| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Medininkų žudikams ginklus įteikė Baltarusija?.. Kiprijonas Tvirbutas
XXI amžiaus priede Slaptieji takai esu aptikęs įdomių straipsnių apie į Vakarus pabėgusio aukšto rango Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos pareigūno Olego Alkajevo knygą Rastrelnaja komanda. Internete susiradau šiandien Vokietijoje gyvenančio O. Alkajevo sensacingą išpažintį ir ją atidžiai perskaičiau. Knygoje Rastrelnaja komanda beveik atvirai kalbama, kad už politinių oponentų dingimą be žinios atsakingas dabartinis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. O tiksliau tariant, jis neabejotinai susijęs su politinių priešininkų Baltarusijoje žudymais. Manau, kad skaitytojams bus įdomu sužinoti ir apie kitą panašaus pobūdžio veikalą. Internete adresu http://lucifieroman.narod.ru/Sluchainy_prezident.pdf radau Pavelo Šeremeto ir Svetanos Kalinkinos veikalą Slučainyj president. Knygoje demaskuojama niūri šiandieninės Baltarusijos tikrovė. Pavyzdžiui, joje svarstoma, kodėl Baltarusijoje, kuri itin nukentėjo per Stalino represijas, įsigalėjo A. Lukašenkos diktatūra. Didžiausias paradoksas tas, kad A. Lukašenka į valdžią atėjo pasinaudojęs išties demokratiška Baltarusijos Konstitucija ir tikrai demokratinių rinkimų metu. Knygos įžangoje akademikas Aleksandras Jakovlevas ir Rusijos demokratų lyderis Borisas Nemcovas retoriškai klausia, ar diktatūra gali būti civilizuota. Pastebima, jog A. Lukašenka įsigalėjo Baltarusijoje dar ir dėl to, kad per paskutiniuosius keletą dešimtmečių niekas nei Rusijoje, nei Baltarusijoje nebuvo nei nubaustas, nei pasmerktas už sovietinių laikų nusikaltimus. Taigi A. Lukašenkos atėjimą į valdžią paskatino visuotinai įsigalėjęs nebaudžiamumo sindromas. Buvusių staliniečių palikuonys šiandien vėl grįžta į valdžią, užima strategiškai svarbius postus ir vėl nebaudžiami daro milžiniškas niekšybes. Taigi klausimas, kodėl baltarusiai, ypač taiki, rami, draugiška tauta, prezidento krėslą užimti leido buvusiam Lenino kolūkio partinės organizacijos sekretoriui A. Lukašenkai, lieka be konkretaus atsakymo. Beje, skaitydamas veikalą Slučainyj president aptikau pastraipą, kuri, mano supratimu, turėtų būti įdomi ypač Medininkų žudynių byla besidominčiam žurnalistui Gintarui Visockui. Minėtoje knygoje cituojamas Baltarusijos vidaus reikalų ministro postą užėmęs Vladimiras Naumovas. Guosdamas Olegą Alkajevą jis sako: Aš tave suprantu. Aš pats patyriau panašų nutikimą. Kartą gavau penketą automatų, o iš jų maždaug po mėnesio Baltarusijos Lietuvos pasienyje Medininkų poste lietuvių muitininkus sušaudė. Gerai, suspėjau pažymą gauti, priešingu atveju pats sėdėčiau. Žinoma, šiais laikais niekuo negalima aklai pasitikėti. Kiekvieną versiją, kiekvieną faktą, kiekvieną aplinkybę būtina tikrinti dešimtis kartų. Todėl įtariai žvelgiu ir į šiuos viešai paskelbtus žodžius. Gal kažkas meluoja, specialiai siekdamas supainioti pėdsakus. Bet jei šie žodžiai yra tiesa, jie leistų kiek kitomis akimis pažvelgti ir į Medininkų žudynių bylą. Jei mūsų pasieniečių, muitininkų ir Aro pareigūnų žudikams buvo įteikti baltarusiški ginklai, vadinasi, negalima atmesti versijos, jog su Medininkų skerdynėmis kažkaip susijęs ir oficialusis Minskas. Pavyzdžiui, ano meto Baltarusijos jėgos struktūros Baltarusijos KGB, Baltarusijos VRM ar Baltarusijos kariuomenės specialieji diversiniai būriai. Turint omenyje šią aplinkybę, versija, jog dėl tų skerdynių kaltas būtent Latvijos OMON, galbūt tampa klaidinga, nepagrįsta. Gal žudynių užsakovų ir vykdytojų derėtų ieškoti ne kaimyninėje Latvijoje, o kaimyninėje Baltarusijoje? Gal Lietuvos Generalinei prokuratūrai derėtų į apklausą pasikviesti Vokietijoje gyvenantį knygos Rastrelnaja komanda autorių Olegą Alkajevą bei knygos Slučainyj president herojų V. Naumovą? O jei dėl vienų ar kitų priežasčių neįmanoma prakalbinti O. Alkajevo ar V. Naumovo, tai gal galima pakalbinti žmones, kurie rengė spaudai knygą Slučainyj president.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |