos 50-metį sukūrė vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos keramikų, profesionaliosios keramikos pradininkas, keramikos pramonės organizatorius technologas novatorius ir eksperimentatorius Vaclovas Miknevičius. Neseniai Kaune, Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių muziejuje buvo paminėtas šio iškilaus žmogaus 100 metų jubiliejus. Minėjime dalyvavo menininko dukra Nijolė, sūnus Tautvydas, krikšto dukra Pajauta, kiti įžymųjį keramiką pažinojusieji ar jo kūrybai įtakos turėję žmonės. Buvo atidaryta V. Miknevičiaus retrospektyvinė paroda, kurioje eksponuojami darbai iš Kauno nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Vilniaus dailės muziejaus fondų. Didžiąją dalį parodos  sudaro eksponatai iš V. Miknevičiaus šeimos archyvo. Garsusis keramikas buvo ir akvarelės meistras, tad parodoje eksponuojama ir nemažai šio žanro menininko kūrinių. Jam didelės įtakos turėjo lietuvių dailės meistras Kajetonas Sklėrius. Gausūs ir išraiškingi keramiko darbai byloja apie menininko kūrybingumą, darbštumą, kuris jį lydėjo nuo jaunų dienų.

1934 metais, baigęs Kauno meno mokyklos bendrąjį skyrių, toliau tęsė mokslus jau keramikos studijoje. Jai tuo metu vadovavo žinomas keramikas Liudvikas Strolis, kuris, parengęs įdomią mokymo programą, iš savo auklėtinių reikalavo pažinti bendruosius taikomosios dailės kūrybinius principus, išlaikyti ir puoselėti geriausias keramikos tradicijas. Po dvejų metų surengtoje Meno mokyklos mokinių kūrybos ataskaitinėje parodoje buvo eksponuota ir daug Vaclovo darbų, patraukusių šio žanro specialistų ir lankytojų dėmesį. Po metų, jau baigus Meno mokyklą, jam patikėta atstovauti šiai mokyklai parodose Kaune, Paryžiuje, Berlyne, Niujorke. Jau tuomet buvo pastebėti ir įvertinti jauno keramiko darbai: atkreiptas dėmesys į formos išraišką, nepriekaištingą techninį atlikimą ir medžiagos savybių išryškinimą.

Keramikas mokėjo bendrauti su žmonėmis, turėjo ir pedagogo talentą. Ilgą laiką mokytojavo Kauno 1-oje valstybinėje amatų mokykloje, vėliau įkūrė Kauno „Dailės“ kooperatyvo dailiosios keramikos dirbtuvę, buvo jos vadovu, dirbo Kauno „Dailės“ kombinato dirbtuvių technikos ir meno vadovu, Keramikos ateljė vyriausiuoju meistru. Maža to, jis suprojektavo keramikos cechus Tbilisyje, Alma Atoje, pirmasis Lietuvoje pritaikė polimerus keramikoje.

Kaip pastebėjo keramikos žinovai, V. Miknevičius buvo plataus akiračio menininkas, dirbo buitinės, dekoratyvinės, monumentaliosios keramikos srityje, pritaikė ją interjere ir eksterjere, suprojektavo naujų etalonų masinei gamybai, kūrė smulkiąją skulptūrą – animalistinės keramikos skulptūrėles ir kt. Jis apipavidalino garsiąją Kauno „Tulpės“ kavinę, centrinį knygyną, „Šilko“ kombinato interjerus, sukūrė Vilniaus operos ir baleto teatro rūmų vidinių sienų apdailos plyteles, papuošė kitų miestų pastatų interjerus. Atsisakęs darbo „Dailės“ kombinate, jis atsidėjo vien kūrybai – keramikai ir akvarelei, dekoratyvinėms skulptūrėlėms, technologinės produkcijos tobulinimui, glazūrų studijoms. Be to, išleido knygą „Dailioji keramika: dailės ir technologijos darbai“. Apie V. Miknevičiaus kūrybą išleistos dvi monografijos – Rūtos Purvinaitės „Vaclovas Miknevičius“ bei trijų dalių nūnai šviesaus atminimo žmonos Elenos (ji kurį laiką buvo aktyvi laikraščio „XXI amžius“ neetatinė bendradarbė) darbas, kuris, deja, iki šiol nėra publikuotas.

Jubiliejaus proga būtina prisiminti V. Miknevičiaus dalyvavimą parodose, jose pelnytus apdovanojimus. Jų būta daug. Dar 1936 metais Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune pelnytas sidabro medalis, aukso medalis ir diplomas 1937 metais pasaulinėje meno ir technikos parodoje,  trečioji premija 1957 metais RTSFR konkurse (drauge su kolegomis iš Dailės kombinato), aukso medalis 1958 metais pasaulinėje parodoje Briuselyje, antroji premija 1962 metais LTSR vietinės pramonės valdybos konkurse. O dar parodos Palangoje, Vilniuje, Kaune, kitose vietovėse. Žymūs darbai „Alaus servizas“ (poglazūrinis dekoras), dekoratyvinės vazos, vyno servizas, turkio glazūra, spalvoti angobai, (graviravimas), skulptūrėlė „Stirnos“, dekoratyvinė vaza „Po obelimis“ (žalia glazūra), dekoratyvinė vaza „Joninės“, „Kauno Žalgiris“, antkapinis paminklas Petrašiūnų kapinėse (terakota), dekoratyvinė kompozicija „Vestuvės“ (majolika). Taip pat akvarelės „Kalnų krašte“, „Pirtelė“, Palangos parko tvenkinys ir daug kitų darbų.

Parodoje pabrėžta keramiko meilė žmonėms, jo taktas, nuoširdumas bei geranoriškumas padėti, patarti kitiems. „Tokių žmonių Lietuvoje nedaug“,  – sakė parodos dalyviai. Nemaža menininko kūrybinio palikimo dalis – keramikos kūriniai, akvarelės, piešiniai – saugojami jo namuose  Kaune, Panerių gatvėje.

Kaunas

© 2010 „XXI amžius“