2010 m. gruodžio 24 d.
Nr. 94
(1879)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Legendų  ir tikrovės kryžkelės

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvos teisėsaugoje vyksta įvairūs procesai – tiek bylų fabrikavimas ir korupcija, tiek sąžiningų pareigūnų pastangos atkakliai tirti bylas ir kovoti su galingais organizuotais nusikaltėliais. E. Kusaitės byla – tai dar viena propagandinė akcija, kurioje remiamasi jaunai klaipėdietei sufabrikuota baudžiamąja byla. Šioje byloje beveik nėra jokių akivaizdžių E. Kusaitės kaltės įrodymų, nors ji kaltinama terorizmu. Mergina teigia, kad tardymo metu ją mušė ir spardė Lietuvos pareigūnai, o šių metų pavasarį ją mušė ir iš Maskvos atvykę FSB pareigūnai. Prokurorai A. Kliunka ir J. Laucius teigia, kad nuo šių metų rugpjūčio pradžios iš kalėjimo paleistą E. Kusaitę meluoti primokė jos teta. Bet tokios prokurorų kalbos nėra įtikinančios. Mitas apie E. Kusaitę, kaip grėsmingą teroristę, – tai dar vienas pigus propagandinis paskvilis greta kitų specialiai provokuojamų aštrių diskusijų apie alkoholį ir televizijos ekranuose mirgančių skandalų bei skandaliukų. Tokios propagandinės manipuliacijos specialiai išmetamos į viešąją erdvę tam, kad nukreiptų žmonių dėmesį nuo pagrindinių problemų – klestinčios korupcijos ir didžiulio ekonominio nuosmukio. Lietuvoje yra ir kitų aktualių, bet į užribį stumiamų klausimų – kodėl netiriamas D. Kedžio nužudymas? Kodėl netiriami V. Jakučio ir V. Bieliausko nužudymai? Kodėl netiriama Valdovų rūmų afera?..

Tuo tarpu sąžiningi teisėsaugos pareigūnai per paskutines dvi savaites pradėjo kelis rezonansinius tyrimus aukštų valdininkų ir kai kurių savo kolegų atžvilgiu. Gruodžio 13 dieną STT pareigūnai pradėjo tyrimą dėl žemės ūkio viceministro A. Macijausko ir kelių jo pavaldinių veiksmų. Nustatyta, kad šie valstybės pareigūnai iš vienos telekomunikacijų bendrovės gavo brangių dovanų – prabangius, per 3000 litų kainuojančius telefonus. Pats A. Macijauskas kaltę neigia, vyksta išsamus galimos korupcijos tyrimas.

O kiti teisėsaugos pareigūnai atskleidžia esamų ir buvusių savo kolegų brutalią nusikalstamą veiklą – štai jau atskleista buvusio aukšto rango pasienio apsaugos pareigūno iš Tauragės Vaidoto Stirbio-Šviesaforo nusikalstama veikla. Jis dalyvavo įžūliame Panemunės muitinės užpuolime, kurio metu iš muitinės sandėlio buvo pagrobtas iš kontrabandininkų konfiskuotas, daugiau kaip 2 milijonų litų vertės cigarečių krovinys. V. Stirbio aplinkoje pastebima daug vietos politikų, politiniame Tauragės gyvenime nemenką svorį turi ir jo žmona, įtakinga socialdemokratė L. Stirbienė. O štai Telšiuose demaskuota nusikalstama Telšių policijos kriminalistinių ekspertizių poskyrio viršininko majoro S. Norkaus veikla. Jis klastojo dokumentus, organizavo žmonių pagrobimus, net užsakė žmogžudystę.

Per du dešimtmečius susiformavęs Lietuvos politinis elitas yra labai skirtingas ir margaspalvis visuomenės sluoksnis. Jame egzistuoja kelios grupės – tai gausi korumpuotų politikų kasta, greta jų veikiantys prisitaikėliai ir perėjūnai, ir mažesnioji politinio elito dalis – pažangūs ir patriotiški politikai. Moralinių autoritetų tarp politikų nedaug – tokiu buvo S. Lozoraitis, tokiu galima įvardyti V. Landsbergį ir dar kelis politikus. Ryškių moralinių autoritetų yra ir tarp neseniai į politiką pasukusių visuomenės veikėjų. Nors kartais bandoma padėtį Lietuvoje maskuoti propagandos šydu, tačiau tikrasis vaizdas regimas – matome ir teigiamus, ir neigiamus mūsų krašto gyvenimo bruožus. Mūsų valstybėje dirba daug gerų ir sąžiningų žmonių, matome ir herojiškumo bei pasiaukojimo kitiems pavyzdžius. Tik gaila, kad regime tiek daug neteisybės apraiškų, kad turime luominę visuomenę, kurioje vis plečiasi skurdžiai gyvenančių žmonių sluoksnis. Taikliai Lietuvos situaciją apibūdina panevėžiečio rašytojo ir istoriko Kazio Paulausko romano „Ištikimybės“ pagrindinis herojus mokytojas Benas: „Šiandien dalis Lietuvos badauja, rausiasi šiukšlynuose, žmonės nuvaromi nuo žemės, sudeginami namai, nes jie stovėjo labai geroje vietoje, o policija ir teismai gina nusikaltėlius. Apie kokią demokratinę Lietuvą galima kalbėti, jei valstybė neapsaugo paprasto žmogaus? Ar dėl tokios Lietuvos stovėjome susikabinę rankomis Baltijos kelyje?..“

Kai kurie dvasininkai ir visuomenės veikėjai – kunigai J. Varkala, A. Svarinskas, R. Grigas, rašytojas P. Dirgėla ir kiti aktyvūs dvasininkai bei intelektualai ir pilietinių judėjimų lyderiai aktyviai dalyvauja visuomenės švietime – rengia aktualius straipsnius, pasisako radijo ir televizijos laidose ir kitokiais būdais šviečia visuomenę, gina krikščioniškas, pilietines vertybes. Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Daug klaidingos informacijos viešojoje erdvėje pateikia vadinamieji sarmatai – negausus, keliuose spaudos leidiniuose ir interneto erdvėje aktyviai besireiškiantis klanas. Tai, kad jie pateikia savas lietuvių tautos kilmės versijas, yra gal ne visiems patinkantis, bet normalus reiškinys. Greta oficialiosios istorijos visame pasaulyje egzistuoja alternatyvios istorinės ir antropologinės teorijos. Tačiau sarmatai užsiima ir ksenofobijos kurstymu – jie skleidžia antisemitines idėjas, teigia, kad žydai nori pavergti visas kitas pasaulio tautas, kad Izraelio valstybė neteisėta, kad Izraelio žemė turi priklausyti palestiniečiams. Jie net platina garsaus JAV antisemito, legendinio Ku-kluks-klano veikėjo D. Diuko filmus. Šie veikėjai gauna solidžią finansinę paramą iš abejotinos reputacijos Rusijos klanų.

Ekonominė ir politinė padėtis Lietuvoje tikrai nepavydėtina. Mūsų šalyje regimi ekonominiai paradoksai – Lietuvoje kuro kainos yra  didžiausios visame regione. Ir elektros kainos mūsų šalyje kur kas didesnės nei kaimyninėse valstybėse. Lietuvai labai kenkia politinės valios stoka – kai kurie politikai ir įtakingi valdžios pareigūnai pripažįsta, kad Lietuvoje strategiškai svarbių prekių ir energetinių paslaugų kainos per didelės, tačiau teisinasi, kad nieko negali pakeisti. Greta bevalių politikų aktyvai veikia visokie avantiūristai, primenantys istorinius personažus, tokius kaip XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje aktyviai veikęs legendinis Rusijos žurnalistas I. Manuilovas-Manasevičius. Jis buvo ir ochrankos agentas, užverbavęs net būsimą Italijos diktatorių Musolinį. Ochrankos užsakymu jis sukūrė ir garsų falsifikatą – vadinamuosius Siono išminčių protokolus. I. Manuilovas-Manasevičius keitė savo pažiūras ir draugus pagal aplinkybes, pagal interesą. Iš pradžių jis buvo Rasputino draugas, paskui priešas, ir visi draugystės ryšiai jam buvo tik tam tikras žaidimas, siekiant savo interesų. Nors pilietinis aktyvumas jau kyla, tačiau Lietuvai kol kas tinka „pelėdų krašto“ apibūdinimas. Visuomenė dar apsnūdusi, todėl ginti savo teisių ir paremti neteisėtai persekiojamus asmenis kyla palyginti nedaug žmonių – daugumoje tai įvairių pilietinių judėjimų nariai. Keista, kad apsnūdusios ištisos piliečių grupės, kurios užsienyje būna aktyvios. Lietuvos studentija irgi yra pasyvi, nors Europos studentai yra labai aktyvūs (daugelyje Europos šalių studentai aktyviai gina savo teises, rengia didžiulius mitingus bei demonstracijas). Lietuvos studentai beveik negina savo teisių, nors jiems kenkia ne tik be galo kaitaliojamos studijų programos, bet ir smaugia didžiuliai mokesčiai už mokslą – nuo 6 iki 20 tūkstančių per metus (vidurkis 8–12 tūkstančių). Tenka konstatuoti, kad didžiausiu pilietiniu aktyvumu pasižymi kauniečiai. Kaune aktyviai veikiantys „Drąsiaus kelio“ judėjimo, judėjimo „Vytis“, Tautos ateities forumo, Visuomeninės piliečių sąjungos, Kauno jungtinio demokratinio judėjimo ir dar kelių pilietinių judėjimų nariai rengia mitingus, piketus, renka parašus po įvairiomis peticijomis. Pilietinių judėjimų nariai aktyviai dalyvavo ir Garliavos įvykiuose, gina miestiečius nuo klastingų energetikų pinklių, rengia įstatymų projektus ir rezoliucijas. Pilietinis atgimimas – tai viena pagrindinių Lietuvos, kaip teisinės valstybės, atkūrimo sąlygų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija