2010 m. lapkričio 5 d.
Nr. 80
(1865)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežiaus paskatos seminaristams

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
sveikinasi su klierikais

Dalijimasis asmenine patirtimi

Prisimindamas neseniai pasibaigusius Kunigų metus popiežius Benediktas XVI paskelbė laišką seminaristams. Jame, remdamasis savo asmeniniu patyrimu, Šventasis Tėvas iškelia kunigiškos tarnystės aktualumą sekuliarizuotai dabarčiai ir ragina atsakingai jai rengtis. Laiškas, matyt, neatsitiktinai pasirašytas spalio 18 dieną, kai liturginiame kalendoriuje minima evangelisto šv. Luko šventė. Kaip tik šiuo laikotarpiu buvo publikuotas popiežiaus Benedikto XVI dokumentas, kuriuo įkurta Vatikano dikasterija, skirta naujajai evangelizacijai bei pranešta apie šiuo tikslu šaukiamą Vyskupų Sinodo asamblėją.

Laiške seminaristams pirmiausia prisimenamos tos sudėtingos istorinės sąlygos, kuriomis 17-metis jaunuolis Jozefas Ratcingeris (dabartinis Popiežius) viešai pranešė apie sprendimą stoti į kunigų seminariją. Tai buvo 1944-ųjų gruodis. Antrojo pasaulinio karo kovos vyko jau pačioje Vokietijoje ir šalį valdęs nacių režimas į kariuomenę ėmė nepilnamečius vaikus. Rekrutuotas J. Ratcingeris, kaip ir kiti šauktiniai, dalinio vado buvo paklaustas, kaip planuoja savo ateitį. Kai jaunuolis atsakė, kad ketina tapti katalikų kunigu, jam buvo patarta rinktis kitą profesiją, kadangi „naujojoje Vokietijoje“ kunigų nebereikės.

„Žinojau, kad ta „naujoji Vokietija“ jau buvo priėjusi galą ir kad po baisaus sunaikinimo, į kurį atvedė šalį ši (nacistinė) beprotybė, kunigų reikės kaip niekada anksčiau“, – dalijasi prisiminimais Šventasis Tėvas. Dabar, be abejonės, situacija yra visiškai kitokia, tačiau ir šiandien yra nemažai žmonių, kurie galvoja, kad kunigystė yra toks „užsiėmimas“, kuris neturi ateities. Kreipdamasis į seminaristus, kurie vis dėlto drąsiai pasirinko kunigystės kelią, popiežius Benediktas XVI, pavadinęs juos „brangiais bičiuliais“, pažymi, kad jie pasirinko teisingai. Juk kaip žmonėms visuomet reikės Dievo, taip visada bus reikalingi kunigai, kurie Jam ištikimai tarnautų ir skelbtų Evangeliją kitiems.

Sakramentai ir liaudiškasis pamaldumas

Aptardamas intensyvaus laikotarpio, praleisto seminarijoje, kaip „bendruomenėje, keliaujančioje į kunigišką tarnystę“, esminius bruožus, Šventasis Tėvas akcentuoja „asmeninio ryšio su Dievu Jėzuje Kristuje“ stiprinimą. Juk kunigas pirmiausia yra „Dievo skelbėjas savo žmonėms“, todėl seminarijoje reikia išmokti šį ryšį išgyventi kuo artimiau. Tai ir kasdienė malda, ir Šventojo Rašto studijos, dalijimasis su Viešpačiu savo džiaugsmais, viltimis ir džiaugsmai bei dėkojimas Jam už pašaukimo gėrį. „Su šia padėka ateina džiaugsmas, kad Dievas mums yra artimas (o ne kažkokia abstrakti hipotezė) ir kad mes galime Jam tarnauti“, – rašo Popiežius seminaristams.

Dėl šios priežasties kunigui yra svarbus sakramentų praktikavimas, nes juose Viešpats pateikia mums save kaip Asmenį. Ypač tai ryšku Eucharistijos šventime, nes ji kunigams tampa „kasdienine duona“ ir per dieviškosios meilės skleidimą palaiko, formuoja ir stiprina visą jų gyvenimą. „Atgailos sakramentas taip pat yra svarbus“, nes moko matyti save tokį, kokį Dievas mato, moko būti garbingu su savimi, moko kuklumo ir nuolankumo, aiškino Šventasis Tėvas, remdamasis kunigų globėjo, šventojo Arso klebono Jono Vianėjaus mokymu. Svarbu suvokti, kad Dievas yra pasirengęs mums visada atleisti, tačiau šis supratimas neturi vesti į abejingumą nuodėmei, į kovos apleidimą už šventumą ir tobulėjimą.

Įdomus popiežiaus Benedikto XVI pastebėjimas dėl vadinamojo liaudiškojo pamaldumo tradicijų vertinimo. Juk šie papročiai, ypač miestų parapijose, būna apnykę ir jaunesnioji dvasininkų karta į juos kartais žiūri kaip į pasenusį dalyką.

Pripažinęs liaudiškojo pamaldumo galimą nukrypimą į iracionalizmą bei paviršutiniškumą, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad per amžius susiformavusios tradicijos yra tapę religingumo bendrojo paveldo dalimi, kuris formuoja bendruomenės gyvenimą ir emocijas. Todėl liaudiškasis pamaldumas lieka vienu iš didžiųjų Bažnyčios turtų, kurį reikia išgryninti bei pasitelkti kaip Dievo tautos egzistencijos ir veikimo raišką.

Studijos ir žmogiškoji branda

Antrojoje Laiško seminaristams dalyje popiežius Benediktas XVI išsamiau svarsto patį studijų procesą, pabrėždamas jų svarbą dėl „krikščioniškojo tikėjimo esminės racionaliosios ir intelektualinės plotmės“. Šventasis Tėvas nurodo seminaristams, kad įvairiapusiam mokymuisi reikia visiškai atsidėti ir kad dėl šiam tikslui skirtų pastangų niekada neteks gailėtis. Nors Popiežius pripažįsta, kad seminaristui gali kilti klausimų dėl kai kurių studijų objektų, tačiau vis dėlto tai gali būti svarbu jo vėlesnėje pastoracinėje veikloje. Abejonės dėl mokymosi tikslingumo yra „visiškai klaidingos“, kadangi yra svarbu suprasti ir vertinti pačią tikėjimo, kaip visumos, vidinę struktūrą, kad tikintiesiems būtų galima pateikti realius atsakymus, pažymi Benediktas XVI, kuris yra laikomas vienu didžiųjų šių laikų teologijos analitikų.

Jis gana nuosekliai primena esminius mokymosi kunigų seminarijoje dalykus, pradedant nuo Šventojo Rašto studijų, nurodydamas į Senojo ir Naujojo Testamento vidinį vieningumą. Taip pat svarbu susipažinti su Bažnyčios tėvų ir didžiųjų Susirinkimų mokymu, neapeinant esminių dogmatinės teologijos, moralinės teologijos ir Bažnyčios socialinės doktrinos elementų. Šiais laikais taip pat svarbi ekumeninė teologija, kitų krikščionių konfesijų ir kitų religijų pažinimas, jau nekalbant apie filosofijos pažinimą, teigia Šventasis Tėvas. Jis taip pat nurodo į kanonų teisės principų privalomą laikymąsi Bažnyčios praktiniame gyvenime, nes įstatymas yra meilės sąlyga.

Seminarijoje vyksta būsimojo kunigo žmogiškoji branda, tokia svarbi kiekvienam sielovadininkui, dvasiškai lydinčiam tikinčiuosius per visą jų gyvenimą. Ši branda reiškia „teisingą pusiausvyrą tarp širdies ir minties, proto ir jausmo, kūno ir sielos“ ir jų tobulą žmogiškąjį integralumą. Popiežius taip pat paliečia seksualumo sritį, kuri turi būti teisingai integruota į asmenybės visumą. „Seksualumas yra Kūrėjo dovana, todėl taip pat turi uždavinį, susietą su asmens augimu į pilną žmogiškąją brandą“, – primena Šventasis Tėvas. Be tokio asmeninio integralumo seksualumas tampa banalus ir destruktyvus, ką patvirtina daugybė pavyzdžių mūsų šiandienos visuomenės gyvenime.

Kunigiškos misijos tyrumas

Benediktas XVI Laiške seminaristams dar kartą aptarė plačiai nuskambėjusius dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo skandalus. Šiuo vaikų ir jaunų žmonių išnaudojimu kai kurie kunigai subjaurojo savo tarnystę, tuo sukeldami teisėtą visuomenės nepasitenkinimą. Užuot skatinę žmogiškąją brandą ir rodę pavyzdį, jie savo elgesiu padarė didelę žalą, „dėl kurios mes jaučiame gilią gėdą ir apgailestaujame“, – pažymi Šventasis Tėvas. Jis pripažįsta, kad dėl to nukentėjo ir teologinių studijų bei dvasinių pašaukimų sritis, nes kai kurie jaunuoliai galėjo kelti klausimą, „ar gera yra būti kunigu ir ar celibato pasirinkimas turi prasmę, kaip tikrai žmogiškas gyvenimo būdas“.

Tačiau netgi ir labiausiai papiktinantis elgesys negali diskredituoti kunigiškos misijos, kuri lieka didi ir tyra. Popiežius dėkoja Dievui už pavyzdingų kunigų liudijimą, patvirtinantį, jog būtent celibato gyvenime galima pasiekti autentišką, tyrą ir brandų žmogiškumą. Kita vertus, tai, kas atsitiko, mus visus skatina būti dar budresniais, Dievo akivaizdoje geriau save ištirti tikrinant mūsų kunigiško pašaukimo tikrumą, rašo Popiežius seminaristams, nurodydamas ir jų dvasinių vadovų atsakomybę šioje įžvalgoje. Tuo labiau kad pašaukimų ištakos ir kandidatų patirtys šiais laikais gali būti labai įvairios, kaip skirtingi dvasiniai kontinentai.

Dėl to ypatingą svarbą įgyja pats seminarijos bendruomenės gyvenimas, kuriame kandidatai gali vienas kitą geriau pažinti ir pasidalinti abipusiu patyrimu, baigdamas laišką nurodo Benediktas XVI. Pripažindamas, kad šiame bendruomenės gyvenime, kuris kartais gali būti nelengvas, reikia mokytis dosnumo ir tolerancijos, Šventasis Tėvas patiki pasirengimo kunigystei kelionės globą Švč. Mergelei Marijai, kurios namai buvo gėrio ir malonės mokykla. Pabrėždamas savo dvasinį artumą seminaristams, Popiežius prašo melstis ir už jo tarnystės sėkmę, kad galėtų ją įgyvendinti, kol Viešpats norės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija