2011 m. sausio 12 d.
Nr. 3
(1883)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Pokario ginkluoto pasipriešinimo Lietuvoje sklaida pasaulio visuomenei

Vytautas Guliokas

Švedų žurnalistas, rašytojas
Jonas Ohmanas švedų kalba
išleido J. Lukšos knygą „Partizanai“,
pavadinęs ją „Miško broliai“

Laima Vincė Sruoginis
išvertė J. Lukšos knygą
„Partizanai“ į anglų kalbą

Markos Roduneris (stovi)
J. Lukšos knygą „Partizanai“
išvertė į vokiečių kalbą

Garliavos J. Lukšos gimnazijos
karinio folkloro grupė „Karužė“
(vadovas Rokas Sinkevičius)
įtaigiai dainavo partizanų dainas
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotraukos

Gruodžio 3 dieną Kauno karininkų ramovėje įvyko renginys „Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai“ – Lietuvos laisvės kovų sklaida pasauliui“, kurį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, talkininkaujant Garliavos Juozo Lukšos  gimnazijos bendruomenei. Renginyje buvo pristatytos J. Lukšos-Daumanto knygos „Partizanai“, išleistos vokiečių, anglų ir švedų kalbomis, dalyvaujant šių knygų vertėjams.

Suomijos pasipriešinimas Sovietų Sąjungai 1939 metais ir jos atkakli kova siekiant apginti savo valstybės nepriklausomybę tuo metu buvo viso pasaulio dėmesio centre. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir didžiųjų valstybių vadovų pastangomis rekonstravus Europos politinį žemėlapį, Lietuvoje beveik dešimt metų vykęs „karas po karo“ pasaulio visuomenei buvo nei žinomas, nei įdomus.  

Ginkluoto pasipriešinimo pokario Lietuvoje vienas iš vadovų J. Lukša 1948 metų pradžioje kartu su bendražygiu Kazimieru Pypliu-Mažyliu (1923–1949) per Švediją prasiveržė į Vakarus, siekdamas užmegzti ryšį su emigracijoje esančiais lietuviais ir informuoti pasaulį apie čia vykstančią kovą už valstybės nepriklausomybę bei okupantų vykdomą tautos genocido politiką: įkalinimus, trėmimus, priverstinę ūkininkų  kolektyvizaciją. 1949 metais J. Lukša gavo specialius įgaliojimus atstovauti Lietuvos laisvės sąjūdžiui užsienyje. Prancūzijoje, rengdamasis pogrindinei veiklai Lietuvoje, laisvalaikio minutėmis parašė knygą apie ginkluotą pasipriešinimą šalyje, kuri Lietuvos katalikų spaudos  draugijos pastangomis pirmą kartą, pavadinta „Partizanai už geležinės uždangos“, Daumanto slapyvardžiu buvo išleista 1950 metais Čikagoje (pakartotinai leidimai – 1962 ir 1984 metais). Pirmą kartą knyga anglų kalba pasirodė 1975 metais, antras leidimas – Kanadoje 1988 metais, o Lietuvoje (fotografuotas leidimas lietuvių kalba) – 1990 metais 100.000 egzempliorių tiražu. Knygos autorius, kaip gyvas Lietuvoje vykstančių skaudžių įvykių liudininkas, remdamasis savo asmeniniais išgyvenimais, nuosekliai pasakoja partizaninio karo epizodus, kuriuos kasdien patiria jo kovos draugai akistatoje su  priešu.

J. Lukšos-Skirmanto (1921–1951) nueitą laisvės kovotojo kelią trumpai nušvietė renginio vedėjas Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius, istorikas Vidmantas Vitkauskas. Po to pristatė šios knygos vertėjus į užsienio kalbas: Marką Rodunerį, Laimą Vincę Sruoginią ir Joną Ohmaną. Įdomūs kiekvieno jų keliai, paskatinę imtis knygos apie pokario metų įvykius Lietuvoje vertimo, nors kiekvienam iš jų, gimusiems už Lietuvos ribų, galėjo būti visai nežinoma mūsų šalies šios naujosios istorijos dalis.  

Markas Roduneris (1967) gimė Bazelio mieste Šveicarijoje. Berno universitete studijavo Artimųjų Rytų, slavų ir baltų filologijas, istorinę lyginamąją kalbotyrą. Daugelio kalbų žinovas. Savo gyvenimą susiejo su Lietuva, Lietuvių kalbos instituto darbuotojas: vedęs lietuvaitę, gyvena Šiaulių mieste. Vienas iš žemaičių (žemaitiu ruoda) kalbos dėstymo iniciatorių Lietuvoje. Išvertė į vokiečių kalbą Jurgos Ivanauskaitės romanus: „Ragana ir lietus“ (2002, 2004 ) ir „Placebo“ (2005), Balio Sruogos „Dievų miškas“ (2007), Juozo Lukšos „Partizanai“ (2010).

Laima Vincė Sruoginis (1966) gimė JAV, lietuvių išeivių šeimoje. Jos senelis Anicetas Simutis (1909–2006) buvo  prieškario nepriklausomos  Lietuvos generalinio konsulato Niujorke sekretorius, atašė ir išsaugojo konsulato veiklą Niujorke iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Laima yra žurnalistė, rašytoja. Būdama aštuonerių metų pirmą kartą susipažino su šia knyga. Jau suaugusi suartėjo su Juozo Lukšos žmona dr. Nijole Bražėnaite, kuri po vyro Juozo žūties apsigyveno JAV. Neatsitiktinai į anglų kalbą ji išvertė naują knygos variantą, pavadintą „Kovotojai už Lietuvos laisvę“, papildytą Nijolės ir Juozo trumpo jų vedybinio gyvenimo, meilės ir netekties istorija.

Jonas (Junu) Ohmanas gimė Švedijoje. Žurnalistas, vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas. Švedijoje įgijo filologijos bakalauro ir teologijos magistro specialybes. Su Lietuva savo gyvenimą susiejo nuo 1993 metų. Per pusmetį išmoko lietuvių kalbą ir tokią spartą aiškina to meto būtinumu: mažai kas tada čia kalbėjo angliškai. Yra išvertęs į švedų kalbą Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, Jurgos Ivanauskaitės „Ragana ir lietus“, Sigito Parulskio „Trys sekundės lietaus“ ir Juozo Lukšos knygą „Partizanai“, kuri švedų kalba pasirodė pavadinimu „Miško broliai“ (2005). Pastaroji knyga Švedijoje sulaukė didelio susidomėjimo ir vertėjas ruošia ją antram leidimui.

Jonas Ohmanas, dirbdamas žurnalistu Baltijos šalyse ir daugiausiai Lietuvoje, susidomėjo pokario ginkluoto pasipriešinimo istorija. Savo interviu jis yra pasakęs: „Lietuva pasipriešino tada, kai niekas pasaulyje nekėlė rankos prieš sovietus. Ir dar kaip pasipriešino. Tai fantastiškas dalykas“. Šia tema jis sukūrė dokumentinį filmą „Smogikai“ (2009), kuris visuomenės ir Laisvės kovų dalyvių buvo prieštaringai vertinamas. Filmo autorius aiškina, kad jis iš nepriklausomo žmogaus pozicijos bandė atskleisti partizaninio karo filosofiją, pagal kurią pasiaukojimas ir narsa dažnai lygiagrečiai eina su klasta ir išdavyste. Tokią taktiką okupantai naudojo ginkluoto pasipriešinimo slopinimui Lietuvoje: ko neįveikė atsiųsti reguliarios kariuomenės daliniai – buvo įveikta klasta ir išdavystėmis. Šiuo metu J. Ohmanas kuria filmą „Nematomas karas“ apie Laisvės kovotojus pokario Lietuvoje. Jame deramą vietą atras ir Juozo Lukšos žygdarbis. Jo besąlyginis pasiaukojimas Lietuvai ir ištikimybė kovos draugams – krauju aplaistytas pavyzdys, kaip reikia valstybės interesus laikyti aukščiau asmeninių. Prelatas Mykolas Krupavičius, tuo metu Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas išeivijoje, 1950 m. birželio 23 dieną Juozui Lukšai ir Nijolei Bražėnaitei Vokietijos šventovėje  suteikė santuokos sakramentą, o tų pačių metų spalio 3-osios naktį Juozas lėktuvu, aprūpintas parašiutu, iškeliavo į Lietuvą pas kovos draugus. Gana ilgą laiką gyvenęs Vakaruose, jis negalėjo nematyti, kad artimiausioje perspektyvoje jie nesulauks rimtos pagalbos iš išorės.  Lietuvoje ginkluotas pasipriešinimas silpo: istorikų duomenimis, 1948 metais ginkluotų kovos dalyvių skaičius siekė  30.000, o 1950 metais – apie 1.200. Kodėl J. Lukša, vos prieš tris mėnesius sukūręs šeimą ir numatydamas nelygios kovos pasekmes, nepasiliko Vakaruose? Vienareikšmį atsakymą randame jo išlikusiuose laiškuose dviems mylimosioms: Lietuvai ir mylimai moteriai Nijolei. Šie laiškai 1994 metais buvo paskelbti J. Lukšos-Daumanto knygoje „Laiškai mylimosioms“. Jono Vaitkaus filmas „Vienui vieni“ (2004), kuriuo apibūdinama pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvių padėtis tarptautiniame kontekste, atkuria Juozo Lukšos šeimos istoriją tais tragiškais  metais.

Čekistai turėjo informaciją apie J. Lukšos sugrįžimą į Lietuvą ir bet kokiomis priemonėmis siekė jį suimti gyvą – kaip informacijos šaltinį. 1951 metų rugsėjo 4 dieną J. Lukša buvo klastingai išduotas ir pasipriešinęs ginklu žuvo, pasidalijęs tuo pačiu likimu su savo broliais Jurgiu ir Stasiu.

Praėjęs tardymų ir lagerių golgotas jauniausias Lukšų šeimos sūnus Antanas, ilgametis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovas, padėkojo vertėjams už jų pastangas priminti pasaulio visuomenei apie Lietuvoje vykusį ginkluotą pasipriešinimą ir įteikė kiekvienam padėkos raštus bei Stanislovo Abromavičiaus knygą „Partizanų motinos“.

J. Lukšos knygos „Partizanai“ plėtros geografija artimiausių metu prasiplės  Rytų kryptimi – šiuo metu ji verčiama į gruzinų kalbą. Gruzijos ambasados Lietuvoje vyriausiasis patarėjas Dvali Akaki pabrėžė, kad abiejų mūsų tautų istorija laisvės siekiuose turi bendrų bruožų.

Garliavos Juozo Lukšos gimnazija vieno ryškiausių  ginkluotos pokario rezistencijos organizatoriaus ir vado vardą įamžino ne tik savo mokslo įstaigos pavadinime – čia nuolat vyksta patriotinis auklėjamasis darbas. Gimnazijoje yra įkurtas Lietuvos ir užsienio lietuvių rezistencijos centras.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija