2011 m. sausio 14 d.
Nr. 4
(1884)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lemtingų įvykių aidai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Dvidešimtosios Sausio 13-osios metinės primena Lietuvai istoriškai svarbius laikus. 1991 metų pradžioje sovietinės imperijos pamatai jau aižėjo, todėl bandymai ginkluota agresija palaužti lietuvių tautos laisvės siekius nedavė rezultatų. Sovietinė imperija žlugo – kaip ir kadaise žlugo galinga Romos imperija. Byrant SSRS, neapsieita be aukų – 1989 metais Gruzijoje sovietiniai kariškiai nužudė 20 žmonių, 1991 metais nuožmus Rygos OMON dalinys Latvijoje nužudė septynis žmones,   Sausio 13-ają Vilniuje žuvo 14 žmonių, 1991 metų gegužės mėnesį buvo nušautas muitininkas G. Žagunis, o už kelių mėnesių klastingai nužudyti septyni muitininkai ir policijos pareigūnai.

Su Sausio 13-osios įvykiais susiję daug paslaptingų momentų. Tuomet Lietuvoje itin aktyviai veikė sovietinės slaptosios tarnybos – KGB ir GRU. Jų darbuotojai rinko informaciją apie besikuriančių Lietuvos valdžios institucijų ir atsikuriančios krašto apsaugos padalinių veiklą. Be to, KGB ir GRU pareigūnai planavo ir įvairius išpuolius bei diversijas. Sausio 11–13 dienomis užgrobti Spaudos rūmai, Televizijos bokštas ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatai – tai tik menka šių planuotų išpuolių dalis. Kitų agresijos aktų jie taip ir neįvykdė, nes negavo komandų iš Maskvos. Tačiau slaptųjų tarnybų darbo braižas visais laikais kėlė daug abejonių. Štai dar prieš keliolika metų atskleista, kad garsusis dalininkas Pablo Pikaso nuo 1944 metų buvo sekamas net 25 metus. Bet jokių P. Pikaso nusikalstamos veiklos faktų taip ir neaptikta. O tuomet, kai Lietuvos VSD vadovavo A. Pocius ir T. Dabašinskas, buvo persekiojami ir šmeižiami žurnalistai bei visuomenės veikėjai – D. Kuolys, T. Dapkus, L. Pociūnienė ir kiti.

Nuo 1944 iki 1990 metų egzistavo didžiulė priespauda, vyko masinės represijos, o Katalikų Bažnyčios dvasininkai ir tikintieji buvo nuožmiai persekiojami. Būtent nuo 1988 metų prasidėjusi Sąjūdžio banga ir lemtingi 1990–1991 metai smarkiai pakeitė Lietuvą. Mūsų krašte atsirado žodžio laisvė, susirinkimų laisvė, o tikintieji jau galėjo atvirai, be jokių trukdymų išpažinti tikėjimą. Tiesa, vadinamąją sovietmečio nostalgiją, kuri dar rusena dalies Lietuvos žmonių širdyse, galima suprasti. Sovietmečiu kasdienis gyvenimas buvo stabilesnis – mokesčiai tuomet buvo nedideli, nebrangiai kainavo ir maisto produktai, buvo pakankamai gerai išvystyta socialinių garantijų sistema. Sovietmečiu ir nedideles algas gaunantys žmonės nejautė ekonominių nepriteklių. Rublio ir lito galios skirtumai akivaizdūs: jei už rublį žmogus iš parduotuvės parsinešdavo visą krepšį produktų, tai dabar už litą neįmanoma nusipirkti jokio maisto produkto, nebent nukainotą batoną. Duonos kepalas tuomet kainavo 20–30 kapeikų, o dabar – 2–3 litus. Gaunant kad ir 100–120 rublių algą, buvo galima normaliai pragyventi. O nemažai gaudavo ir didesnes algas. Tačiau šiuo metu visuomenėje girdimi dejavimai dėl skurdo ir išnaudojimo neduos rezultatų, jei nebus imtasi priemonių ekonominiam ir socialiniam stabilumui pasiekti. Čia labai ryškūs du faktoriai – tai mokesčių reguliavimas (progresinių mokesčių įvedimas – mažiau gaunantys moka mažus mokesčius, kiek daugiau uždirbantys – didesnius, o gaunantys didžiules algas – ir didelius, bent 40 procentų fizinių asmenų pajamų mokesčius).  Lietuvoje įvestas pernelyg didelis PVM mokestis irgi neskatina verslo vystymosi, netgi slegia jį. Pakeitus mokesčių sistemą, gali įvykti ir didelis ekonominis postūmis. Antras svarbus faktorius – tai darbdavių ir dirbančiųjų santykis. Yra tokių darbdavių, kurie sąžiningai elgiasi su savo valdomų įmonių darbuotojais, kelia algas. Kitur, kur įsigali godūs ir savanaudiški darbdaviai, reikia profsąjungų įsikišimo. Profsąjungos Lietuvoje dar silpnos, tačiau yra vilčių, kad būtent šiuo sudėtingu periodu profsąjungos pradės stiprėti.

Laisvės ir nelaisvės keliai susikerta visame pasaulyje. Priespaudos grėsmė tokia pat aktuali kaip ir prieš kelis dešimtmečius. Kanados žurnalistė Naomi Klein teigia: „Mafijos struktūros ir galingos tarptautinės korporacijos kelia didžiulę grėsmę kai kurioms Lotynų Amerikos, Afrikos ir Rytų Europos šalims. Tokios struktūros skatina korupciją, organizuoja itin pelningas kriminalinio verslo šakas, skatina ir išnaudojimo bei skurdo apraiškas.“ Izraelio žurnalistas Israelis Šamiras pastebi, kad  Palestinos ir  Izraelio konfliktas neatsitiktinai tapo tikru Gordijaus mazgu. Tuo, kad šis konfliktas tęstųsi, suinteresuotos įvairios jėgos – tiek Palestinoje didelę įtaką turinti ekstremistinė HAMAS organizacija, tiek tarptautiniu mastu veikiančios galingos slaptosios ložės ir ginklų prekeivių karteliai. O apie SSRS žlugimą I. Šamiras sako: „Sovietų Sąjungos žlugimas buvo neišvengiamas. Ši ant melo ir smurto pamato pastatyta blogio imperija buvo pasmerkta žlugti. Ir 1988–1991 metais beviltiški mėginimai išsaugoti SSRS buvo blankūs ir desperatiški.“ Dar ir šiandien Rusijos opozicijos politikai, kai kurie dvasininkai ir intelektualai – dvasininkas Glebas Jakuninas, dainininkai Jurijus Ševčiukas ir Valerijus Meladzė, politikai Garis Kasparovas, Borisas Nemcovas, Ilja Budraitskis, Zacharas Prilepinas, Natela Boltianskaja ir kiti jų bendražygiai kovoja su žiauria putinizmo santvarka, pamynusia demokratines vertybes ir nubloškusia Rusiją į skurdo ir korupcijos liūną.

Pastaruoju metu Rusiją valdantis Kremliaus režimas vėl kelia grėsmes kaimyninėms valstybėms. Prieš keletą savaičių Lietuvos krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė pagrįstai pareiškė, kad Prancūzijoje pagamintų didžiulių karinių laivų ,,Mistral“ pardavimas Rusijai kelia didelę grėsmę. Tai, kad NATO blokui priklausanti Prancūzija bendradarbiauja su Rusiją valdančiu fašistiniu Kremliaus režimu, tikrai apgailėtinas reiškinys. Tiesa, Rusijos valdžios pareigūnai teisinasi, kad „Mistral“ laivai bus naudojami „tik taikiais tikslais“. Matyt, netrukus galėsime stebėti, kaip „Mistral“ į Klaipėdą atveš tūkstančius rusų turistų, o šie pirks lietuviškas dešras ir kels Lietuvos ekonomiką.

Sausio 13-osios įvykiai Lietuvai atvėrė kelius į laisvę. Per tuos du dešimtmečius įvyko daug permainų – tiek teigiamų, tiek neigiamų. Keliai į laisvę pradėjo apaugti krūmynais ir jau primena siaurus ir į brūzgynus vedančius takelius. Kodėl taip nutiko? Mūsų krašte tikros laisvės atkūrimui ir visuomenės stabilumui trukdo „lietuviškos triados“ – oligarchų, kriminalinių magnatų ir korumpuotų politikų bei prokurorų klanai. Šie profesionalių nusikaltėlių karteliai savo čiuptuvais apraizgė visą Lietuvą. Bet kodėl jie palyginus lengvai įsigalėjo mūsų krašte, o piliečių pasipriešinimas šioms „vidinių okupantų“ struktūroms dar silpnas? Tai susiję su tikėjimo sfera, su vertybine orientacija. Lietuvoje paplito fariziejiškumas, įsigalėjo bulvarinė „akropolių kultūra“. Tokioms neigiamoms apraiškomis kaip atsvarą turime ugdyti tradicinę krikščionišką kultūrą, remti tautinio meno vystymąsi, skatinti pažangias reformas. Popiežius Benediktas XVI, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I ir kiti krikščioniškų konfesijų Bažnyčių lyderiai pabrėžia, kad būtent tikėjimo vertybių praktikavimas ir krikščioniškos kultūros propagavimas gali padėti įvairių negerovių kamuojamam šiandienos pasauliui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija