Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Padėti stokojantiems ir vargstantiems

Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūte pasakoja apie organizacijos veiklą

Lapkričio 7 dieną Alytaus dekanato Rumbonių Švč. Trejybės parapijos namuose vyko susitikimas su Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūte bei „Lietuvos Caritas“ programos „Kalinių globa ir reintegracija“ socialine darbuotoja, edukologijos magistre Dalia Griūnaite.

A. Adomavičiūtė kalbėjo apie Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ misiją – įvairiais būdais padėti pagalbos stokojantiems ar kitokius sunkumus išgyvenantiems žmonėms. Buvo pristatyta pagrindinė šios religinės bendrijos veikla bei jos vykdomi projektai ir programos. Vykdant projektus Kalvarijos vaikų dienos centras „Žiniukas“ ir pagalbos centras „Rūpintojėlis“ Marijampolėje nemokamai teikia socialinio pobūdžio ir psichologines paslaugas vaikams ir suaugusiems. Programos „Didysis draugas/Didžioji draugė“ tikslas – padėti vaikams, kurie jaučiasi emociškai nesaugiai namuose, mokykloje, gatvėje, kurie yra vieniši ir patiria sunkumų. Šeimų ugdymo programa „Linas“ skirta darbui su rizikos grupės vaikais iš probleminių šeimų. Programa „Savanorių mokymai“ skirta ugdyti „Caritas“ savanorius ir aktyvius parapijų bendruomenių narius, parapijų lyderius, gebančius atnaujinti esamas bei suburti naujas karitiečių grupes.

Dalia Griūnaitė skaitė paskaitą „Senatvės priėmimas ir įprasminimas“. Susitikimo dalyviai gilinosi į žmogaus gyvenimo laikotarpį, kai senkant fizinėms ir psichinėms galioms žmogus negali pasikliauti vien savimi ir priklausomybė nuo aplinkinių tampa neišvengiama. Paskaitos metu buvo atskleista senatvės priėmimo ir įprasminimo ypatumai. Lektorė klausytojams pasakojo, jog senatvėje daugelis žmonių patiria tokius pačius sunkumus, tačiau dalis žmonių nesugeba prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių. Tokie seni žmonės prabėgusį gyvenimą ir nuveiktus darbus vertina blogai, išgyvena tuštumą, neviltį, nežinomybę, skausmą, bejėgiškumą, savo tapatybės ir orumo praradimą. Tada labai svarbu bendraujant vadovautis tokiomis vertybėmis kaip meilė žmogui, tolerancija, nuoširdumas, empatija, kantrumas, pareigos jausmas.

Jei senas žmogus bendrauja lengvai, bet daug ir nenuosekliai, galima padėti ,,nepamesti minties” užduodant tikslius, kryptingus klausimus. Stengtis nepertraukinėti ir neskubinti kalbančiojo. Leisti kalbančiajam kartotis, netgi paprašyti pakartoti tai, kas kalbančiajam svarbu.

D. Griūnaitė akcentavo, kad tikintys žmonės lengviau susitaiko, jog gyvenimas eina į pabaigą. Jie tiki, kad po mirties siela amžinai gyvens Dievo artumoje. Svarbiausia yra seną žmogų laikyti asmenybe, turinčia teisę reikšti ir neigiamus jausmus (pyktį, neviltį), pripažinti gerąsias ir blogąsias jo savybes ir pasitikėti juo.

Rumbonys, Alytaus rajonas

© 2010 „XXI amžius“