2010 m. spalio 29 d.
Nr. 79
(1864)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Į Visų Šventųjų džiaugsmą – pro adatos ausį

Kun. Vytenis Vaškelis

Koks save gerbiantis žmogus be didelio reikalo paskubom ropšis į medį? Ogi tas, kuris trokšta atsiplėšti nuo žemiškų prisirišimų traukos, kad aukščiau pakilęs išvystų Tą, kuris kiekvienam Jo ieškančiam ir Jį priimančiam žmogui dykai duoda išlaisvinančio jungo malonę (Mt 11, 28-30). Dar neteko matyti tikrai laimingo žmogaus, kuris Jėzaus jam duotą naštą būtų atstūmęs. Kiek daug žmonių, kurie dar nepajėgia pakilti virš savo menkų ambicijų ir atidėlioja kopimą į Dievo malonės medžius, nes per didelis rūpestis savimi jiems trukdo laisvai atsiverti Šventosios Dvasios perkeičiančiam veiksmui – dėl Jėzaus užmirštant save naujai atgimti Jame.

Sektinos gerosios muitininko Zachiejaus savybės: paprastumas, nuoširdumas, drąsa ir ypač teisingumo motina – nuolankumas. Pasak Thomo Mertono, nuolankus žmogus sugeba itin nepriekaištingai atlikti didžius darbus, nes jam netrukdo jo asmeniniai interesai arba reputacija, vadinasi, jam nereikia eikvoti jėgų tam, kad juos apgintų.

Kol Zachiejus tvirtai įsikibęs į šaką tūnojo šilkmedyje, žmonės šaipėsi iš jo. Bet jis negirdėjo tų pašaipų ir negalvojo, kur esąs ir ką darąs, nes tuo metu visa esybe buvo susikoncentravęs vien tik į Dievo Sūnų, iš kurio širdies slaptoje tikėjosi sulaukti to, kas būtų verta viso šio spalvingo nuotykio atomazgos. Kai prie to medžio atėjęs Jėzus paliepė Zachiejui lipti žemyn, baigėsi jo „išaukštinimas“ medyje, nes jau atėjo metas priimti į savo namus Jėzų ir „pavaišinti“ jį savo tikro atsivertimo vaisiais. Zachiejus bent iš tolo gali būti prilygintas būsimos Jėzaus kančios ir prisikėlimo prototipo paveikslui, nes kopdamas į medį jis išspaudė savo egoizmo pūlinius, o lipdamas žemyn „nuriedėjo“ kaip Viešpaties soduose prinokęs šviežias obuolys.  

Gražiausia Jėzui dovana – savęs pašventimas ir paaukojimas artimui. Kai altruistiškai savo laiką, atjautą, dėmesingą kito žmogaus (ypač nelabai simpatiško) išklausymą, o dalį savo pinigų skiri sušelpti stokojantįjį artimo gerovei, – panašėji į atlapaširdį Zachiejų, kuris dieviškos malonės veikiamas savo neregėtu finansiniu dosnumu vargšams paliudijo, jog meilė Jėzui daugybę kartų pranoksta teisingumo raidės laikymąsi.  

Zachiejui pavyko padaryti tai, kas labai sunkiai pasiekiama daugeliui turtuolių ir tiems, kurie būdami neturtėliai pakimba ant juos persekiojančios minties – bet kokia kaina praturtėti – kabliuko, – jis kaip kupranugaris pralindo pro adatos ausį (Mt 19, 24). Tačiau tik dėl to, kad į Zachiejaus širdies namus netrukdomai įžengė galybių Dievas Jėzus, toji adatos – išganymo – ausis netikėtai taip išsiplėtė, jog tapo neužmirštamu ženklu. Nebe už kalnų tas laikas, kai pro ją (Kristui įvykdžius Atpirkimą) nesikūprindami galės žygiuoti nesuskaičiuojama daugybė „vienkuprių“ – milijardai pasaulio nusidėjėlių.

Jei šiais sunkmečio metais daug žmonių dar suduria galą su galu, o supratingieji stengiasi vyti šalin kiekvieną pagundą, kuri kartais dėl materialinių nepriteklių ragina be užuolankų, pavyzdžiui, dėl didėjančios turtinės nelygybės keikti valdžias ir turčius, lobstančius kitų sąskaita, tai sąmoningi krikščionys (visų išbandymų akivaizdoje) nepaliauja pasitikėję savuoju Dievu. O Jis mus moko taip naudotis daiktais bei pinigais, jog kai atsidursime amžinybėje ir sulauksime iš tikrojo Šeimininko pakvietimo įžengti į džiaugsmu tviskančią Velykų menę, tada galėsime oriai iš širdies gelmių atsikvėpti, nes ne veltui  mokėmės ištikimybės pirmiausia mažuose dalykuose.

Pasak rašytojo Charleso Fillmoreo, kai galvojame apie pinigus, svarbu stebėti savo mintis, nes pinigai per protą susijungia su visų turtų ir pinigų Vieninteliu Šaltiniu. Kai galvojate apie pinigus, kurie yra matomi, kaip apie kažką, tiesiogiai susijusį su nematomu šaltiniu, duodančiu ar išlaikančiu, priklausomai nuo jūsų minčių, gaunate raktą nuo visų turtų ir paaiškinimą, kodėl nesiseka. Aiškėja, jog yra svarbu dažnai tyrinėti savo vidų, kad galėtume laiku pastebėti priešus, slapčia atsėlinusius prie mano ir tavo širdies durų. Bet koks netvarkingas išlaidumas, godumas turėti visiškai nebūtiną daiktą, pavydas, kad kito kišenė nuo pinigų pučiasi greičiau nei manoji, šios ir panašios mintys bus paimtos Kristaus išminties  nelaisvėn, idant būtų išvaduota didžioji klusnumo dorybė Jam (2 Kor 10, 4–5), kuris mums per maldą ir sąžinės balsą vis primena kasdien Jam už viską dėkoti, ir tai, ką gero turime, dalytis su aplinkiniais, kad ir jie savo ruožtu galėtų vis labiau artėti prie perpildytos dosnumu muitininko Zachiejaus širdies.  

Zachiejus, kaip ir visi kiti, palikęs savo nedorybių akmenuotą vieškelį visiems laikams patraukė Jėzaus sekimo keliu. Jų ištikimybė Jam – iki pat gyvenimo pabaigos. Todėl jų vardai buvo ne tik įtraukti į didžiąją Visų Šventųjų šeimynos knygą, bet Danguje jų vidinės akys atpažino juos Išgelbėjusįjį. Šis nesibaigiantis regėjimas neprilygsta jokioms kitoms vertybėms.

Zachiejui kelionė pas Dievą prasidėjo nuo lipimo... į medį. Kad gyvenimas pasikeistų, nebūtina taip daryti. Vis dėlto kartais verta pasigrožėti iš aukšto medžio gamta. Tegul ji mums primena antgamtiškumą, kuris yra realesnis už dabartiškumą. Tai liudija Dangus ir jame džiūgaujančių Visų Šventųjų žvilgsniu neaprėpiami pulkai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija